2020 m. birželio 5 d. 22:43 val., penktadienis

ve  >  Žinios  >  Lietuva  >  Lietuva

Lietuva

„Ieškomas dingęs prezidentas“: kodėl G. Nausėda nesiima lyderio vaidmens?

(1)

2020-03-30, 14:43

Dominykas Griežė | Alfa.lt

„Ieškomas dingęs prezidentas“: kodėl G. Nausėda nesiima lyderio vaidmens? nuotrauka, foto

Kodėl Gitanas Nausėda koronaviruso krizės metu nesiima lyderio vaidmens?

© © Alfa.lt fotomontažas

Reklama

Koronaviruso epidemija ir karantinas į sunkią padėtį įstūmė ne tik verslą ir visuomenę, bet ir Gitaną Nausėdą – nuo pat prezidento rinkimų kritikuotas, kad esąs tik viešųjų ryšių produktas, neturintis svertų kažką pakeisti valstybėje, „aukštas ir gražus“, dabar prezidentas sulaukia dar daugiau kritikos ir pašaipų, jog krizės akivaizdoje apskritai nėra matomas.

Tačiau, kaip pastebi politologai, G. Nausėdos situacija yra sudėtinga – prezidentas tiesiog neturi galių pakeisti padėties valstybėje, o bandymas įsijausti į griežto valstybės šeimininko vaidmenį gali privesti prie konfrontacijos su Vyriausybe, kuris parodytų, kad Vyriausybė G. Nausėdos iš esmės nesiklauso, politinio svorio prezidentas neturi.

„Ieškomas dingęs prezidentas“

COVID-19 sukelta baimė ir nerimas, karantino nepatogumai visuomenėje kelia įtampą, kuri, kaip jau ilgus amžius įprasta, nuleidžiama kritikuojant ir liejant pyktį ant valdžios. Premjeras Saulius Skvernelis, sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga sulaukia kritikos ir nepasitenkinimo dėl savo padarytų ir nepadarytų veiksmų, planų ir kalbų koronaviruso krizės metu.

Tačiau, jei Vyriausybės atstovai sulaukia žmonių nepasitenkinimo dėl to, ką daro ir sako, G. Nausėda – atvirkščiai – kritikos ir pašaipų sulaukia dėl to, kad nieko nedaro ir nesako.

Vien peržvelgus feisbuke žinomų visuomenės veikėjų, žurnalistų, pramogų pasaulio atstovų ir populiarumo sulaukusių puslapių, kurie yra savotiškas visuomenės nuomonės ir nuotaikų termometras, įrašus ir juose reiškiamas nuomones matyti, kad jau nuo pat karantino pradžios, jei ne kelios dienos prieš tai, G. Nausėdos atžvilgiu prasidėjo pašaipos ir kritika, esą prezidentas užsidarė savo dramblio kaulo bokšte ir nežino, ką daryti.

„Prezidentas yra renkamas būtent tokiems atvejams. Lyderis. Tautos kompasas ir nuotaikos barometras. Žmogus, į kurį gręžiasi šimtai tūkstančių.

Prezidentas šiandien galėjo susitikti su atsakingais asmenimis. Galėjo aplankyti ir padrąsinti medikus. Galėjo kaip savanoris atsisėsti prie karštosios telefono linijos. Galėjo kreiptis į tautą tiesiogiai iš savo namų akcentuodamas karantino būtinybę ir papasakodamas, kaip ir ką planuoja daryti kitą savaitę. Galėjo padaryti klausimų ir atsakymų sesiją. Galėjo padrąsinti, įkvėpti ir palaikyti kiekvieną Lietuvos pilietį.

Galėjo būti lyderis.

Aukštas ir Gražus Prezidentas pasirinko dingti“, – kovo 15 d. rašė žurnalistas ir „Laisvės TV“ veidas Andrius Tapinas.

„Krizės metu visi parodo tikruosius veidus, išskyrus mūsų prezidentą, kuris nieko neparodo“, – toks ir panašūs pokštai nuolatos pasirodo viename žinomiausių lietuviško feisbuko puslapių „Valstybinis Tautos Fondas“. Pastarojo puslapio kūrėjai kone kasdien pastebi, kad prezidentūroje įsikūrę G. Nausėda su žmona atsiribojo nuo išorinio pasaulio, žaidžia slėpynių.

Panašių pašaipų gausu visame lietuviškame internete – žmonės skelbia, jog G. Nausėda dingo ir yra ieškomas, feisbuke organizuojama gegužės 1-ąją neva prezidentūros kieme turinti įvykti akcija „Padovanokime prezidentui kiaušinių“, taip pat gegužės pradžioje neva turėtų įvykti „slėpynės prezidentūroje“.

Reklama


Nustelbė buvusi šalies vadovė

Pirmajai karantino savaitei įsibėgėjus, G. Nausėda galiausiai ėmėsi tam tikrų veiksmų – kovo 20 d. davė išsamų interviu naujienų agentūrai BNS, vėliau publikuotą Lietuvos žiniasklaidos priemonių, kovo 23 d. surengė nuotolinę spaudos konferenciją, kurios metu jau pažėrė ir kritikos A. Verygai, Ekstremaliųjų situacijų valdymo centrui.

Tačiau, rodos, komunikuoti su tauta prezidentas ėmė pavėluotai – kritika dėl sėdėjimo sudėjus rankas jau buvo plačiai nuskambėjusi ir išgirsta, o G. Nausėdos pareiškimai ne vienam stokojo griežtumo ir ryžto, pasirodė pernelyg aptakūs.

Savotišku dūriu G. Nausėdai tapo ir buvusios šalies vadovės Dalios Grybauskaitės trumpalaikis sugrįžimas – kai prezidentas, vengdamas griežtumo, sukritikavo sveikatos apsaugos ministrą A. Verygą, tačiau pareiškė, kad ministrą šiuo metu nušalinti netikslinga, „keisti dabar arklius brastoje ir dar viduryje upės yra savotiškas eksperimentavimas“, D. Grybauskaitė pasisakė daug griežčiau.

Praėjusį antradienį LRT televizijoje buvusi prezidentė pareiškė, kad S. Skvernelis dar kovo 22 d. perėmė krizės valdymą, o A. Veryga bus nušalintas.

Reklama

„Manau, kad šis ministras, apie kurį mėgina kažkas kalbėti, kad arklių nekeičia perėjoje, tai kažin ar galima jį laikyti tuo arkliu, kuris gali apskritai ką nors patraukti. Jis labiau primena kitą gyvūną, kuris tik moka prieštarauti, neigti, neleisti, neduoti. Tai išties vadovavimas yra kitose rankose“, – teigė D. Grybauskaitė.

Progos pasinaudoti aštriu, palyginus su G. Nausėdos retorika, D. Grybauskaitės pasisakymu nepraleido prezidento kritikai, viešai iškėlę mintį, kad G. Nausėda turėtų pasitraukti ir užleisti prezidentūrą D. Grybauskaitei.

„Prezidentūros pastatą laikinai užleidau Prezidentei Daliai Grybauskaitei.“ „Tu ant rimto?“ „Nusprendėme, kad šiuo metu Prezidentė Grybauskaitė vis tiek labiau užsiėmusi. Mums puikiai pakaks ir šių patalpų“, – toks pokalbis tarp prezidento ir įsivaizduojamo pramogų pasaulio atstovo vyksta internete populiaraus rašytojo, komiko ir influencerio Luko Ramono aprašytoje istorijoje.

Kad D. Grybauskaitei krizės akivaizdoje sekasi geriau nei G. Nausėdai, duodamas interviu naujienų agentūrai ELTA konstatavo Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Algis Krupavičius. Anot jo, G. Nausėda krizės akivaizdoje neranda sau vietos, toks blaškymasis nesuteiks prezidentui autoriteto, o D. Grybauskaitė yra viena iš nuomonių lyderių, jos balsas visuomenėje girdimas.

Asistuoja Vyriausybei

Nors visuomenė tikisi iš G. Nausėdos, kad jis imsis iniciatyvos ir vadovavimo krizės akivaizdoje, politologai sako, jog prezidento situacija yra sudėtinga – pagrindinės galios yra sutelktos Vyriausybės rankose, o G. Nausėda negali kumščiu daužyti į stalą ir demonstratyviai įvedinėti tvarką, kaip tai daro Vladimiras Putinas ar Aliaksandras Lukašenka.

Reklama

„Politine prasme iš tikrųjų taip, tai yra valstybės vadovas, autoritetas, į kurį visi žvelgia. Bet ūkine prasme prezidentas faktiškai nieko negali – viskas yra Vyriausybės rankose. Prezidentas negali perimti Vyriausybės veiklos, pas mus visai kitokia Konstitucijos konstrukcija“, – Alfa.lt sakė politologas Lauras Bielinis.

Anot L. Bielinio, G. Nausėda, kaip ir daugelis politikų, suprato, kad šiomis dienomis tenka dirbti ne dėl reitingų, bet dėl bendrų sprendimų, kurie populiarumo galbūt ir neatneš. Siekiant bendrų sprendimų, pasak politologo, protingai elgiamasi neinant į konfliktą su Vyriausybės nariais.

„Manau, kad prezidentas, suvokdamas, kad pagrindinę funkciją valstybėje atlieka Vyriausybė, kuri tvarko ūkį, administruoja valstybę, palaiko ir dengia Vyriausybės veiklą ten, kur Vyriausybė veikia gerai, ten, kur trūksta kažkokių veiksmų, prezidentas tarsi skatina.

Prezidentas apibendrintai savotiškai asistuoja Vyriausybei, kartu sustiprindamas bendrą mūsų interesą. Jis teisingai elgiasi neantrindamas ir nekonfliktuodamas su Vyriausybe“, – sakė L. Bielinis.

 

Politologas Lauras Bielinis © VDU

Reklama

Tai, kad G. Nausėda nesiima akivaizdžiai matomų, demonstratyvių veiksmų, greičiausiai nesukraus jam politinio kapitalo ir nepakels jo reitingų. Tačiau, pasak L. Bielinio, prezidentas gali sau tai leisti – rinkimai dar toli, iki jų situacija gali pasikeisti.

„Prezidentas gali šiandien rizikuoti savo reitingais dėl ateities. Jeigu jis laimės, tolimesnėje ateityje jis gaus daugiau negu šiandien“, – sakė L. Bielinis.

Grėsmė peržengti nustatytas ribas

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesorius Tomas Janeliūnas Alfa.lt sakė, kad bandymas G. Nausėdai imtis lyderio vaidmens būtų gan rizikingas keliais aspektais: prezidentas gali peržengti savo įgaliojimų ribas, jo veiksmai gali įnešti ne aiškumo, o sumaišties, galiausiai G. Nausėdai gresia konfliktas su pačia Vyriausybe, kuris prezidentui gali kainuoti politinį prestižą.

„Jei prezidentas bandytų pernelyg aktyviai imtis tam vadovauti, kiltų klausimų, ar jis nepažeidžia konstitucinių savo įgaliojimų ir neperima Vyriausybės valdymo. Galėtų kilti daugiau sumaišties, tai nepridėtų daugiau aiškumo. Būtų daug auklių, o vaikas – be galvos“, – sakė T. Janeliūnas.

 

Reklama

Tomas Janeliūnas (Pauliaus Peleckio nuotr.) © Alfa.lt

Anot VU TSPMI profesoriaus, visuomenės atžvilgiu prezidentas išties tampa šiek tiek pamirštas ir nelabai randa sau tinkamos vietos. G. Nausėda užsiima prioritetine veikla – užsienio politika: karantino metu bendravo su ES šalių vadovais, penktadienį su Pietų Korėjos prezidentu aptarė koronaviruso krizės valdymą. Tačiau pastarosios veiklos rezultatai, pasak T. Janeliūno, nepaisant įdėtų pastangų, nėra tokie matomi.

Griežti pareiškimai gali baigtis liūdnai

Politikos eksperto manymu, G. Nausėda negali sau leisti tokių skambių pareiškimų, kokius girdime iš D. Grybauskaitės.

„Čia yra skirtingo lygmens kalbėjimai. Būtent prezidento akivaizdi kritika gali sukelti daug daugiau pasekmių nei D. Grybauskaitės, kuri neturi tokios atsakomybės“, – sakė T. Janeliūnas.

Anot VU TSMPI profesoriaus, griežti, kategoriški pareiškimai G. Nausėdai gali būti kenksmingi ir tuo, kad po žodžių turėtų sekti darbai, kurių prezidentas nesugebėtų padaryti. Tuomet pasimatytų, kad karalius nuogas – prezidentas neturi politinio palaikymo ir įtakos politinėje erdvėje.

„Jeigu būtų išreikštas kažkoks nepasitikėjimas ministru, situacija gali būti kaip su susisiekimo ministru – nepasitikėjimas išreikštas, bet galimybių jį pakeisti nėra.

Tada prezidento svoris, galios atitinkamai sumažėja. Kyla klausimas – kam tu kalbi, jei negali padaryti?“ – sakė T. Janeliūnas.

Griežtai draudžiama "Vakarų eksprese" paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Komentarai

Petras Bielskis: liaudiškame teatre nėra nieko išmokto, padaryto

 

Tarptautinės teatrų dienos proga pokalbis su Klaipėdos universiteto profesoriumi, humanitarinių mokslų daktaru Petru Bielskiu. Lietuvos klojimo teatrų draugijos pirmininku, Šilalės ir Laukuvos garbės piliečiu, Klaipėdos miesto Kultūros magistru, dramaturgu.


Kuo skiriasi mokyklų, studentų ir liaudies teatras?
Klaipėdoje buvo ruošiami režisieriai liaudies teatrui. Metodika irgi privalėjo skirtis. Tikslai irgi. Vadinasi ir meninės priemonės kitos. Profesinis teatras yra dailė, o liaudies teatras jau yra tautodailė.


Abi vertybės, bet skirtingos. Tautodailė negali profesionalėti. Ji tiesiog yra pasaulėjautos dalis.


Esu dirbęs profesiniuose teatruose, mokyklų teatruose, studentų teatruose ir
liaudies teatruose. Visur yra ryškiai skirtingi teatrai, skirtingos meno rūšys.


Meninė kalba kita, priemonės kitos.


Gimnazistai  turi savą tematiką, savą žaidimo būdą ir publiką savą. Vydūną,
Kudirką ar Valančių žiūri visuotinai, inteligentija ypatingai.


Dažnai vaidinimuose daug dainuojame, ypač studentai. Panaudodami
senus tekstus, tikrus laiškus, dokumentus, prisiminimus kuriame savo scenarijus.


Ieškome savų autorių. Po dokumentinio vaidinimo rengiame pašnekesius su
žiūrovais. Jie dažnai papildo atkuriamą laikmetį ar įvykius.


Kartais darome neutralų, unifikuojame kostiumą, kartais bandome parinkti arba
pritaikyti tik detales. Istoriškumo negalime išsaugoti ir tyčia nesaugome. Drabužis
turi būti keistai nepaprastas, kuo nors įdomus. Tai galima pasidaryti ir aplinkoje
esančių medžiagų.


Liaudies teatrai bando išsilaikyti savo regiono tarmės rėmuose. Studentų teatrai
dažniau naudojasi normine kalba. Pavieniai tipažai dar daug kur gerai moka savo
tarmę ir meistriškai ja naudojasi (Telšiai, Jurbarkas, Utena, Skapiškis, Viešintos)
 Stiprinamas etninis tapatumas, atspara globalizacijai. Prieš vartotojizmą - nusipirkti
gatavą, kito pagamintą.


Žmogus nori pasidaryti pats, pasigroti pats, pajuokauti pats, sukelti juoką, iššaukti gailestį, pasamprotauti, paliūdėti kartu.


Maloniau  nusiskinti uogą iš ežios, gryną, rasotą, dar su žiogo neišblėsusiu čyrenimu. Iš bėdos valgau atvežtines, pusiau sirpusias, pusiau nitruotas, be pievų kvepėjimo.


Grynumas, tyrumas


Liaudiškame teatre nėra nieko išmokto, padaryto. Koks gimė, užaugo toks ir yra. Labai svarbus tipažas. Dėl to visas kaimas ištisas teatras, visi gali ir privalo vaidinti.
Vaidinimas jiems yra gyvenimas ir kartu išmonė, nėra darbas ar amatas.


Profesionalizmas turi daug techniškų, nukaltų formų. Dingsta nežinojimo ir atradimo arba baimės dvasia. Visada maloniau dirbti su mėgėjais negu su profesionalais. Išskyrus tuos profesionalus, kurie sugeba išsaugoti pirmapradiškumą, lieka vaikais savo tikėjimu ir pasitikėjimu.


Reguliariai šaukiame respublikines klojimų teatrų krivūles-suvažiavimus.  Krivūlėse sueina ištisi kaimai, studentų vaidinimai-jaunimas. Klojimo teatras nesistengia nieko atspindėti. Tiesiog yra dabartinio žmogaus natūralus kalbėjimo būdas, reiškimosi galimybė, patirties perteikimas kaip moka ir supranta. Tipažas, situacija yra svarbiau už charakterį ar psichologiją.


Jūs studijavote režisūrą grįžęs iš tremties (1953-1955 m. Komijoje), ar antspaudas, kad buvote ištremtas netrukdė gyvenimo kely?


Didelio pasirinkimo nebuvo. Studijavau slapta, neakivaizdžiai Maskvos teatriniame institute teatrologiją. Slaptai, nes LTV vadovybė  kaip buvusiam politiniam kaliniui neleido mokytis, tyčia nedavė dokumentų ir legaliai negalėjau išvykti. Sesijų metu pasiimdavau fiktyvius nedarbingumo lapelius ir išvykdavau. Partizaniškai studijuoti padėdavo Teatrinio instituto katedros vedėjas profesorius Georgas Gojanas. Jis žinojo tikrąją situaciją ir mudu veikėme kaip suokalbininkai.


Čia atskira pusiau kriminalinė istorija. Ir man labai brangi ir reikšminga.Artėjo diplominio darbo gynimo laikas ir viskas būtų iškilę į paviršių. Tada mano kelyje pasirodė kitas šviesus žmogus – profesorius Vytautas Jakelaitis. Jis pasiūlė išganingą išeitį: mesk Vilnių ir važiuok į Klaipėdą. Susipakavom vaikus ir su žmona patraukėm prie jūros, į studentų bendrabutį netoli Mėsos kombinato Šilutės plente.


Reikėtų sakyti:”velnias šaudo – Dievas kulipkas gaudo”. Šaudymas man pasibaigė gerai. Žinoma dieviškai gerų žmonių dėka.


Apie sėkmę nėra ką ir kalbėti. Tiek metų ir nervų suvaryta, kad fondo grąža abejotina. Mane siutino bolševikmečio žeminantis teatrinės saviveiklos terminas. Girdi, tu čia saviveiklos nevaryk. Antra: Kai pradėjau dėstyti režisūrą Lietuvos valstybinės Konservatorijos Klaipėdos Fakultetuose -1980 m  profesoriaus  Vytauto Jakelaičio pastangomis imti rengti režisieriai mėgėjų teatrams. O programos buvo nurašytos nuo Maskvos profesinio teatro institutų. Ir Vilniuje aktoriai profesiniams teatrams rengti pagal tas pačias programas. Atrodė, tai kam tada reikalinga Klaipėda, jei tą patį daro kiti. Man atrodė, kad liaudies vaidinimas turi turėti kitus kūrybos principus.


Liaudies daina ir operos arija abi vertingos, bet kartu skirtingos. Ir dainuoti jas reikia skirtingai, ir balso technika skirtinga. Dabar dar labiau tuo tikras.  O tada greitai pasidariau balta varna, o dar atverčia asmens bylą pasirodo ir kontra kažkoks. Jei ne Jakelaitis būtų  man Amen.  


Kaip pavyko iškelti tautinio teatro idėją?


Man atrodo, kad ( irgi Vytautui Jakelaičiui padedant ) pavyko iškelti lietuvių tautinio teatro idėją. Reikia priminti, kad  anais laikais lietuviškumas buvo keiksmažodis. (Čia irgi vyko batalijos ir šaudė jau ne kulipkomis,o kanuolėmis).


Ir dabar aš manau, kad originali arba autentiška meninė mintis prasideda tautodailėje arba tautos neperformuotoje sąmonėje. Klojimo teatras yra mūsų tautodailė, prigimtinė, pirmapradė žmogaus ir gamtos vienybė, per daugelio kartų ir daugelio epochų nuotolį atėjusi su mūsų krauju grožio individualybė, mūsų tautinė tapatybė, mūsų sugebėjimas kalbėti veidu – būti kitu, kalbėti už kitą, mainyti veidą ( veidmainiauti ), vaidinti, vaidentis. Tada buvo sodybų griovimo laikai. Vaidinimais klojimuose mes norėjome išgelbėti savo senelių namus, norėjome atgaivinti senąją jų funkciją. Ir jau daugybė metų iš visos Lietuvos tai vienon sodybon tai kiton susivažiuoja klojimo teatrais vadinami mėgėjų teatrai į metines šventes.


O argi gali sakyti, kad nereikšminga veikla, kad mano paglostyti, pabarti, bet mylimi tokie pulkai jaunų žmonių išėjo į Lietuvą darbo dirbti?

Tėviškė ir vaikystės prisiminimai, kokie jie?

Pirmiausia ir didžiausia laimė, kad mane gandras pametė į mano šventos mamos glėbį.


Kokią aš turėjau gražią, dainingą ir išmintingą mamą! O tokio tėvo (aš ir dabar užaugęs ir jau beveik pasenęs tebegalvoju lygiai ) neturėjo niekas. Jis buvo Nepriklausomybės kovų savanoris, ulonas, raitelis, politinis kalinys, visų meistrų meistras, o visai neseniai iš paskutinio kaime likusio žmogaus sužinojau, kad mano tėvas grodavo smuiku vakaruškose.


Ir tik dabar prisiminiau, kad kamaroje, užkištas už balkio, visą gyvenimą tūnojo bestygis, begarsis  smuikas. Už to apdulkijusio smuiko yra kažkokia drama. Mes nė vienas vaikų negirdėjome juo grojant. Mama turėjo tėvui kažką pasakyti, kad jis užkištų smuiką už balkio.


Viską – gera ir blogą – gavau ir turiu tik iš tėvų. Ir pedagogiką. Man buvo gal kokį keturiolika metų, įsimylėjau mergaitę, kuri gyveno miestelyje. Kad pamatyti ją, nesusitikti tik pamatyti, eidavau septynis kilometrus. Išeiti iš namų, atsiplėsti nuo šeimos darbų reikėjo sukurti pretekstų. Pirmoji pajuto mama.


Vieną rytą, dar guliu alkėriuje ir girdžiu, kaip mama  priekaištauja tėvui:


–Krupis, paną mat įsitaisė. Negali sudrausti. Kupron tik už tokį darbą.


Toks mamos būdas, kalba, bet niekada vaikų nėra mušusi. Gąsdina,
Tėvas tyli. Po kurio laiko girdžiu, kad girgždėdama sukasi alkieriaus durų rankena. Galvoju amen. Dabar bus. Apsimečiau miegančiu. Tėvas atsisėdo ant lovos krašto ir tyli. Aš miegu. Paskui paglostė man peti ir sako:


- Kelkis, Petreli, man reikia tavo pagalbos. Einam avižų sėti, pabiržysi man.


Visą tą vasarą tėvas niekada nepaliko manęs vieno. Visada ką nors reikėdavo padėti. Visą laiką klbėdavo apie jo seserytės mirtį, piemenavimą kunigaikščio Oginskio arklių ganyklose miškuose, kad žvaigždės danguje neturi krašto, kaip nuskandino jo draugą, sarginį šunį. Tik dabar  suprantu, kad tėvui buvo gaila vaiko. Mudu draugavome


Kai po karo (1945) bolševikai tėvą suėmė ir nutrėmė į Leningrado filtlagerius ,. draugų tremtys, partizanai krūvomis suversti miestelio aikštėje suplėšė mano idilišką pasaulį. Aš praradau žemę po kojomis.  Pasipriešinimas pasidarė pagrindinė gyvenimo norma. Mano gyvenimas  –Dievo sukurtas paveikslas. Jame reikalingos ir svarbios visos spalvos. Žiūriu kartais iš šono į jį, kartais kenčiu iš naujo, net paverkiu, bet negaliu eiti prieš Dievo valią – toks jau yra mano gražus gyvenimas.


