Istorija apie Vaikų kryžiaus žygį byloja, jog apie 1212-uosius metus, maždaug tuo pat laiku, Prancūzijoje ir Vokietijoje du piemenys regėjo Jėzų Kristų. Dievo sūnus kiekvienam pasakęs, jog tik vaikai galėsią be ginklo paimti Jeruzalę, kai musulmonai atsivers į krikščionybę.
Du berniukai
Vienas piemenukas, vardu Mykolas, po regėjimo sakė pamokslus Vokietijos teritorijoje. Per kelias savaites jo iškalba sutraukė iki 20 tūkstančių sekėjų - vaikų, paauglių, jaunuolių. Jie įtikėjo Mykolo žodžiais, kad su Dievo pagalba, kaip ištikimi jo tarnai, gali sugrąžinti Jeruzalę krikščionims, ir ryžosi lydėti Mykolą į Šventąją žemę.
Antrasis piemuo, Stefanas, skelbė panašią žinią Prancūzijoje. Jis pasakojo turįs įteikti paties Jėzaus laišką Prancūzijos karaliui. Stefanas surinko 30 tūkst. sekėjų. Daugelis iš jų turėję kokią nors Dievo dovaną. Daugiatūkstantinė demonstracija patraukė pas karalių Pilypą II į Sen Deni abatiją. Karalius paprašė patarimo Paryžiaus universitete. Galiausiai liepė vaikams grįžti namo. Stefanas nepaklausė. Jis meldėsi ir rinko šalininkus įvairiuose miestuose. Žygio pradžioje Stefano grupėje buvo apie 15 tūkst. žmonių.
Vaikai patraukė į Europos pietus, tačiau daugelis jų nepasiekė net Viduržemio jūros.
Jūra neprasiskyrė
Mykolas savuosius sekėjus 1212 m. gegužę vedė per Alpes - Italijos link, kur, berniuko įsitikinimu, jūra turėjo prasiskirti priešais nekaltas sielas, kad jie galėtų nekliudomi pasiekti Šventąją žemę.
Jūrą išvydo tik trečdalis vaikų. Dalis grįžo namo, kiti žuvo sušalę arba dėl kitų priežasčių keliaudami per Alpes. Vasaros pabaigoje apie 7 tūkst. vaikų pasiekė Genują. Pamatę, kad jūra nesitraukia iš vietos, daugelis nusivylė ir išsiskirstė, kiti liko laukti. Jiems pasisekė labiau nei prancūzams: po keleto dienų gerieji genujiečiai sutiko juos priglausti. Mykolas su grupės likučiais patraukė į Pizą, po to - į popiežiaus valstybę, kur pontifikas paliepė eiti namo ir būti klusniems. Grįžtantį Mykolą pakorė savo vaikų netekę jo žuvusių sekėjų tėvai.
Prancūzų vaikams, kuriuos vedė Stefanas, keliauti buvo lengviau - jiems nereikėjo eiti per kalnus, tačiau ir juos galiausiai ištiko tragiškas likimas. Elgetaudami jie pasiekė Marselį ir suprato, jog negali įveikti jūros. Daugelis patraukė atgal.
OLANDŲ medievistas dr. Piteris Redtsas (Peter Raedts) iš Neimegeno universiteto, pirmasis apibendrinęs XIII a. šaltinius apie Vaikų kryžiaus žygį į Jeruzalę. "Wikipedia" nuotr.
Pasak viduramžių istorijos tyrinėtojo dr. P. Redtso, yra išlikę labai žiaurių pasakojimų, kurie byloja, jog vaikai buvo paimti į vergiją: mergaitės patekusios į viešnamius, o berniukai - į uosto laivus. Dalį vaikų siciliečių pirkliai laivais išsiuntę į Artimuosius Rytus - jie taip pat buvę parduoti vergijon.
Priežastys
Kaip tai galėjo nutikti, kodėl tai įvyko?
Dalies istorikų manymu, Vaikų kryžiaus žygis tapo vienu iš daugelio socialinių sprogimų, per kuriuos žmonės bandydavo išsilaisvinti niūriaisiais viduramžiais. Kiti linkę tai traktuoti kaip viduramžių Nekaltųjų kulto išraišką, aukos ritualą: nekaltieji pasiaukoja krikščioniškojo pasaulio labui.
Vokiečių istorikas, katalikybės raidos tyrinėtojas dr. Adolfas Vasas (Adolf Waas) rašė, jog Vaikų kryžiaus žygis tapo priešnuodžiu "riteriškojo kilnumo šventajame kare" šlovinimui.
