Patarimai kaip netapti supertėvais

Patarimai kaip netapti supertėvais

Kai šeimoje atsiranda naujagimis, tuo pačiu gali atsirasti ir tėvų noras viską daryti tobulai, svetainėje psychologytoday.com rašo psichologijos profesorė Suzanne Degges-White. Tačiau perdėtas spaudimas būti patiems geriausiems tėvams dažnu atveju baigiasi nepasitikėjimu savo jėgomis, baimėmis ir nerimu. 

Šeimoje atsiradus naujagimiui ar net vyresniam vaikui, tėvai dažnai turi daugybę lūkesčių dėl to, kaip reikėtų juo rūpintis. Tai paskatina pačių susikurta fantazija apie „teisingą tėvystę“ ir artimų draugų pavyzdys – daugelis naujų tėvų gražiausiomis vaiko akimirkomis dalijasi socialiniuose tinkluose, kur viskas atrodo bemaž tobula.

Nors naujam šeimos nariui suteikiama rūpestinga priežiūra yra savaime suprantamas ir įprastas dalykas, kai kurie tėvai į tai deda kur kas per daug pastangų, tikina S. Degges-White. Tuos, kurie gerokai persistengia, psichologai praminė „super tėvais“, o netrukus šią sąvoką daugelis iš mūsų ėmė naudoti siekiant apibūdinti pernelyg savo vaikais besirūpinančias mamas.

Štai keli požymiai, iš kurių galima spręsti, kad linkstate į šį sindromą:

1. Jei jaučiatės kalti kelias valandas pralesdami be savo vaiko;

2. Jei kaltinate save ir laikote save blogais tėvais dėl to, kad jūsų vaikas verkia;

3. Jei baiminatės, kad bet koks sprendimas dėl to, kaip prižiūrite savo vaiką, turės neigiamos įtakos jo tolesniam formavimuisi;

4. Jei jus vargina tai, kad turite atitikti savo pačių susigalvotus buvimo tėvais standartus;

5. Jei bijote, kad nepriklausomai nuo to, kaip stengiatės subalansuoti savo šeimyninį ir profesinį gyvenimą, jums niekada nepavyks.

Rytų kultūrose, pavyzdžiui, Kinijoje ir Japonijoje, jaunoms mamoms, susilaukusioms pirmagimių, tradiciškai į pagalbą atskuba jų pačių mamos ir anytos. Jos pirmomis kūdikio gyvenimo savaitėmis padeda su namų ruoša, vaiko priežiūra, leidžia naujai mamai įsijausti į savo vaidmenį ir neprarasti tikėjimo savo jėgomis, pailsėti.

Deja, šiais laikais dauguma jaunų šeimų gyvena toliau nuo artimųjų, kurie galėtų padėti tvarkytis su kasdieniais rūpesčiais. Kai nauji tėvai naujagimiais rūpinasi be vyresnio ir labiau patyrusio šeimos nario patarimų, juos ima kamuoti nerimas ir baimės. Šios baimės gali privesti prie visiško nepasitikėjimo savo jėgomis, minčių, kad nesugebate patys pasirūpinti vaiku ir kad jokie geri tėvai neabejoja savo įgūdžiais.

Daugelis iš mūsų sunkiai suvokia, kokie esminiai gyvenimo pokyčiai laukia šeimoje atsiradus mažam vaikui. Tiems, kurie kada nors yra prižiūrėję kitų žmonių vaikus šis pokytis suprantamas lengviau. Tokia patirtis gali suteikti tam tikrą supratimą apie laukiančius iššūkius, tačiau tikruosius sunkumus supras tik patys tėvai. Iš išorės atsirandantis spaudimas ir neatsakyti klausimai jauniems tėvams kelia tik dar didesnį galvos skausmą.

Svarbiausias patarimas tiems, kas jaučiasi, jog nėra „pakankamai geri“ tėvai – suprasti, ką šis pasakymas jums iš tiesų reiškia. Kai jau žinosite savo lūkesčius – telieka juos šiek tiek sumažinti.

Dažnai nauji tėvai paskęsta nereikalinguose apmąstymuose: koks būtų geriausias darželis, į kokią mokyklą reiks leisti savo atžalą, kokiu sportu jis galės užsiimti, o galbūt jam reiktų išmokti groti fortepijonu, kokias studijas jis rinksis, kur gyvens jas pabaigęs – ir sąrašas dar gali tęstis.

Tačiau panirę į sprendimus, kuriuos mano turį priimti čia ir dabar, užmiršta, kad viskas, kuo jiems šiuo metu reikėtų rūpintis, yra tik tai, kad kūdikis būtų sotus, aprengtas ir gautų pakankamai dėmesio.

„Super tėvų“ sindromas yra paremtas visuomene, kuri skiria per daug laiko našumui ir produktyvumui, bet per mažai laiko indėliui ir kokybei. Ką tik mamomis tapusioms moterims svarbu būti įvertintoms, joms rūpi, kad kiti matytų, kaip gerai jos tvarkosi su šia užduotimi, tačiau nesėkmes yra linkusios slėpti.

Juk socialiniuose tinkluose visi dalijasi tik trumpalaikėmis pozityviomis akimirkomis: nuotraukomis su pirmosiomis vaikų šypsenomis, pirmaisiais žingsniais. Tačiau niekas nesidalina tuo, kad jų kūdikis tris valandas nesustodamas verkė.

Taip pat įkalina ir daugelio manymas, kad svarbiausia yra būti geresniems už vidutinius tėvus ir baimė, kad jų vaikas vystosi ne tokiu tempu, kaip kiti vaikai. Frazė „mes esame blogi tėvai, nes mūsų vaikas visur yra vidutiniškas“ nėra teisinga. Kiekvienam tėvui jo vaikas yra ypatingas, tačiau jis neturi būti ypatingas ir visiems aplinkiniams.

Kaip sumažinti šią kančią?

1. Supraskite, kad beprotybė, kurią į namus atneša mažas vaikas, yra visiškai normali – taip gyvena daugelis tėvų. Normalu ir tai, kad iš pradžių jausitės lyg negalite su viskuo susitvarkyti patys – stresas, patiriamas vos tapus tėvais, yra su niekuo nesulyginamas, tačiau itin dažnas reiškinys.

2. Prisiminkite, kad pagrindinė jūsų užduotis yra galvoti apie tai, kuo jūsų vaikas gyvena šiandien, o ateities rūpesčius palikite ateičiai. Vaikai laimingiausi tuomet, kai tėvai yra rūpestingi, skiria jiems kuo daugiau dėmesio ir atsiduoda emociškai.

3. Visi sprendimai, kuriuos priimate dėl savo vaiko, yra jūsų pačių pasirinkimas. Nelyginkite savęs su kitomis šeimomis – kiekviena šeima priima individualius sprendimus dėl savo vaiko auklėjimo, priežiūros, maitinimo ir visi tie sprendimai yra teisingi.

4. Nepamirškite, kad nei vienas vaikas neužauga nepajutęs netobulo tėvų elgesio – visi kartais priimame sprendimus, kurių vėliau gailimės. Tėvystė yra kupinas galimybių metas ir ne visiems pavyksta jomis visomis pasinaudoti – tai visiškai normalu.

Svarbiausia, kad tapus tėvais jūsų pagrindinė užduotis nėra padaryti įspūdį kaimynams, kitiems šeimos nariams ar draugams socialiniuose tinkluose. Gerokai svarbiau šiuo laikotarpiu rasti ryšį su savo vaiku, skirti jam kuo daugiau laiko ir suprasti, kad tobulų tėvų nebūna.

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder