Iki gyvos galvos nuteistas kalinys atskleidė gyvenimo už grotų vargus: dabar yra blogiau nei prie ruso

Nors anksčiau nuteistieji siekdavo ištrūkti iš griežto režimo Lukiškių kalėjimo į daugiau laisvių žadančius pataisos namus, Linas sako, kad šiuose „gyvagalviams“ (taip pataisos namuose kartais vadinami nuteistieji iki gyvos galvos) – blogiau nei kalėjime.

Su L. Venskevičiumi susitinku Marijampolės pataisos namuose, kuriuose vyras kali jau kiek daugiau nei pusantrų metų. Vienas ilgiausiai Lietuvoje šiuo metu kalinčių kalinių papasakoja istoriją, kaip atsidūrė už grotų: dar būdamas jaunas, pasuko į nusikalstamą pasaulį, kalėjo nepilnamečių kolonijoje Rusijoje, vėliau tapo užsakomųjų žmogžudysčių vykdytoju. Už du nužudymus 1998-aisiais vyras buvo nuteistas kalėti 18 su puse metų.

Dėl šio nusikaltimo L. Venskevičius jau būtų išėjęs į laisvę, tačiau 2003 m. įvykdė dar vieną žmogžudystę. Kaip pasakojo pats kalinys, tuo metu bausmę atliko Alytaus pataisos namuose, kai pateko į vieną kamerą su nuteistuoju, įkalintu už mergaitės išžaginimą ir nužudymą.

L. Venskevičius pasakojo, kad prašė pataisos namų administracijos pašalinti pedofilą, tačiau vadovybė nereagavo, todėl vyras kalinį nužudė. „Tuo metu jau dukrą turėjau, suveikė tėviški instinktai. Dabar, kai atgal pažiūriu, kvailystę padariau“, – pasakojo L. Venskevičius.

Nors yra nuteistas kalėti iki gyvos galvos ir didesnę gyvenimo dalį praleido už grotų, vyras nepraranda vilties kada nors išeiti į laisvę – tokia galimybė nuteistiesiems iki gyvos galvos egzistuoja nuo 2019-ųjų, kai po kalinių skundų Europos Žmogaus Teisių Teismui Lietuvoje buvo pakeisti įstatymai, įtvirtinant galimybę „gyvagalviams“ po 20 įkalinimo metų prašyti įkalinimą iki gyvos galvos pakeisti terminuota laisvės atėmimo bausme. 

Belaukdamas galimybės išeiti į laisvę, L. Venskevičius sukūrė šeimą – susituokė su Panevėžio moterų pataisos namuose kalinčia moterimi, po vestuvių pasiėmė jos pavardę ir nuo šiol dokumentuose yra nurodomas kaip Linas Stefanovič, nors vis dar mieliau prisistato senąja pavarde. Prieš kelis mėnesius kalinių šeimai gimė dukrytė, kurios vyras teigė iki šiol nematęs.

„Tas, kuris buvo Venskevičius anksčiau, jis jau palaidotas. Aš jau jį palaidojau, – apie praeitį pasakoja Linas. – Aš asmeniškai turiu tikslą – turiu dukrytę, žmoną. Aš noriu išeiti į laisvę.“

Tačiau norint išeiti į laisvę, pasak kalinio, kelią pastoja absurdiška kalėjimų sistemos tvarka – nors įkalinimo vietoje nuteistieji turėtų būti reabilituojami ir paruošiami grįžti į visuomenę, anot L. Venskevičiaus, jam ir kitiems nuteistiesiems iki gyvos galvos jokia reabilitacija nevykdoma – jie palikti likimo valiai.

Ministras pabėgo

Beklausydamas L. Venskevičiaus pasakojimo apie gyvenimą Marijampolės pataisos namuose, prisimenu vienu garsiausių XX a. romanų vadinamą Josepho Hellerio kūrinį „22-oji išlyga“.

Šio romano veikėjams, JAV karo lakūnams, dislokuotiems Italijoje Antro pasaulinio karo pabaigoje, didžiausiu priešu tampa ne Vermachto kariai, o biurokratinė sistema, savo absurdiškais sprendimais žudanti žmogiškumą ir dvelkianti beprasmiškumu, virstanti mėsmale, metančia lakūnus į karo sūkurį dėl keisčiausių priežasčių.

Marijampolės pataisos namai © Dominykas Griežė

Paralelių tarp šio romano ir gyvenimo už grotų, sprendžiant iš Lino pasakojimo, tikrai galima rasti. Nors nuteistieji į įkalinimo įstaigas siunčiami reabilituotis ir pasiruošti grįžti į visuomenę, pasak kalinio, toks gyvenimas už grotų, kokį mato jis, vargiai padeda reabilituotis, net jei kalinys pats to nori.

Nuo 2019 m. vasario, uždarant Lukiškių kalėjimą, 11–12 nuteistųjų buvo perkelti į Marijampolės pataisos namus tęsti jiems skirtų bausmių. Naujojoje įkalinimo įstaigoje jiems buvo paruoštos šešios kameros, kuriose gali gyventi po du kalinius.

Anot L. Venskevičiaus, dabartinis teisingumo ministras Elvinas Jankevičius žadėjo, kad kaliniai dabar gyvens geresnėmis sąlygomis, nebegalės per teismus prisiteisti pinigų dėl prastų gyvenimo sąlygų. Tačiau ministro žodžiai nuo tikrovės skiriasi.

„Ministeris sako – mes pertvarką padarėme, kad kaliniams būtų geriau. Žinote, aš sėdžiu nuo rusų laikų ir matau, kad dabar daroma viskas baisiau, nei prie ruso buvo.

Taip, kameros buvo mažos, bet reabilitaciją, darbą, užimtumus ir visa kita buvo galima gauti. Buvo žmogus užimtas ir iš tikrųjų adaptuojamas prie visuomenės“, – pasakojo Linas.

Pasak kalinio, kartą jam pasitaikė proga su E. Jankevičiumi susitikti akis į akį – kai teisingumo ministras buvo atvažiavęs į pataisos namus, L. Venskevičius pakvietė prieiti prie langelio, pakalbėti. „Jis atsisuko, pažiūrėjo ir – bėgte nuo kameros“, – pasakojo kalinys. L. Venskevičius teigia, kad paskui matė, kaip ministras lauke klausė pareigūnų, kas kur sėdi. „Įsivaizduokite – atvažiavo teisingumo ministras apie problemas kalbėtis, bet bijo užeiti“, – sakė vyras.

Iš duobės – į dar didesnę

L. Venskevičius pasikalbėti su teisingumo ministru turėjo dėl ko – anot nuteisto kalėti iki gyvos galvos vyro, pataisos namuose kaliniai palikti be užsiėmimų, mokymo programų ir galimybės sugrįžti į visavertį gyvenimą.

Vienas iš bausmės tikslų – paveikti nuteistuosius, kad šie daugiau nenusikalstų ir laikytųsi įstatymų. Tam būtina kalinių socializacija – jei paleisti į laisvę jie nesugebės sugrįžti į visuomenę, tapti visaverčiais jos nariais, neliks nieko kito, kaip tik daryti naujus nusikaltimus.

Marijampolės pataisos namuose, pasak Lino, jam ir kitiems nuteistiesiems iki gyvos galvos nebeliko galimybės bent teoriškai pasiruošti grįžti į laisvę: nevyksta mokymai, neina gauti darbo, nėra reabilitacijos programų ir net galimybės nueiti į pataisos namuose esančią bažnyčią. „Beveik metus laiko negaliu su kunigu susitikti. Aš negaliu net išpažinties atlikti“, – sako kalinys.

„Mums priklauso sportas, treniruokliai, užimtumai – viso to nėra. Mes tiesiog uždaryti kameroje“, – pasakojo L. Venskevičius.

Anot vyro, Lukiškėse kalinių gyvenimas buvo nepalyginamai turiningesnis: šiltu metų laiku per savaitę 2–3 kartus nuteistieji žaisdavo krepšinį, kalėjimo koridoriuje galėdavo žaisti stalo tenisą, o poilsio kambaryje galėdavo bendrai susėsti, pasišnekėti, pabendrauti. Netrūko ir įvairiausių užimtumo programų. „Mus iš tikrųjų skatino keistis kaip žmones“, – pasakojo L. Venskevičius.

O Marijampolės pataisos namuose, anot kalinio, sporto salę atstoja pataisos namų kieme, gatvėje, esanti krepšinio aikštelė, į kurią nuteistieji iki gyvos galvos leidžiami tik savaitgaliais.

„Aš jau galvojau, kad Lukiškėse yra duobė, bet atvažiavus paaiškėjo, kad Lukiškės yra tik mažytė duobytė, o čia jau yra duobė“, – sakė Linas.

Lukiškių kalėjimas© Irmantas Gelūnas / Fotobankas

Anot kalinio, 2019 m. balandį iš Lukiškių atkelti kaliniai sulaukė administracijos atsakymo, kad sprendžiama galimybė gerinti jų kasdienybę pozityvaus užimtumo programomis. Tačiau teko laukti dar aštuonis mėnesius, kol pas kalinius pradėjo lankytis psichologė, pradėjusi grupinius relaksacijos užsiėmimus, kurių metu buvo leidžiami gamtos garsai.

„Tačiau psichologė ateidavo neturėdama savo magnetofono. Mes turėdavome savo magnetofoną atsinešti, kad galėtume tai paleisti. Psichologei net neskirdavo lėšų, kad galėtų tai nupirkti“, – apie gyvenimą pataisos namuose pasakojo Linas.

Sistema yra neefektyvi ir ydinga

Nors vienas iš įkalinimo bausmės tikslų yra priversti kalinį reabilituotis ir sugrįžti į laisvę pasitaisiusiam, Linas teigia, kad šiandieninė kalėjimų sistema yra neefektyvi ir ydinga – kaliniai, net ir norėdami pasitaisyti, reabilituotis, ne visada turi tam galimybę, kartais yra tiesiog paliekami likimo valiai.

Apie tai, kaip vyras pateko už grotų ir buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos, kuo skiriasi jau uždarytas Lukiškių kalėjimas nuo Marijampolės pataisos namų ir kaip nuo Lino pabėgo dabartinis teisingumo ministras, skaitykite pirmoje šios istorijos dalyje.

Skatina reabilituotis, bet reabilitacijos nėra

Iki gyvos galvos kalėti nuteistas vyras pyksta ant teisingumo ministro Elvino Jankevičiaus ir visos kalėjimų sistemos ne tik dėl pradingusių reabilitacijos programų, atimtų galimybių dirbti ir mokytis.

Anot L. Venskevičiaus, nuo šių metų liepos 1-osios iš kalinių buvo atimti nešiojami kompiuteriai, žaidimų konsolės. Planuota, kad kaliniai negalės naudotis ir televizoriais, tačiau pastaruosius, pasak nuteistojo, dar leista pasilaikyti iki 2021-ųjų birželio.

Pasak Lino, kompiuterius gali pasilikti tik tie kaliniai, kurie yra lengvo režimo grupėje. „Paimti kompiuteriai tam, kad keistųsi kalinys, reabilituotųsi, bet reabilitacijos čia nėra“, – sako vyras.

Anot kalinio, nuteistieji iki gyvos galvos apskritai pateko į sunkią situaciją – jie gali būti priskiriami tik į drausminę ir paprastą grupes, o į lengvo režimo grupę negali būti paskirti net su itin nepriekaištingu ir nepavyzdingu elgesiu. „Aš galiu turėti 32 GB USB raktą, bet aš neturiu kaip juo naudotis. Kur logika? Negaliu nei mokytis, nei rašyti“, – pasakojo vyras.

Pasak Lino, tokį sprendimą dar būtų galima suprasti, jei tik be kompiuterių ir žaidimų konsolių likę kaliniai galėtų mokytis, skaityti ar kitaip prasmingai leisti laiką. Tačiau tokios galimybės nėra sudaromos.

„Čia nėra mokymo klasės, nieko, sėdi 24 valandas per parą“, – sakė vyras, pasak kurio, be kompiuterių likę kaliniai, užuot ėmę stengtis ir taisytis, pradėjo nuobodžiauti, būta ir muštynių. Galiausiai, iš neturėjimo ką veikti, linkstama prie narkotikų.

„Kadangi nėra kas rūpinasi, ateina, vartoja narkotikus, galvoja, pakaifuos kelerius metus ir išeis. Kokį žmogų po to išleidi?“ – apie dalies kalinių požiūrį į laisvės atėmimo bausmę pasakojo L. Venskevičius.

Be knygų ir lango į pasaulį

Be kompiuterių likę kaliniai, neturintys galimybės mokytis, pasak Lino, galėtų patys šviestis ir skaityti knygas, tačiau ir šioje srityje situacija – absurdiška: kaip sakė kalinys, nuo liepos 1 d. tuo pačiu teisingumo ministro įsakymu uždrausta leisti kaliniams gauti smulkius siuntinius su spauda ir knygomis, todėl nauja literatūra kelią į Marijampolės pataisos namus randa labai sunkiai.

Tuo tarpu pataisos namuose esanti biblioteka, pasak vyro, yra tragiška – joje vien sovietinė ideologinė literatūra, knygos apie Leniną. „Yra dar savų knygų, kurias kaliniai suvežė, bet šios jau perskaitytos“, – pasakojo Linas.

„Kadangi nėra kas rūpinasi, ateina, vartoja narkotikus, galvoja, pakaifuos kelerius metus ir išeis. Kokį žmogų po to išleidi?

Kalinys teigė, kad dėl E. Jankevičiaus įsakymu pakeitus Bausmių vykdymo kodeksą nuo liepos 1-osios pataisos namų įnamiai, jei nėra priskirti lengvajai grupei, iš elektros įrenginių gali turėti tik barzdaskutę ir LED lempą – atimtos net sumuštinių keptuvės ir radijai, motyvuojant tuo, kad kažkur pataisos namuose, anot Lino, yra radijo taškas.

„Tačiau nei girdi jo, nei programos pasirinksi – aš, pavyzdžiui, noriu klausytis Marijos radijo. Kaip žmogui man yra apribojamas laisvės pasirinkimas“, – sakė L. Venskevičius.

Be naujų knygų, spaudos, radijo, vaizdo žaidimų ir galimybių naudotis asmeniniais kompiuteriais likę kaliniai, pasak vyro, liko ir be dar vieno, bene svarbiausio ryšio su išoriniu pasauliu – galimybės bendrauti su artimaisiais.

Pastarosios iš pradžių neliko dėl karantino, tačiau vėliau, panaikinus karantiną, dėl ekstremaliosios situacijos patekti į pataisos namus taip pat buvo sunku. „Laisvėje galėjo tūkstančiais susitikti, o į įkalinimo įstaigas dėl ekstremalios situacijos neįleidžia“, – sako Linas.

Anot kalinio, net ir be koronaviruso nulemtų apribojimų bendravimas su artimasiais kaliniams yra apsunkintas. „Net rusai leisdavo žmoną paimti už rankos, dabar tik per stiklą leidžia bendrauti“, – sakė vyras.

Biurokratinė netvarka

Anot L. Venskevičiaus, nuo liepos 1-osios įsigaliojusios teisingumo ministro įvestos naujos gyvenimo pataisos namuose taisyklės nėra vienintelis valdžios sprendimas, pykdantis kalinius ir apsunkinantis gyvenimą už grotų.

Pasak kalinio, neteisėtu jis laiko jau pirmąjį įsakymą, nuo kurio prasidėjo jo gyvenimas Marijampolės pataisos namuose – buvusio Kalėjimų departamento vadovo Roberto Krikštaponio pasirašytą nutarimą perkelti L. Venskevičių į Marijampolę.

„Bausmės atlikimo vietą gali pakeisti tik teismas“, – sako kalinys, besiruošiantis, jo manymu, neteisėtą nutarimą dėl perkėlimo į kitą įkalinimo vietą skųsti teismui.

„Kai mus pervežė čia, teisingumo ministras sakė, kad kaliniams yra visos sąlygos, viskas paruošta. Bet mus pervežus pareigūnai buvo už galvų susiėmę – sakė, prieš savaitę pasakė, kad atveš“, – pasakojo Linas.

Anot kalinio, pyktį kelia ne tik nelogiški valdžios sprendimai, bet ir biurokratinė netvarka pataisos namuose. Kaip pavyzdį L. Venskevičius pateikė savo bandymą įsidarbinti valstybinėje įmonėje „Mūsų amatai“ – šios įmonės filialai veikia visuose pataisos namuose, juose kaliniams suteikiama galimybė dirbti. L. Venskevičius parašė prašymą, kad galėtų dirbti, o „Mūsų amatai“ jam atsakė – darbo duotume, tačiau tam prieštarauja atsakingas pataisos namų darbuotojas.

Ėmęs aiškintis situaciją, Linas parašė pataisos namų vadovui. O pastarasis jau atsakė visiškai priešingai – kad pataisos namai sutinka leisti kaliniui dirbti, tačiau su tuo nesutinka „Mūsų amatai“.

L. Venskevičius teigė, kad vėliau aukštam pataisos namų pareigūnui parodė iš „Mūsų amatų“ gautą atsakymą, priešingą Marijampolės pataisos namų atsakymui. Tačiau situacijos tai visiškai nepakeitė.

Linas Venskevičius © Dominykas Griežė

Ši istorija – ne vienintelis biurokratinės painiavos pavyzdys, kuriuo piktinasi Linas. Kalinys gali pasigirti – prieš keletą mėnesių jam gimė dukrytė. Tačiau savo vaiko nuteistasis iki šiol nematė, nors teoriškai tokia galimybė ir yra – per vaizdo konferenciją tarp Panevėžio ir Marijampolės pataisos namų.

„Prašiau elektroninio skambučio, kad dukrą pamatyčiau, – pasakojo Linas, anot kurio, šiais aukštųjų technologijų laikais šeimos pamatyti jam neleido dėl biurokratinės nesąmonės. – Man sakė – negalime tau duoti, nes nėra padarytas elektroninis paštas.“

L. Venskevičius neslėpė – galvoja skųsti ir tokį pataisos namų neveiklumą, kuriuo pažeidžiamos jo teisės. „Kaip tada pamatyti savo dukrą? Atvežti negali, per televizorių pamatyti negali. Kreipsiuos į teismą, bet mokės mokesčių mokėtojai“, – svarstė kalinys.

Sunkus kelias į laisvę

Bene vienintelė prošvaistė, nusimatanti nuteistojo iki gyvos galvos gyvenime, yra prašymas teismui pakeisti laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę terminuota bausme. Jei teismas tokį prašymą patenkintų, L. Venskevičiui ne tik atsirastų galimybė išeiti į laisvę, bet ir galimybė patekti į lengvąją grupę, kurioje būtų galima naudotis kompiuteriais, kitomis lengvatomis.

Marijampolės pataisos namai© Dominykas Griežė

Tačiau, kaip sako Linas, netgi ir kelią į laisvę apsunkina netvarka pataisos namuose. „Kad galėčiau kreiptis į teismą, man reikia OASys testo (metodika, pagal kurią vertinama pakartotinio nusikalstamumo rizika – Alfa.lt). Pastarojo man nepadaro, neturiu, ką parodyti teismui.

Dar man reikia auklėtojo-būrio viršininko. Mes jo neturim, yra tik ateinantis laikinai – ateina, dokumentus surenka, sako, kad nieko daugiau negali padaryt.

Pati valstybė man užkerta kelią gauti terminuotą laisvės atėmimo bausmę“, – pasakojo Linas.

Anot kalinio, šiuo metu Marijampolėje yra keturi nuteistieji iki gyvos galvos, kalintys daugiau nei 20 metų ir turintys teisę kreiptis į teismą dėl bausmės pakeitimo, tačiau sunkiai galintys tai padaryti, kadangi nesulaukia administracijos pagalbos.

Apie kalinių santykius su pareigūnais, pastarųjų vargus ir gyvenimo pataisos namuose ypatumus bus pasakojama kitoje šios istorijos dalyje.