Marga "atvirukinių" miestelių kolekcija
Grįžęs namo, regis, galėtum sukurti atvirukų kolekciją su gražiais ir jaukiais tų miestelių vaizdais, su istorija, besiremiančia į viduramžius, dažnai ir dar ankstesnius laikus, su garsių kraštą valdžiusių dinastijų vardais, su rūmus ir pilis stačiusių architektų, tobuliausių parkų kūrėjų biografijomis.
Su vynuogių augintojų, aludarių, puodžių, audėjų, stiklo pūtikų, juvelyrų, lėlininkų ir kitokio amato meistrų gyvenimų aprašymais.
Su spalvingais tautiniais kostiumais, savitais liaudies muzikos instrumentais, dainomis, šokiais, pasakojimais ir legendomis, kurie gyvi iki mūsų dienų.
Su gražiausiais gamtos paveikslais, kuriuose būtų ir aukštas saulėtas dangus, ir neaukšti kalnai, ir gilūs požemiai su srauniais vandenimis.
PRABANGA IR ELEGANCIJA su Lednice galėjo varžytis nedaugelis Europos dvarų.
Tie prieš keliautojo akis atsiveriantys miestelių vaizdai kai kam galėtų pasirodyti kiek panašūs.
Beveik kiekviename - po pilį, po muziejų, po aikštę su paminklu miestelio istorijai nusipelniusiam žmogui, daug kur - paminklai Didžiojo maro aukoms atminti.
Senųjų amatų dirbtuvės, vienas arba keletas vyno rūsių, nedidelės krautuvėlės.
Ir visuose miesteliuose - ta pati tvarka ir švara, languose ir prie nedidukų namelių durų žydinčios gėlės, vijokliais apraizgytos istorinių pastatų sienos, raudonų čerpių stogai, nuo kurių aplinkui tik dar gražiau. Jauku ir ramu, jokios skubos ir chaoso.
Atrodo, kad toks gyvenimo ritmas paveldėtas iš senų laikų.
VIRŠ Mikulovo žydų kvartalo dunksanti sinagoga liudija kadaise čia gyvavusią gausią bendruomenę.
Tarp kitko, tos miestelių aikštes supančios krautuvėlės - maisto ir kitokių prekių - be jokių skrupulų uždaromos lygiai penktą valandą po pietų. Apie aštuntą vakaro miesteliai jau visai nuščiūva, ir siaurose senamiesčio gatvelėse sutiksi tik į save panašius vaikštinėtojus.
Atrodo, čekai nelabai rūpinasi, kad žmonės pirktų kuo daugiau ir ilgiau. Tiesa, rytmetį parduotuvių durys atsidaro jau nuo šeštos ar septintos valandos. Ir nieko - dėl tokios tvarkos išgyvena ir vietiniai, ir turistai, kurie šį kraštą yra pamėgę ir gana gausiai lanko.
Galbūt dėl to kartais pasakoma, kad čekai gula kartu su vištomis, o keliasi - su gaidžiais.
Naktinės pramogos ir linksmybės - didmiesčių gyvenimo dalis.
Pats sau ne kartą užduodi klausimą, kaip tiksliau pavadinti šias jaukias žmonių gyvenamas vietas.
Jose yra tai, ko neatsisakytų nė vienas didmiestis: įspūdinga architektūra, gausus ir vertingas istorijos ir kultūros paveldas, išvystyta, žmogaus gerovei skirta infrastruktūra, ir nėra to, ko didmiesčiai mielai atsisakytų - grūsties, didelių atstumų, žmonių kamšaties, triukšmo, varginančių šiandienos žmogų.
Šiuose istoriniuose "atvirukiniuose" miesteliuose kaimyniškai ir draugiškai gyvena nuo kelių iki keliolikos tūkstančių žmonių.
KRAUTUVĖLIŲ VITRINOSE tarsi atgyja lėlių teatro vaidinimai ar buvusio gyvenimo paveikslėliai.
Gabalėlis Italijos prie sienos su Austrija
Kiekvienoje kelionėje nutinka panašus dalykas - kuri nors aplankyta vietovė, pamatytas architektūros, istorijos ar kultūros paminklas, įspūdingas gamtos kampelis ima ir įstringa atmintin ryškiau už kitus.
Ypač jei tie paminėtieji dalykai supuola į viena ir tampa simboliu krašto ar šalies, po kurį keliavai.
Atrodo, sugrįžęs dar kartą be vargo išvaikščiotum visas gatveles, išlandžiotum atokiausius kampelius.
Nesunkiai rastum rankdarbių dirbtuvėlę ar krautuvėlę, kurioje išsirinkai lauktuves.
Užsuktum į tą pačią kavinukę, kurioje po ilgų pasivaikščiojimų ilsinai nuvargusias kojas.
Prisimintum net saulėlydį, į kurį žiūrėjai nuo pilies kalno, manydamas, kad jis ypatingas, kitoks negu kaimyniniame, už keliolikos kilometrų glūdinčiame miestelyje.
Pietų Moravijoje širdį šitaip užkariavo Mikulovas - vienas iš tų "ne tik gražių, bet labai gražių" miestelių.
Čekų poetas Jan Skacel apie jį yra pasakęs, kad tai - "gabalėlis Italijos, Dievo rankomis perkeltas į Moraviją".
MIKULOVO ŠIRDIS - barokinė pilis, kurios ištakos siekia XIII a. pradžią.
Poetas buvo teisus. Mikulovas surinko visa, kas geriausia ir įsimintina yra šiame regione - jame tvyro ypatinga atmosfera, kurią pajunta beveik visi miestelio svečiai.
Mikulovas įsikūręs visai prie sienos su Austrija, šalia kelio, iš Brno vedančio į Vieną, iki kurios yra tik 72 kilometrai. Taigi, galima pašmaikštauti, kad Mikulovas yra lyg ir Vienos priemiestis.
Tačiau kažin ar tai pridėtų jam papildomo svorio ir vertės - gana savosios.
Nuo IX amžiaus žinoma Mikulovo gyvenvietė XIII amžiuje po audringų istorijos vingių tampa Didžiosios Moravijos kunigaikštystės sostine.
Sostinės titulas Mikulovui tinka. Čia gyveno ir valdė garsios didikų giminės: Lichtenšteinai, vėliau Mikulovą iš jų perėmė Ditrichšteinai ir nepaleido jo iš rankų beveik keturis šimtus metų (1575-1945). Šios dinastijos atminimą saugo įspūdingas mauzoliejus su 45 sarkofagais.
Mikulovo širdis yra ant aukštos kalvos iškilusi pilis. Jos ištakos siekia XIII amžiaus pradžią. Pilis daug kartų buvo perstatinėjama.
Vienas iš galingųjų Ditrichšteinų - Francas, kuris dar buvo vadinamas Moravijos karaliumi, pilį pavertė įspūdinga renesanso stiliaus rezidencija, Europoje itin išgarsėjusia savo turtinga biblioteka (apsilankyti joje galima ir šiandien).
Bėgant amžiams pilis buvo dar kartą perstatyta baroko stiliumi, kurį išsaugojo iki mūsų dienų. Dabar pilyje veikia Moravijos krašto istorijos muziejus, išsami vynininkystės ekspozicija, svečius džiugina kalvos terasose įrengtas parkas.
Mikulovo pilyje ne kartą buvo priimami Europai lemtingi sprendimai. 1805 metais, po Austerlico, pilyje buvo apsistojęs Prancūzijos imperatorius Napoleonas Bonapartas - čia jis diktavo Austrijai taikos sutarties sąlygas.
1866 m. Mikulovo pilyje susitiko Ausrijos ir Prūsijos valdovai Vilhelmas I ir Oto fon Bismarkas, čia pasirašę taikos sutartį ir taip užbaigę austrų ir prūsų karą.
Čia lankėsi Rusijos caras Aleksandras, Prūsijos karalius Frydrichas ir daug kitų svarbių Europos istorijos personų.
Sugyveno tautos ir religijos
Mikulovas nuo seno buvo daugiakultūris miestas, kuriame sugyveno skirtingų tautų ir religijų žmonės. Išskirtinę vietą jame užėmė žydų bendruomenė, gyvavusi čia nuo XVI a. vidurio.
XVII a. pabaigoje leidimus gyventi Moravijoje turėjo 5 400 žydų šeimų, 620 jų gyveno Mikulove. XIX a. žydų tautybės gyventojai sudarė net 42 procentus, žydų kvartalas užėmė beveik 14 hektarų plotą ir turėjo 317 pastatų.