Italų istorikas Džovanis Mikolis (Giovanni Miccoli) yra išdėstęs savąjį požiūrį: pasak mokslininko, iš tiesų šaltiniai neaprašė šio kryžiaus žygio dalyvių kaip vaikų. Esą tai nebūtinai buvę vaikai - kaip mes dabar suprantame. Žodis, kuriuo šaltiniuose vadinami žygio dalyviai, veikiau turėtų būti verčiamas kaip "jaunimas", o ne "vaikai".
Šiaip ar taip, vaikų dalyvavimas to meto karuose nebuvo neįprastas reiškinys. 13-14 metų paaugliai jau buvo laikomi jaunais karui tinkamais vyrais.
Tikras sapnas
Lietuviškai yra išleista prancūzų rašytojo Marselio Švobo (Marcel Schwob) "Monelės knyga", kurioje spausdinami du autoriaus kūriniai - "Monelės knyga" ir "Vaikų kryžiaus žygis". Įvade į antrąjį kūrinį Argentinos rašytojas Chorchė Luisas Borgesas (Jorge Luis Borges) rašo:
"XII a. pradžioje iš Vokietijos ir Prancūzijos išėjo dvi vaikų grupės. Jie tikėjo pereisią prasiskyrusią jūrą. Galbūt juos vedė ir saugojo Evangelijos žodžiai: "Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite". Ir negi nesakė Viešpats, jog tikėjimas sulig garstyčios grūdeliu gali kalnus nuversti? Su viltimi, nežinia ir džiugesiu patraukė jie į pietų uostus. Stebuklas neįvyko. Dievo leidimu kolona, ėjusi iš Prancūzijos, pateko į vergų prekeivių rankas ir buvo parduota egiptiečių nelaisvėn; vokiškoji nuklydo nuo kelio ir dingo, sunaikinta barbariškos geografijos ir, kaip galima manyti, maro. Quo devenirent ignoratur (kas jiems nutiko, nežinoma). Yra nuomonė, kad tam tikri jų žygio atgarsiai girdėti legendoje apie Hamelno fleitininką.
Šventose induistų knygose pasaulis atrodo tarsi nejudinamos dievybės sapnas, atsikartojantis kiekviename iš mūsų. XIX a. pabaigoje to paties sapno kūrėjas, įkūnytojas ir žiūrovas Marselis Švobas sumanė prikelti sapną, prieš daugel amžių sapnuotą Afrikos ir Azijos dykumose, - istoriją apie vaikus, išėjusius ginti Viešpaties Kapo. <...> Jis apsiginklavo analitiniu metodu iš Roberto Brauningo (Robert Browning), kurio ilgoje pasakojamojoje poemoje "Žiedas ir knyga" ("The Ring and the Book", 1868 m.) paini nusikaltimo istorija atskleidžiama dvylika monologų ir matoma akimis žmogžudžio, aukos, liudytojų, gynėjo, skundiko, teisėjo ir galiausiai paties Roberto Brauningo... Lalu ("Litterature francaise con-temporaine" - Šiuolaikinė prancūzų literatūra, 282 psl.) pažymi "santūrų tikslumą", su kuriuo Švobas perpasakojo "tikrą legendą"; aš pridėčiau, jog šis tikslumas nė kiek nepamažina jos legendiškumo nei patetikos <...>".
Legenda apie fleitininką
Kadaise Vokietijos Hamelno miestą užplūdo žiurkės. Gyventojams niekaip nepavyko jų atsikratyti. Tik vienas berniukas, grodamas fleita, graužikus išviliojo iš miesto - į upę. Miestiečiai su žiurkiagaudžiu neatsiskaitė, ir vėliau jis grįžo. Vėl užgrojo savąja fleita, - tik šįkart išsivedė vaikus. Nuo tol jų niekas nematė. Kad taip atsitiko, papasakojo likę vaikai, kurie dėl luošumo negalėjo nusekti paskui fleitininką.
SKULPTŪRA Hamelne, Vokietija. "Fotolia" nuotr.
Šios legendos ankstyvieji variantai žiurkių nemini - tik vaikus. Dalis istorikų mano, kad ji turi realų pagrindą. Gali būti, jog miestiečių vaikai dingo prisijungę prie Vaikų kryžiaus žygio. "Iškeliavusius vaikus" mini ir Hamelno miesto kronika.
ŽINOSI - PRAVERS
* Kryžiaus žygių iš viso būta aštuonių, pirmieji keturi -reikšmingiausi: jie vyko 1096-1099, 1147-1149, 1189-1192 ir 1202-1204 m. Vaikų kryžiaus žygis buvo penktas iš eilės.
* Visi Kryžiaus žygiai į Rytus galiausiai baigėsi nesėkme. Užimtas žemes teko atiduoti. Europiečių kolonijos (Antiochija, Akra, Tripolis) perėjo turkams. Kai musulmonai buvo palikti ramybėje, nauju kryžeivių taikiniu tapo "barbarai" baltai.
Rašyti komentarą