Nacionaliniai Jūros šventės ypatumai

Vienu didžiausių ne tik uostamiesčio, bet ir Lietuvos masiniu renginiu vadinamos Jūros šventės organizavimas apipintas įvairiomis istorijomis, kurios visuomenei nėra plačiai žinomos.

Buvę renginio organizatoriai pasakoja, kad dėl rūpesčių teko ne tik patirti įvairių kuriozų, bet ir atsidurti ligoninėje.

Liko neįgyvendinta ir daugybė sumanymų, kurie galbūt ateityje nustebins miestiečius ir svečius. Kone didžiausia svajonė - sugrąžinti į gatves karnavalus.

Šventės evoliucija

Nuo nepriklausomybės atkūrimo iki 2000-ųjų Jūros šventę organizuodavo Klaipėdos savivaldybės administracijos Kultūros skyrius, o vėliau dėl išsiplėtusio renginio vadybos vadžios atiduotos į savivaldybei priklausančios viešosios įstaigos "Jūros šventė" rankas.

15 metų Kultūros skyriui vadovavusi dabartinė savivaldybės administracijos Ugdymo ir kultūros departamento direktorė Nijolė Laužikienė prisiminė, kad Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe Jūros šventės organizavimas buvo sudėtingas.

Tarybiniais laikais paradus organizuodavo įvairūs cechai, gamyklos, profesinės sąjungos. Viskas buvo daroma už jų lėšas. O po nepriklausomybės atkūrimo Jūros šventė buvo labai kukli. Koncertai vykdavo vos vieną dvi dienas. Šventės sąmata - 10-30 tūkst. tuometinių talonų ar litų. Vykdavo 10-30, o dabar - 100-150 renginių. Visgi tęsėsi ir senosios tradicijos, kai valstybinės įmonės rengė tuos karnavalus, teikė paslaugas ir tai darė veltui", - pasakojo N. Laužikienė.

Vėliau, pradėjus įmones privatizuoti, viskas pasikeitė: šventės rėmėjai norėjo žinoti, kur panaudojami jų pinigai, reikalavo atskaitomybės.

"Anksčiau būdavo suteikiamos paslaugos, bet ne duodami pinigai. Visgi tokių griežtų sutarčių, kaip dabar, nebūdavo.

Tad 1993 metais įvyko labai nemalonus incidentas. Pagal žodinį susitarimą į Teatro aikštę turėjo būti atvežta įgarsinimo aparatūra koncertui rengti. Tuo metu tik viena įmonė turėjo tą techniką uostamiestyje. Atėjo vakaras, o jokios aparatūros neišvydome. Žmonės susirinkę, laukia, o mes, organizatoriai, net negalime nieko jiems pasakyti, nes nėra mikrofonų..." - prisiminimais dalijosi valdininkė.

Ji prisipažino, kad po tokio atvejo liejosi ašaros, buvo patirtas stresas. Vėliau teko padėti tašką žodiniams susitarimams, imtos rengti juridinę galią turinčios sutartys, o tai atvėrė kelią organizatoriams šventę rengti pagal civilizuotus principus.

Įsiliejus į laisvą rinką ėmė augti ir šventės biudžetas: pavyzdžiui, 1999 metais jis sudarė apie 400 tūkst. litų.

"Šventė iš lokalaus tapo valstybės masto renginiu. Kiekvieno klaipėdiečio garbės reikalu buvo pasikviesti bei priimti svečius iš kitų miestų, visi laukdavo Jūros šventės. Dabar matau šių principų atoslūgį, miestiečiai net bėga iš namų per Jūros šventę, nenorėdami to šurmulio", - dėstė ji.

Tad laikui bėgant ir šventei vis labiau plečiantis, anot N. Laužikienės, savivaldybininkai nebepajėgdavo nešti to krūvio, teko įkurti naują įstaigą. Pati šventė tapo labiau komercializuota. Savivaldybės dotacija - apie 100 tūkst. litų, tačiau šiemet nebuvo skirta nė lito.

N. Laužikienės teigimu, dabar skiriasi ir pačios šventės organizavimas: esą daug kas sutelkiama į kelių žmonių rankas.

"Anksčiau idėjas generuodavo ir įgyvendindavo 10-12 žmonių. Sėdėdavome savivaldybėje iki vidurnakčio, diskutuodavome, buvome jaunesni, tad surūkydavome ne po vieną cigarečių pakelį. Nebuvo rinkos, nebuvo, ką pakviesti, todėl tekdavo patiems sukti galvas. Dabar yra renginių organizatoriai, pasiūla - nepalyginti didesnė, yra iš ko rinktis", - teigė ji.

Buvusi Jūrų šventės organizatorė teigė, kad nepavyko įgyvendinti keletos idėjų. Dažniausiai to priežastimi tapdavo lėšų trūkumas.

Viena minčių - Danę fiestos metu paversti fontanų "alėja".

"Norėjome, kad iš upės kyšotų skulptūros, būtų purškiamas vanduo ir vyktų karnavalas Danėje. Tačiau mums buvo paaiškinta, kad navigacija upėje negali būti sutrikdyta.

Visgi didžiausias noras - atgaivinti karnavalus. Idėja buvo tokia: vaikai patys daro kaukes, eina į gatves, ir taip ugdoma tradicija. Tai galėtų tapti klaipėdiečių garbės reikalu. Burtųsi kad ir namų bendrijos, bendramoksliai. Tačiau realizuoti idėjos nepavyko", - pripažino N. Laužikienė.