Landsbergių klano „aukso kasyklos“

Landsbergių klano „aukso kasyklos“

Apie Landsbergių giminę viena Lietuvos pusė gali pripasakoti būtų nebūtų pasakų, kita pusė gali pririesti būtų nebūtų tamsių istorijų, pusė Lietuvos ją dievina, pusė nekenčia. Kad viena ir kita turi pagrindo, yra ne kartą liudiję ir „Respublikos“ kalbinti asmenys. Atrodė, jau žinojome apie juos ir juoda, ir balta, tačiau parlamentarės Agnės ŠIRINSKIENĖS dėka išgirdome šį tą naujo iš Landsbergių kronikų - regis, Austėjos Landsbergienės verslas - klasikinis godaus verslo, papildomai penimo ir pačios valstybės, pavyzdys.

Skaitytojui priminsime, kad Tėvynės Sąjungos-Krikščionių demokratų sąjungos lyderio Gabrieliaus Landsbergio žmona yra Karalienės Mortos mokyklos bei ikimokyklinio ugdymo įstaigų „Vaikystės sodas“ steigėja, pernai iš šio verslo uždirbusi apie 1,5 mln. eurų pelno prieš apmokestinimą. Jis pakliuvo žiniasklaidos akiratin po to, kai G.Landsbergiui deklaravus 750 tūkst. eurų investiciją, Seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkė A.Širinskienė kreipėsi į FNNT ir Seimo etikos sargus, prašydama išsiaiškinti praturtėjimo teisėtumą bei G.Landsbergio elgesį nenusišalinant nuo švietimo reikalų svarstymo ir balsavimo Seime.

- G.Landsbergis turbūt nepamena jam taip įžūliai mestos pirštinės. Jūs suprantate, į ką veliatės?

- (Juokiasi.) Aš manau, teisinga kelti tokius klausimus, nes tiek Seimas, tiek visuomenė turi žinoti, kaip jaunas politikas staiga tampa turtingas. Kaip jis tampa milijonieriumi, nors pats tiesiogiai nėra verslininkas, na, nebent, kaip yra šiuo atveju, kai švietimą jo žmona yra pavertusi labai pelningu verslu.

- Negi A.Landsbergienės pelnas viršija Ramūno Karbauskio pelnus?

- Žiūrint kaip skaičiuosi. Jeigu žiūrėtume procentais nuo apyvartos, - sakytume „taip“ ir tai, be abejo, kelia klausimų, nes švietimo įstaiga pati savaime niekada nebūna labai pelninga, - tai nėra prekyba automobiliais ar žemės ūkio technika, kaip „Agrokoncerno“ atveju. Kas gi vyksta, kad negalintis duoti didelio pelno švietimo segmentas tą pelną vis dėlto atneša. Pirma, dėl to, kad pati valstybė, skirdama dotacijas mokykloms ir darželiams, ir A.Landsbergienės verslui atriekia gana daug: darželiams, jei neklystu, 1,5 mln. dotacijų ir subsidijų, jos kasmet auga (ir tas augimas gana reikšmingas - apie 200 tūkst. eurų per metus), mokyklos dotacijų ir subsidijų gauna mažiau, bet taip pat įspūdinga suma - per 600 tūkst. eurų. Šiuo atveju reikėtų žiūrėti, ar dėl to atitinkamai mažėja tėvų, kurių vaikai lanko šias ugdymo įstaigas, įmokos, ar atitinkamai kyla mokytojų atlyginimai, nes neužtenka pasakyti, kad Karalienės Mortos mokyklos mokytojai yra vieni daugiausiai uždirbančių Vilniaus mieste. Natūralus tėvų lūkestis, kad mokytojo darbas būtų tinkamai apmokėtas ir natūralus mokytojo socialinio teisingumo lūkestis gauti atitinkamą atlyginimą, nes, kiek tenka girdėti, reikalavimai jiems ženkliai didesni, negu kitose Vilniaus mokyklose. Bet tai palikime ekspertams.

- Jūs patartumėte leisti vaikus į privačią mokyklą?

- Patarčiau leisti į tą mokyklą, kuri vaikui tinka, - manau, skirtingiems vaikams tinka skirtingos mokyklos. Vargu, ar vaikas, kuris iš prigimties yra humanitaras, gerai jaustųsi mokykloje su sustiprinta matematika. Nemanau, kad vaiko atžvilgiu takoskyra tarp valstybinės ir privačios srities yra svarbi, kiek aplinka, kuri skatintų vaiką atsiskleisti, ieškoti žinių.

- Profesorius Povilas Gylys rugsėjo pirmosios proga cituoja „The Guardian“ mintį: visuomenėje, kurioje nėra privačių mokyklų, daugiau teisingumo.

- Matote, socialinis teisingumas yra labai svarbus, bet manau, kad privačios mokyklos (aš tikrai neginu konkrečių mokyklų) turi teisę egzistuoti, jeigu yra paklausa. Kitas dalykas, na, kiek tos privačios mokyklos, orientuotos į švietimą kaip į verslą, ir pavertusios jį labai pelningu verslu, yra socialiai atsakingos.

- Mūsų verslininkai nuolat protina visuomenę, kad atlyginimų pakelti jie negali, nes darbo našumas mūsuose per žemas. Šios šeimos pavyzdys rodytų, jog jie tiesiog nelinkę dalintis?

- Ar tai yra moralu, ar tai teisinga? Dėl tos priežasties ir kalbu apie socialinę atsakomybę. Taip, mes esame įpratę, kad verslas būtų godus, mes turime prekybos centrus, kurie spaudžia mažuosius rinkos žaidėjus, kad įsigytų kuo pigesnes prekes ir užsidėtų kuo didesnius antkainius, - yra tokia nesąžininga, socialiai neatsakinga praktika, bet kai kalbi apie verslą, kuris prekiauja ne maisto produktais ar prabangos prekėmis, bet yra susijęs su vaikų ugdymu, kas yra gana jautru, norisi kitokių principų. Galėčiau dar priminti lengvatas, kuriomis naudojasi A.Landsbergienės verslas, labai simbolinėmis kainomis nuomodamas valstybės įmonių ar valstybinį turtą, t.y. nuomodamas jų patalpas. Apie „Vilniaus energijos“ renovuoto pastato Gervėčių gatvėje nuomą buvo gana daug rašyta. Kaip pavyzdį dar galėčiau paminėti patalpas Antakalnyje, Vilniaus savivaldybės skirtas neįgaliųjų organizacijai; ši jas nuomoja gana pigiai Landsbergienės darželiui. Žinant, kaip sunku verslininkams susirasti tinkamas patalpas už prieinamą kainą, kyla klausimas, kiek apskritai valstybės sektorius prisideda prie Landsbergienės pelno generavimo. Įstatymų pažeidimo, čia, matyt, nebus, bet aš matyčiau socialinio teisingumo bei moralės klausimą. Europoje ir JAV turtingų politikų žmonos paprastai užsiima labdaringa veikla, tarp kitų ir toje pačioje švietimo srityje, na, o šiuo atveju matome šiek tiek priešingą reiškinį.

- Užvirusi šitą košę kokių rezultatų tikitės?

- Aš manau, kad buvo svarbu gauti atsakymą, iš kur gautos tokios lėšos įsigyti vertybiniams popieriams, o gavus atsakymą, manau, svarbu, kad ir visuomenė žinotų, jog, na, politikai ne visada yra tokie, kokiais dedasi. Kad kai kurie politikai, reikalaudami aukštų moralės standartų, visiškai kitokius standartus taiko savo šeimoje. Nors kitų politikų atžvilgiu ponas Landsbergis reikalauja, kad nebūtų interesų konflikto, priimant sprendimus dėl jų pačių verslo, tačiau pats, tarkime, niekada ne tik nenusišalina nuo balsavimo švietimo klausimais, bet ir aktyviai reiškiasi šiomis temomis. Manyčiau, turint privatų verslą (žmonos verslas yra sutuoktinių bendra jungtinė nuosavybė, vadinasi, ir paties pono Landsbergio verslas), būtų etiška pasitraukti, nedalyvauti sprendimų priėmime.

- Kaip reaguojate į pasakymus, kad Seime vyksta nesibaigiantis Karbauskio-Landsbergio „pingpongas“, o jūs tiesiog esate priversta iššaukti ugnį į save?

- Nemanau, kad dėl kažko prisiimu ugnį į save, bent jau manęs niekas neprašo to daryti. Natūraliai kyla klausimai, kai bežiūrėdamas politikų deklaracijas užeini didžiulę investiciją banko vertybiniams popieriams įsigyti, kurios politikas lyg ir negalėjo Seime užsidirbti. Bet kuris žmogus, kuris eina į politiką, turi būti pasirengęs atsakyti į visus visuomenę dominančius klausimus, kaip turėjo daryti ir G.Landsbergis, savo laiku nedeklaravęs „Ūkio“ banko akcijų, paskui pripažinęs, kad jų turėjo. Kiek prisimenu, kilus klausimams dėl pono Karbauskio verslo, „Agrokoncernas“ sušaukė spaudos konferenciją žurnalistams, kur kiekvienas galėjo klausti, kas jam rūpi, tuo tarpu Landsbergių verslo atžvilgiu mes to nesulaukėme. Atvirkščiai, kilus pirmiesiems klausimams dėl didelių sumų, susidūrėme su paauglišku elgesiu - buvo pasiūlyta pasižiūrėti į savo daržą, nes jo darže esą viskas gerai. Pasirodė, kad ne viskas gerai, akcijos nedeklaruotos. Iš tikrųjų, šiedu politikai labai skirtingai reaguoja į kritiką...

- Koks jūsų akimis yra politikas G.Landsbergis?

- Man sunku vertinti kolegas... Na, sunku būtų dirbti vienoje frakcijoje su tokiu lyderiu...

- O su R.Karbauskiu, kuris neretai pavadinamas diktatoriumi, lengva?

- Per tuos dvejus metus nepastebėjau jokio diktatoriško požymio - jokio nurodymo, jokio pasakymo, kad negali rinktis. Jis paprastai palieka didelę pasirinkimo laisvę, nesikiša į tavo kuruojamus klausimus, nesielgia arogantiškai, nes man būtų problemiška bendrauti su arogantišku žmogumi. Man patinka, kad ponas Karbauskis nereiškia išankstinių nuomonių neišklausęs argumentų ir, jei matoma, kad teisine prasme neįmanoma ko nors padaryti, tada teisiniai argumentai esti lemiantys argumentai. Šia prasme tikrai lengva dirbti, aišku, įvertinant ir jo būdą, ir kitas savybes. Posėdžių salėje tenka matyti, kaip jaunas frakcijos lyderis G.Landsbergis reaguoja, jeigu kas nors frakcijoje balsuoja ne taip, kaip jis tikisi. Labai keista matyti, kaip prišokama prie Seimo narių ir kaip su jais elgiamasi. Manau, kai ponas Landsbergis pasieks brandesnį amžių, jis ims elgtis kitaip, bet šiandien toks elgesys politikui garbės nedaro.

- Kaip jums, sulaukiant tiek opozicijos ir jos rėmėjų kritikos bei puolimo, pavyksta išlaikyti pavydėtiną ramybę? Negi nėra dalykų, kurie jus nervintų?

- Nemanau, kad politika yra ta vieta, kur tinka rodyti savo apmaudą, pyktį ar kitokias emocijas. Labai gerai prisimenu senelio pasakymą: visą laiką reikia elgtis taip, kad ramiai miegotum. Tad kol taip elgiesi, matyt, ir esti sunku tave išmušti iš pusiausvyros, nors, reikia pripažinti, kartais tenka pasistengti, kad taip nenutiktų.

- Bet vis tiek turbūt ne visada gerai miegate?

- Kadangi miegu nedaug, paprastai miegu ramiai.

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder