Mano Indija, arba Kelias į save (1)

Kiekvieną kartą sutrinku, kai kas nors paklausia, kas mane traukia į Indiją. Man ši šalis - kaip tikėjimas, į kurio pašaukimą negali neatsiliepti.

Svajonės kaina

Tereikia pasakyti "taip". Visa kita - išsisprendžia savaime. Minties galia didžiulė, tik pozityvias mintis mes įpratę tuoj pat užblokuoti negatyviomis, taip patys sau susikurdami kliūtis. Dažnai man žmonės sako: "Indija! Tai mano svajonių šalis... bet labai brangu ten nukeliauti".

Tai kiek kainuoja tavo svajonė?...

Taip, sutinku, kad kelionių agentūrų organizuojamos kelionės į Indiją kainuoja išties brangiai, bet galima pirkti tik bilietus ir keliauti savarankiškai. Taip keliauti įdomiau ir pigiau. Taip Indijoje, taip pat ir kitose Azijos šalyse, keliauja dauguma turistų iš viso pasaulio.

Niekur kitur Indijoje nepamatysi tiek daug šventikų, kaip Gango pakrantėje Varanasyje

Mes keliavome dviese. Dvi merginos. Aviabilietus pirkome internetu. Žinoma, pigiausio varianto paieškos užtrunka. Prieš pusantro mėnesio nusipirkome bilietus olandų oro linijomis KLM iš Varšuvos į Delį ir atgal. Kainavo 1600 litų. Na, dar kelionė autobusu iki Varšuvos ir atgal. Indijos vizą per savaitę padaro ambasada Varšuvoje. Užsisakyti galima kelionių agentūrose Lietuvoje. Kainuoja 310 litų.

Pigius skrydžius į Delį (nuo 1800 Lt) siūlo skandinavų kompanija "Finnair", lapkričio-gruodžio mėnesį akcijas paprastai skelbia "Aerofloto" oro linijos.

Pirmadienis - poilsio diena

Keliauti Indijoje trumpiau nei mėnesį neverta. Mėnuo - minimalus laikas, per kurį galima šį tą patirti ir pajusti. Pirmiausia todėl, kad laikas ten kitaip matuojamas, tiksliau sakant, laikas ten nelabai egzistuoja.

Pavyzdžiui, Tarptautinė bilietų kasa Naujojo Delio traukinių stotyje darbą pradeda 8 val. ryto. Kai ateiname ten 8.30 val., randame tik valytoją, atsainiai šluojančią popierų krūvas. Pirmasis biuro tarnautojas ateina 9.30 val. Atrodo labai neišsimiegojęs, nelabai patenkintas. Jo laukia jau 5 turistai.

Karvės Indijoje niekam netrukdo, jos - tarsi natūrali miesto landšafto dalis

Indai, atrodo, neturi posakio "skubėk lėtai", bet jis jiems labai tinka. Beje, poilsio dienos Indijoje yra šeštadienis (musulmonams), sekmadienis (hinduistams) ir pirmadienis (visiems). Mums tai labai patiko. Niekur neskubėti taip pat labai patiko.

Kai išvykstant iš Indijos reikėjo užpildyti vieną iš daugelio anketų - susimąstėme, kokia šiandien diena, koks mėnuo, kokie metai... Iš tiesų, koks skirtumas, kokiais skaičiais įforminsime laiką, juk gyvenimo turtas - ne nugyventų metų kiekis, o kokybė - kiekvienos akimirkos patirtis. Mėnuo, praleistas Indijoje, man atstoja metus, galbūt net daugelį metų sėslaus gyvenimo Lietuvoje.

Delno dydžio tarakonai...

Nuo kitų šalių Indija skiriasi tuo, jog čia ne tik pamatai nematyta, išgirsti negirdėta, pajunti nejausta. Įprasta tai vadinti egzotika. Indija man - daugiau negu egzotika. Joje gaunu pažymius už savo lig šiol nugyventą gyvenimą, gaunu vertingų pamokų, iš naujo atrandu žmones, vertybes, save. Tai, kad kelionė į Indiją yra kelias į save, tvirtina dažnas keliautojas, nors visų jų įspūdžiai ir patirtis - labai skirtingi.

Kiekvieną rytą didžioji dalis Varanasio gyventojų ateina prie Gango atlikti religinių ritualų

Kiekvienam - savo Indija. Todėl, jei susiruošėte ten keliauti, neskaitykite apie ją per daug ir netikėkite niekuo, ką jums sakys.

Mano bendrakeleivė jau pasakojo, kaip gydytoja, Kaune ją skiepijusi nuo hepatito, prigąsdino, jog Indijoje viešbučiuose ir visur kur pilna kone delno dydžio tarakonų, kad uodai bent penkis kartus didesni už mūsiškius. Aiškino, kad kiekvieną kartą audamasi ji pirmiausia iškratytų batus, nes į juos bus prilindę vabalų, kurie įkąs ir bus koja kaip dramblio...

Mes per mėnesį laiko tarakoną matėme vieną kartą. Pro durų apačią įropojo į kambarį viešbutyje. Iš tiesų įspūdingo dydžio - kokius tris kartus didesnis už mūsiškius. Dar vieną kartą, taip pat viešbutyje, matėme driežą. Vietovėse prie vandens yra uodų. Vizualiai jie niekuo nesiskiria nuo mūsiškių, tačiau pavojingesni, nes gali realiai užkrėsti maliarija.

Todėl pravartu į kuprinę iš karto įsidėti priemonę, atbaidančią vabzdžius. Jei pamiršite - ne bėda, kiekviename turguje Indijoje galima nusipirkti citrusų aliejaus, kuriuo reikia įsitrinti nuogas kūno vietas. Kambaryje galima įlašinti lašelį šio aliejaus į aliejinę lempą, ir uodų neliks. Jie nepakenčia citrusų kvapo.

Iš karvių mėšlo lipdomi paplotėliai. Sudžiovinti jie naudojami kaip pakuros

Skrandžio problemos

Mano bendrakeleivė nusprendė, jog purškalai nuo uodų - nepakankama apsauga nuo maliarijos, ir gėrė specialius vaistus. Aš į bet kokius prevencinę funkciją atliekančius medikamentus žiūriu skeptiškai.

Mano kelionės vaistinėlėje buvo tik pleistro, vaistų nuo skausmo ir karščiavimo bei butelis brendžio. Tik pastarąjį ir suvartojau. Žinoma, ne kaip dezinfekcinę priemonę... Jokių sveikatos sutrikimų nepatyriau. Atvirkščiai - jaučiausi daug geriau nei tėvynėje. Tačiau mano atvejis - išskirtinis.

Kiek teko bendrauti su kitais keliautojais, paprastai visiems sustreikuoja skrandis. Kam nuo maisto, kam nuo gėrimų, kam nuo nešvaros ar streso. Vieniems negalavimai užeina ir praeina ūmiai, paprastai antrą arba ketvirtą buvimo Indijoje dieną, kiti - daugiau ar mažiau patiria nepatogumų visą kelionės laiką.

Mano bendrakeleivė palūžo ketvirtą kelionės dieną. Vieną dieną ji praleido lovoje viešbutyje, kankinama pykinimo ir aukštos temperatūros. Kitą rytą atsikėlė kaip niekur nieko. Vieninteliai košmaro pėdsakai - silpnumas ir alkis. Galbūt apsinuodijimo priežastis buvo stiklinėje šviežiai spaustų cukrašvendrių sulčių, kurias tą dieną abi gėrėme gatvėje, bet man juk nieko nenutiko...

Kiekvieną vakarą šeštą valandą prie Gango prasideda hinduistų pamaldos. Skambant varpams šventikai atlieka ritualus su vandeniu, ugnimi, smilkalais, gėlių žiedais, pučia kriaukles

Tai įvyko Varanasyje.

Išėjimas iš samsaros

Praėjus gal dar dviem savaitėms vieną dieną draugė pasakė: "Taip turėjo būti. Cukrašvendrių sultys tikriausiai čia niekuo dėtos, o gal tik paskutinis lašas. Tądien visko buvo per daug. Mirusiųjų deginimo vietos energija, varpelių skambesys vakarinėse pamaldose prie Gango tarsi praskėlė kokį mano apsauginį kiautą. Gulėdama lovoje jaučiausi taip, lyg pati degčiau. Sudegė viskas, kas buvo iki tol. Lyg iš naujo būčiau gimusi..."

Hinduistai ir budistai tiki, jog sudeginus mirusįjį ant šventojo Gango kranto Varanasyje - jo siela ištrūks iš samsaros (gimimo ir mirties arba reinkarnacijų rato) ir pasieks nirvaną (nušvitimą).

Deginimo apeigos atliekamos Manikarnika ghat vadinamoje vietoje, nedideliame Gango pakrantės ruože. Procesas nenutrūksta kiaurą parą. Vienu metu dega 3-5 laužai, sukrauti iš sandalmedžio malkų. Šis medis neutralizuoja koktų deginamo lavono kvapą, todėl akis graužia tik aštrus dūmų kvapas.

Šitokiu aparatu gatvėje spaudžiamos cukrašvendrių sultys ne visada atitinka higienos reikalavimus, bet puikiai atgaivina karštą dieną

Beje, šis medis po miškų kirtimo anglų kolonijiniais laikais vajaus naudojamas tik mirusiesiems deginti ir kainuoja labai brangiai; 1 kg apie 3 dolerius. O mirusiajam sudeginti reikia apie 10 kg. O dar reikia mokėti ir už paslaugas šventikui ir jo pagalbininkams bei kitas apeigoms reikalingas smulkmenas: smilkalus, raudoną su blizgučiais audeklą, kuriuo uždengiamas numirėlis ir kt. Indams - tai dideli pinigai. Nejučia palyginu su mūsų laidotuvių ir kapo vietos įrengimo išlaidomis...

Mums atėjus į Manikarnika ghat, laidotuvių procesija atnešė jaunos moters kūną. Viena moteris procesijoje, greičiausiai motina, balsu raudojo ir klupo, atsisveikindama su mirusiąja, tačiau netrukus ją nuvedė šalin. Deginimo procese dalyvauja tik vyrai. Šventikas drauge su mirusiosios vyru (gal broliu), kalbėdami mantras, skambindami varpeliais, degindami smilkalus, pūsdami kriauklę, šlakstydami Gango vandeniu kūną apėjo aplink sukrautą laužą penkis ratus, kad atsiskirtų nuo mirusiosios protas, siela, vanduo, žemė ir oras, ir uždegė liepsną.

Laiveliai skirti plukdyti turistams - vienas iš svarbesnių Varanasio gyventojų verslų

Kūnas dega apie 3 valandas. Visą tą laiką artimieji meldžiasi šalia. Gedulo ženklas Indijoje - nuskusti plaukai. Vyrai, palaidoję tėvą, dažnai nusiskuta ne plaukus, bet ūsus.

Mirusiųjų deginimo apeigų negalima fotografuoti nei filmuoti. Tai neva gali sutrukdyti išėjimo procesą. Tiesą sakant, stebėti ceremoniją taip pat nėra lengva. Asmeniškai aš kiekvieną kartą ilgiau stabtelėjus Manikarnika ghat apsiverkdavau. Ne tik todėl, kad akis graužia dūmai, kažkoks protu nesuvokiamų emocijų ir minčių kamuolys gerklėje įstrigdavo. Mano draugė visas kitas buvimo Varanasyje dienas šios vietos vengdavo.

Manikarnika ghat yra šio miesto ašis, aplink kurią sukasi gyvenimas ir mirtis. Sakoma, kad trys ketvirtadaliai Varanasio gyventojų gyvena iš lavonų ir piligrimų, kurių kiekvienais metais apsilanko čia apie milijoną.