Aš esu gamtos dalis. Pažiūrėkite kaip stropiai visi kuria savo namus . Kuo aš blogesnis už bebrą ar kregždę. Mano šeima jau išsibarstė, visi turi savo kalius. Guodžia, kad visos – dukros ir anūkės – ieško savęs literatūroje, dailėje, muzikoje. Gimtųjų namų jau nėra, bet važiuodamas  magistrale nuo Rietavo link Kryžkalnio  ties Laukuva nevalingai žiūriu į šiaurės horizonte už kelių kilometrų stūksantį dar neiškirstą mano tėvo sodintą gojelį.


Arba nueinu, užsilipu ant tėvo suritintų pamatams sodybvietės akmenų ir galiu valandų valandas laukti tų, kurie niekada nepareis. Bet vistiek aš turiu savo vaikystės namus.


Kaip Jums pavyko tapti studentų mylimu dėstytoju, “tėveliu” vadinamu?


Mokinys ir mokytojas, režisierius ir aktorius yra vieno kinkinio vergai. Jie pasmerkti nešti bendrą naštą.


Pirmiausia mes turime sutarti ir krauju pasirašyti, kad Lietuva yra mūsų pradžia ir pabaiga. Kaip spalvotas stiklelis dideliame vitraže. Reikia prisiekti saugoti to lietuviško stiklelio spalvą. Kitaip didysis vitražas nublanks, pasidarys vienspalvis.


Mokomės atjautos. Aš saugau juos, jie saugo mane.


Mokomės dainuoti trim balsais ir būtinai liaudies dainas. Ten viskas sudėta ir bendravimas, ir susiklausymas, ir žmoniškumas. Kai žmogus kalba – matau jo fiziką, o kai uždainuoja  - prasiveržia dvasia


Aš mokausi prisijaukinimo išminties. Susitinkame svetimi, o paskui jie niekada neišsivaduoja nuo mano prisirišimo. Aš tiesiog įsimyliu jų jaunumą, smalsumą, išdykumą. Ir visa gyvenimui.

Ko trūksta šiandien teatrui?

Teatrui reikia didelės jėgos. Kartais aš aiškinu, kad čia  panašiai kaip bulių kovose – niekas nenori toreodoro mirties, bet reikalauja, kad tarpas tarp buliaus rago ir toreodoro liemenės būtų kuo mažesnis.  Reikia baimės arba įtampos.


Galima tiksliai atkurti Slaptųjų lietuviškų vakarų vaidinimus, bet negalima atkurti tų laikų baimės atmosferos, kuri tvyrojo vaidinimo metu – užpuls žandarai, ištrems į Sibirą ar neištrems. Vadinasi baimė buvo sudėtinė emocinė vaidinimo dalis. Kaip dabar tą baimę išspausi. Vaidinimas ne tik teksto plepėjimas. Svarbu iš savo gyvenimiškos patirties iškelti kažką nepaprasto. Nepaprastumas atstoja baimę.


Man atrodo, kad teatre žinodamas ką, privalai dar žinoti ir kaip. Kaip žmogus geria vandenį, kaip pasiilgsta, kaip myli, kaip gimdo, kaip išeina iš gyvenimo. Duonelę valgyti irgi galima įvairiai.


Mano senutė mama po avarijos guli suskilusi ligoninėje. Nori pamatyti tėvą. Šis atvažiuoja, įeina į palatą, atsisėda ant lovos krašto, pasėdi. Paskui paglosto kampuotą mamos ranką ir ramiai sako:“ kokia tavo rankelė sudžiūvusi“. Mes ,suaugę vaikai stovėjom ir verkėm. Tais keliais žodžiais žmogus išsakė visą savo gyvenimą.


Visas dabartinis lietuvių teatras paremtas liaudine meninio mąstymo tradicija. Ir tik dėl to stebina pasaulį savo autentiškumu.

Jūs dažnai vaidinate Valančių labai įtikinamai, tai artimas Jums personažas ?


Kalbu žemaičių kalba  šventus mums Motiejaus tekstus ir pametu save. Ir žmonės tiki mano persakytais tekstais. Kokia bendravimo palaima. Yra buvę atvejų kai žmonės mane priima kaip tikrą vyskupą. Kartais aiškinu, kad aš netikras, o kartais, nenorėdamas nuvilti, esu pabuvęs tikru.

Jums suteiktas  kultūros magistro titulas, kaip vertinate savo veiklą?


Dirbu mėgstamą darbą kaip dirbęs ir tiek. Pati veikla jau yra man dovana ir nieko daugiau iš Dievo neprašau.


Žinoma, per penkiasdešimt  metų mano veiklos lietuviškumas buvo viešai, atkakliai ir nuosekliai traktuojamas  kaip pagrindinė ir nedovanotina gimtoji nuodėmė, dėmė, kuri  stūmė  mane iš visuomeninio gyvenimo. Tai sunaikino  daug laiko ir galimybių, užkirto kelius, atėmė pasitikėjimą, kaip sako,  atmušė plaučius.


Ar nekeista, kad tame pačiame  mieste 1947 m. pamačiau pirmą savo gyvenime dramos spektaklį, tame mieste 1953 m. birželio mėn. 18 d. Karinis Pabaltijo  tribunolas (prokuroras Bažanovas) už tėvynės išdavimą su terorizmo požymiais reikalauja man šešiolikmečiui mirties bausmės ir nuteisia 25 metų katorgai, o jau 2014 m. irgi  birželio  19 d. tam pačiam mirtininkui, tame pačiame mieste suteikiamas Kultūros magistro  vardas.


Kultūros magistro titulą aš suvokiu kaip pripažinimą, kad mano gyvenimas ir visos galios skirtos Lietuvai nebuvo klaida. Tai tarsi moralinė kompensacija už lagerius, už ujimą, už visapusišką ignoravimą, už dvasinį ir netgi fizinį kentėjimą, už sunkias netektis . Lietuva pamojavo man ranka ir aš dėl to apsiverkiau iš džiaugsmo kaip atstumtas vaikas pagaliau motinos paglostytas.


Ir kartu aitriai gaila nerealizuotų kūrybingiausių dešimtmečių. Gyvenau su gyromis prie kojų ir prie rankų.

Šnekino Giedrė Rudaitytė

Tavo komentaras

Vardas*

El. paštas

Komentaras*

Siunčiama. Prašome palaukti...

Šiandien VE.lt skaitykite

Lietuva

Jungtinėse Amerikos Valstijose nesibaigiant protestų dėl juodaodžių teisių bangai, Vilniuje penktadienį suorganizuota...

Eisenos, smerkiančios rasizmą, dalyviai: svarbu kalbėti net gyvenant už Atlanto nuotrauka, foto

Premjeras Saulius Skvernelis dalyvaus spalį vyksiančiuose Seimo rinkimuose Lietuvos valstiečių ir...

Saulius Skvernelis kandidatuos į Seimą nuotrauka, foto

Aukštas pareigas Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyboje (FNTT) ėjusio Kauno advokato Šarūno Mickevičiaus...

Banditų praminti keliai dar neužžėlė nuotrauka, foto

Norintiems keliauti į užsienį netrukus atsivers dar daugiau galimybių – tarptautinio keleivių...

„Ecolines“ atnaujina populiariausius reisus: veš į Varšuvą ir Berlyną nuotrauka, foto

Kviečia į unikalią pažintį su skruzdėmis Kuršių nerijoje nuotrauka, foto

Neringa, „Paukščiui skruzdėlynas yra puikiausia SPA procedūra“, – sako biologė Dalia Juškevičienė. Kiek...

"Tylios šventovės" jau kviečia žiūrovus nuotrauka, foto

SE, Šiuo metu Klaipėdoje pristatomas unikalus multimedijos menininkų Augustino Našlėno ir Viliaus Jokubaičio...

"Savaitės eksprese" - kaip senolė Angelina pirmą kartą skrido nuotrauka, foto

Klaipėda, "Sportas man atvėrė daug kelių - esu išmaišęs turbūt pusę Europos šalių,...

Olava Strikulienė: "STT užkabino ne tuos" nuotrauka, foto

Nuomonės, Sekant Valdo Sutkaus ir Manto Zalatoriaus suėmimo istoriją įdomiausia stebėti, ...

Pasidalink

Jūsų vardas*

Draugo el. paštas*

Komentaras

Siunčiama. Prašome palaukti...