Motociklais - į Rusiją

Vieno seniausių Lietuvos motoklubų "Vorai MC Lietuva", turinčio Vilniaus, Kaišiadorių, Gargždų ir "Nomads" (be nuolatinės gyvenamosios vietos) padalinius bei aktyviai veikiančio jau keturioliktus metus, nariai kiekvienais metais motociklais keliauja ne tik vasarą, bet ir žiemą. Šią žiemą, kaip ir anksčiau, stengėmės nuvykti į lietuvių dar nelankytą renginį - Jaroslavlio (Rusija) apylinkėse vykstantį "Medved shatun 2011".

Anksčiau esame buvę tokiuose renginiuose kaip "Elefantentreffen" (Vokietija), "Snow dogs" (Rusija), "Augustusburg winter party" (Vokietija), "Zlot sloni" (Lenkija), "Altes elefantentreffen" (Vokietija) ir kt.

Apsisprendimą vykti būtent į "Medved shatun" lėmė tas faktas, jog 2008 metais mūsų klubo organizuojamą renginį "Baikerių viduržiemis", skirtą Klaipėdos krašto sukilimui paminėti, aplankė klubo "Black Bears MC Yaroslavl" atstovas. Iš jo ir sužinojome, kur verta apsilankyti. Be to, apsispręsti padėjo ir tai, kad ši žiema Lietuvoje skystoka - lyja, šilta, nėra sniego.

Nors mūsų klubas tarptautinis, šią žiemą į kelionę leidosi tik lietuviai - iš Nidos, Vėžaičių, Veiviržėnų, Gargždų ir Vilniaus, iš viso - 10 asmenų (6 klubo nariai ir kandidatai, 1 klubo draugas ir trys moteriškės palaikytojos), penki motociklai ir mikroautobusiukas su priekaba bei visa būtina įranga.

Seniau į analogiškas keliones leisdavomės originaliais sovietiniais motociklais su priekabomis, bet neapsikentę jų nepatikimumo, pradėjome į sovietinių motociklų rėmus montuoti BMW variklius, tad šįsyk kelionei išsiruošė optimali penkių motociklų kolona: "Ural" su BMW R 60 varikliu, "Dnepr" su BMW R 80 varikliu, originalus "Dnepr", "Yamaha Wild Star" ir savadarbė triratė "Yamaha".

Renginys vyko gruodžio 9 - 11 dienomis. Iki jo vietos nuo Klaipėdos - apie 1650 kilometrų. Nuo pajūrio teko startuoti jau gruodžio 6-ąją.

Eilės pasienyje

Į kelionę pasiėmėme visą gyvenimui lauko sąlygomis reikalingą įrangą ir ekipuotę - naudotą dešimtvietę Švedijos kariuomenės palapinę su "buržuika", žieminius miegmaišius, kariškas sudedamąsias loveles, dujų balioną su virykle bei visa virtuvės įranga ir t. t.

Nepamiršome ir svarbiausio - atsarginių detalių, bei įvairių įrankių, kadangi keliaujant žiemą motociklais neišvengiamai atsiranda tokių gedimų, kurių vasarą ir neįtartum - nuo druskų ir šalčio sutrupa stabdžių trinkelės, lūžinėja elektros laidai ar užrūdija degimo spynelės.

Kelionė sklandžiai vyko tik iki Medininkų pasienio punkto. Maždaug kilometro ilgio eilė pasienyje, kurią šiaip ne taip sutrumpinome lįsdami be eilės, ir šūsnys deklaracijų, tranzitinių kortelių pildymo atėmė keturias su puse valandos, todėl nakvynės turėjome ieškotis gerokai anksčiau, nei buvome suplanavę.

Suerzino dėl druskų poveikio išėję iš rikiuotės galiniai motociklo "Wild Star" stabdžiai; juos teko atjungti. Nakvojome motelyje netoli Borisovo Baltarusijoje, kur nuotaiką pakėlė kainos - viso labo 7 eurai už kiekvieną asmenį ir 3 eurai už kiekvieną transporto priemonę saugojamoje transporto aikštelėje.

Sukilome iš pat ryto ir nusprendėme žūtbūt pasiekti Maskvą. Beveik 800 km net ir vasarą ne visiems motociklininkams įkandamas atstumas, o čia - žiemą ir ne greičiau kaip 100 km/val. besivelkančia kolona. Nors ir vėlyvą naktį, tikslą vis tiek pasiekėme. Nakvojome mūsų klubo nario iš Maskvos dviejų kambarių bute - nors ir ankštai, bet šiltai ir jaukiai.

Gruodžio 8-ąją skyrėme apžiūrėti Maskvai: karinės technikos muziejui po atviru dangumi, Arbatui, Raudonajai aikštei ir pan. Brolio namus palikome 7 valandą ryto Maskvos laiku ir nepakliūdami į automobilių spūstis ir išvykome iš Rusijos sostinės.

Pakeliui pradėjo strigti "Uralo" akceleratoriaus trosai - tada dar nežinojome, kad dėl šios bėdos vargsime visą kelionę. Nutarėme kurioje nors degalinėje susitvarkyti. Tik penktoje iš pakeliui esančių degalinių prisipylėme kuro, kadangi operatoriai arba keisdavosi, arba paprasčiausiai miegojo.

Tolstant nuo Maskvos

Keliai pradėjo sparčiai prastėti, o gedimų - vis dažnėti: subyrėjo visų motociklų diskinių stabdžių trinkelės (kurie tik juos turėjo). Žmonių reakcija - kuo įvairiausia: vaikai šalikelėse mojuoja, močiutės kraipo galvomis, vienas sunkvežimio vairuotojas pasukiojo smilių prie smilkinio, o vyrukai su alaus buteliais rankose prie alkoholio parduotuvių palydėdavo mus atvėpusiais žandikauliais...

Likus apie 100 km iki renginio vietos, vis dažniau sutikdavome ten link vykstančius motociklininkus - vieni važiavo sava eiga, kiti motociklus vežėsi automobilių priekabose, tačiau visi šiltai su mumis sveikindavosi. Galiausiai patamsyje ir pustant šiaip ne taip pasiekėme renginio vietą.

Iš pradžių nemaloniai nustebino žinia, jog už dalyvavimą renginyje reikia sumokėti po 60 eurų, tačiau sužinojus, jog į šią sumą įskaičiuoti penki karšti ir geri maitinimai kiekvienam, taip pat neribotas kiekis karšto vyno, alaus ir degtinės renginio metu, atlyžome.

Vakare visi buvome supažindinti su renginio dienotvarke, dalyvavimo motoekspedicijoje taisyklėmis bei visa kita tvarka. Pagrindinio renginio aspekto motoekspedicijos tikslas buvo paprasčiausiai draugiškai nuvažiuoti nurodytą maršrutą.

Maršrutas buvo suskirstytas į lengvą ir sunkų. Rusai mus nuo pat pradžių įkalbinėjo nedalyvauti, atsisakyti net ir lengvo maršruto, nes atvažiavome su plentinėmis padangomis, bet lietuviai yra lietuviai: kitą rytą, 9 valandą, trys mūsų ekipažai stovėjo prie starto linijos.

"Lengvas" maršrutas

Lengvasis maršrutas tik vadinosi lengvas. Teko įveikti ir sušalusias 50 centimetrų gylio traktoriaus provėžas, kuriose motociklas pakibdavo ant karterio nesiekdamas ratais žemės, ir pervažiuoti upelį per jį permestais keliais pušiniais rąsteliais, ir įveikti 50 centimetrų gylio sniego sangrūdas. Visa laimė, kad perpratome sistemą, jog negalima būti paskutiniams ir užklimpstant reikia užtverti kelią, kol yra kitų dalyvių - tada jie tave vis tiek išstums.

Pakeliui laukė lauko virtuvė su tradiciniais rusų riestainiais ir arbata bei šaudymas į taikinius iš medžioklinio šautuvo.

Dalyvaudami motoekspedicijoje sulaužėme visas tris transporto priemones. Jas teko daugiau ar mažiau remontuoti. Šiaip ne taip įveikę lengvą trasą (apie 40 km), į sunkiąją ir patys nebedrįsome lįsti.

Grįžus į renginio vietą, prasidėjo pirmą kartą Rusijoje organizuotas naktinio unimoto (vienratis iš dalies valdomas motociklas su slidėmis) čempionato etapas. Nors dalyvavo tik šeši dalyviai, fakelų šviesoje ir lydimi ugnies šou jie atrodė įspūdingai.

Vakare buvo apdovanoti dalyviai: unimoto nugalėtojai, taikliausi šauliai, na, o mes gavome nominaciją "Samyje počtitelnyje gosti" ("garbingiausi svečiai"), po sovietinės armijos katiliuką su degtinės butelaičiais bei komplektą stikliukų.

Po oficialios dalies prasidėjo koncertas ir programa suaugusiesiems, o mes bendravome su vietiniais. Keisčiausia, kad maždaug pusė asmenų, su kuriais mes bendravome, taip ir nepatikėjo, kad atvažiavome sava eiga.

Namo per rūką ir šaltį

Kitą dieną, atsisveikinę su organizatoriais, pajudėjome Tėvynės link. Aibė smulkių gedimų - stabdžių reguliavimų, akceleratoriaus trosų tepimų ir keitimų, kol sutemo. Sutemus spustelėjo maždaug 12 laipsnių šaltis plius sukilo toks tirštas rūkas, kad net pasikėlę šalmų stiklus nematėme toliau kaip 30 metrų.

Rūkas leidosi ant mūsų ir tuo pačiu metu šalo virsdamas storoka ledo pluta. Likus apie 50 km iki Maskvos subyrėjo "Uralo" priekabos rato guolis.

Priekabos rato taip ir nesugebėjome nuimti, nes prie ašies prikepė guolio likučiai. Prasikrapštę pusantros valandos nusprendėme iki Maskvos motociklą vežtis priekaboje ir ten susiremontuoti. Maskvoje vėl nakvojome pas mūsų klubo narį. Soti vakarienė, pokalbiai iki paryčių, "Uralo" rato remontas - ir pirmadienio rytą be nuotykių sėkmingai pajudėjome namų link.

Prieš pat nakvynę tame pačiame motelyje prie Borisovo subyrėjo "Dnepro" dešinės pusės pirštas ir perpus plyšo stūmoklis. Pirštą turėjome, o stūmoklių komplektą su visais žiedais nusipirkome Borisove esančiame turgelyje. Po kelių valandų kapitalinis variklio remontas buvo padarytas ir motociklas pajudėjo sava eiga Lietuvos link.

Tėvynę pasiekėme be didesnių nuotykių ir sieną kirtome per valandą.

Kolona grįžo visos sudėties ir sava eiga. Susėdę prie alaus bokalo sutarėme kitą žiemą aplankyti dar vieną renginį, kuriame lietuviai nėra dalyvavę, o 3300 kilometrų, trys valstybės bei 9 dienos kelionės prabėgo lyg viena akimirka, kurios įspūdžių iš atminties niekada neištrinsime...