Tarp Mikulovo žydų buvo daug garsių amatininkų, prekybininkų, gydytojų, advokatų, čia buvo daugybė užeigų, svečių namų.
Mikulove savo karjerą pradėjo garsusis Jehuda Liva Ben Bacelelis, iškilęs iki vyriausiojo Prahos rabino ir įėjęs į istoriją kaip Milžino Golemo sukūrėjas.
Mikulovo žydų bendruomenės palikimas ir dabar yra turistų domėjimosi ir traukos šaltinis.
Suprantama, to palikimo liko ne kažkiek, bet jis rūpestingai prižiūrimas ir saugomas.
Žydų kvartale išlikę apie 90 namų, iš kurių maždaug pusė pripažinti architektūros paminklais. 2014 metais po restauravimo duris atvėrė seniausia ir gražiausia sinagoga, viena iš 12-os buvusių.
Žydų bendruomenės gyvenimas Mikulove, kaip ir daugelyje kitų Europos kraštų, tragiškai nutrūko Antrojo pasaulinio karo metais.
Taikią žydų gyvenimo istoriją primena kapinės, kuriose išlikę apie 4 000 antkapinių renesanso, baroko, klasicizmo stiliaus paminklų, kurių seniausias datuotas 1605 metais.
Į Šventąjį kalną veda Kryžiaus kelias
Kas buvo Mikulove, niekada neužmirš Šventojo kalno, matomo iš bet kurios miestelio vietos. Ant aukštokos 326 m kalvos viršūnės šviečia Šv. Sebastijono bažnyčia, varpinės bokštas ir koplyčia, į kuriuos nuo papėdės veda barokinėmis koplytėlėmis nužymėtas Kristaus kančių kelias.
Kalną gaubia įdomi istorija.
Pasakojama, kad kadaise ši kalva buvo vadinama Šokančiuoju kalnu - čia vykdavo pagoniškos apeigos, meldžiant gero derliaus šokami ritualiniai šokiai, garbinama augalija. Vieta buvusi ypatinga.
Kitos legendos byloja, kad viduramžiais kalną buvo pamėgusios plačių apylinkių raganos ir raganiūkštės, suskrisdavusios čia Valpurgijos naktį.
ŠVENTASIS KALNAS - neatskiriama Mikulovo kraštovaizdžio dalis.
Šventu kalną padarė anksčiau minėtas galingasis Francas Ditrichšteinas, tuometinis Mikulovo rūmų savininkas, kardinolas ir Olomouco vyskupas, kalno viršūnėje pastatęs Šv. Sebastijono bažnyčią ir Kryžiaus kelio stotis.
Taip jis padėkojo Viešpačiui už galiausiai pasibaigusį Didįjį marą. Pamatinis bažnyčios akmuo padėtas 1623 metais.
Auka, tikėtina, buvo nuoširdi, tačiau netrukus bažnyčia sudegė, todėl 1672-1679 metais pastatyta nauja.
Kryžiaus kelias gyvas ir šiandien: kas eina melsti malonių sau ir artimui, kas - tiesiog pasigrožėti po kojomis atsiveriančia įspūdinga Mikulovo panorama, kurios horizontai brėžiasi jau Austrijos laukuose.
Tai tik Mikulovas - vienas iš daugelio Pietų Moravijos miestelių, lyg brangakmeniai nusagsčiusių Pietų Moravijos žemę.
Keliauk
Bzencas, Stražnice, Milotice, Čejkovice, Lednice, Valtice, Znojimo, Telč...Vardyti būtų galima dar ilgai - mažus miestelius, saugančius didelę istoriją.
Jie spindi ir kviečia. Keliauk, dėdamasis įspūdžius į galvą ir širdį.
Pažindamas pasaulį ir save, kas būtinai nutinka kiekvienoje kelionėje.
Kas pasakė, kad kelionė būtinai turi būti ilga?
Neogotikiniai Lednicės rūmai įtraukti į UNESCO paveldo sąrašą. Čia buvo kunigaikščių Lichtenšteinų vasaros rezidencija. Lednicė buvo jų nuosavybė nuo 1332 iki 1945 metų.
Vita Morkūnienė
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą