Kaukazo kalnuose: dviračiais - per pavojingas kalnų perėjas

Kaukazo kalnuose: dviračiais - per pavojingas kalnų perėjas

Į 3535 metrų aukštyje esančią Atsuntos perėją Kaukazo kalnuose (Sakartvelas) keturi lietuviai - Vytautas Anužis, Mantas Pocevičius, Dalius Krisiukėnas ir Egidijus Kulikauskas užmynė aidint aplodismentams ir šūksniams. Pavojingais kalnų keliukais į perėją atėję žygeiviai negalėjo atsistebėti, kaip šis ketvertukas perėją įveikė dviračiais. Šiandien, žiūrėdami į kelionės nuotraukas ir vaizdo įrašus, bičiuliai patys stebisi: ar mes ten tikrai buvome?

Pradžia - iš Tbilisio

Trys savaitės - tiek savo atostogų Sakartvele praleido keturi dviračių entuziastai iš Lietuvos: architektas Vytautas Anužis, draudimo brokeris Mantas Pocevičius, inžinierius Dalius Krisiukėnas ir pareigūnas Egidijus Kulikauskas.

Visi ne pirmus metus važinėja dviračiais, dalyvauja kalnų dviratininkų varžybose ir tikrai žino, ką reiškia ištvermė, kaip valdyti dviratį.

Iššūkiai dar laukia. Iš kairės: Mantas Pocevičius, Egidijus Kulikauskas, Dalius Krisiukėnas.

Bet ši kelionė buvo sunkiausias iššūkis - joje pasiekė aukščiausią tašką dviračiu.

Prieš kelionę Vytautas dėliojo maršrutą. Vieną ratą Sakartvele jie apsuko prieš dvejus metus.

Šį kartą norėjo pakilti į Omalo, Tušetijos sostinę, o kad nereikėtų grįžti tuo pačiu keliu - persikelti per Atsuntos perėją į Chevsuretijos regioną, vėliau iš Tbilisio pasiekti Kachetijos regioną. Kiek liks laiko - skirti Tbilisiui.

"Paskaitėme, kaip anglai įveikė Atsuntos perėją, rašė, kad buvo labai sunku. Pagalvojome, negi esam tokie prasti dviratininkai ir neįveiksim, kai kažkokie senukai įveikė? Sakom, gal šiaip pasiskundė", - prisimena kelionės ambicijas Egidijus.

Iš Rygos į Tbilisį jie atskrido apie trečią valandą nakties. Išsipakavo dviračius, o pakavimo priemones - tris ritinius - Mantas išslapstė krūmuose netoli oro uosto. Kai po trijų savaičių sugrįžo, trūko tik balto maišo.

Pasikeitę valiutos, nusipirkę vietinio ryšio operatorių korteles telefonams, išmynė į bundantį Tbilisį. Reikėjo sulaukti, kol atsidarys parduotuvės, kad nusipirktų dujų maistui gaminti.

Mieste pasitiko taksistai ir valkataujantys šunys. "Įvažiavom į tokį rajoną, kaip mūsų pietinis, už kampų šunys loja ir visi pikti.

Ties sankryža jie susirinko į būrį ir kaip gauja vilkų supo mus, - nejaukų susitikimą prisimena Mantas. - Prieš dvejus metus tokių vaizdų nemačiau. Bet kai iš kalnų sugrįžom į Tbilisį, šunys nebekreipė dėmesio, gal jau buvome panašūs į vietinius?"

Ant žemės keliautojus bandė nuleisti taksistai, išgirdę, kur ketvertukas rengiasi važiuoti. "Nepavyks, niekaip, suplėšysit padangas, sulaužysit dviračius. Kai pasakėme, kad važiuosime toliau į kalnus už Omalo, jie juokėsi susiriesdami", - pasakoja Egidijus.

Išbandymas karščiu

Iš Tbilisio patraukė autostrada, nes kito pasirinkimo ir nebuvo. Eismas intensyvus, dulkės, karštis. "Kadangi eismas netvarkingas, jie turbūt vairuoja įsitempę ir nemiega prie vairo, jautėmės saugiai - niekas neužkabino, lenkė atsargiai", - pasakojo Egidijus.

Pakelėje sustatyti prekystaliai su arbūzais, čiurčchela, medumi ir kitomis gėrybėmis. Dalius stebėjosi: "Gali kristi ant stabdžių ir visiems viskas gerai?"

Prie vieno prekeivio sustojo ir patys - nusipirko 16 kilogramų arbūzą, nes mažesnių nebuvo. Pardavėjas dideliu peiliu pjaustė riekes - viena po du ar tris kilogramus. "Karpis!" - juokavo keliautojai, imdami didžiules arbūzo šypsenas.

Stačiais šlaitais net ir neštis dviračius buvo pavojinga.

Pakeliui į Omalo ieškojo nakvynės, nes norėjo gerai išsimiegoti, nusiprausti. Internete pamatė svečių namus, bet užsukę į kaimą, jų nerado. Nakvynę surado vietinė mergina.

"Kaip Palangoje anksčiau - viskas "nudrožta", lovos įdubusios. Šeimininkė sakė, kad atneš patalynę, ir dingo", - vaizdą piešia Mantas.

Išsiderėjo naminio vyno, bet jis buvo acto skonio. Nepatenkinti vynu, patalyne vyrai greitai sulaukė atsako - šeimininkės sūnus kieme ėmė šūkauti, teko keliautojams ieškoti gražios pievos palapinėms.

Iš pradžių kalnuose jie mynė asfaltuotu keliu, kepino 32 laipsnių karštis, jokio šešėlio, stati įkalnė. Kai suradę medį visi sulėkė po juo atsigaivinti, sustojo gruzino mašina. "Vyras atnešė mums kriaušių. Toks gruziniškas svetingumas. Kaip būtų gerai, kad kas nors kokio šalto gėrimo atvežtų!" - pasvajojo.

Užkilę į pirmąją perėją, nusileido iki gyvenvietės atsigerti ir pavalgyti. Kalnuose jautė žvėrišką apetitą.

Egidijus juokiasi: "Valgydavom tol, kol liežuviu reikėdavo maistą pagrūsti, nes nežinai, kada vėl taip valgysi."

Egidijus iš praėjusios kelionės jautė nuoskaudą, kad per mažai valgė chinkalių (khinkali) - vietinių koldūnų, todėl planavo kirsti tol, kol nebenorės į juos žiūrėti. Visi puikiai derino ir chinkalius, ir chačapurius.

Nakvynę rado vidury laukų jaukiuose svečių namuose. Vytautas užfiksavo dienos statistiką: 75 km, 1 255 m vertikalaus pakilimo.

Serpantinų "armonikos"

Mindami Omalo link, keliautojai žinojo, kad prieš savaitę liūtys užvertė akmenimis arba nuplovė dalį Tušetijos kalnų kelio, kuris patenka tarp pavojingiausių automobilių kelių pasaulyje ir yra vienas aukščiausiai kalnuose esančių kelių.

Daugiau negu pusę metų jis būna uždarytas, o dauguma tušetų leidžiasi žiemoti į žemumas. Orų prognozės vėl rodė lietų, tad neskubėjo. Apsigyveno prie upės, kur prasideda pakilimas į Omalo.

Netoli stovyklavietės vietiniai šventė gimtadienį.

"Kai pamačiau garso kolonėles ir dar mikrofoną, supratau, kad bus rimta", - juokiasi Egidijus. Gruzinai buvo vaišingi - atnešė dviratininkams tris iešmus šašlyko, sumauto ant išdrožtų medinių pagaliukų. Sugulę miegoti dar ilgai girdėjo gruzinų dainas ir tostus.

Keliautojams krito į akis, kad gimtadienyje nematyti moterų. Apskritai, jeigu "dinderiauja", tai tik vyrai.

Moteris matė prie kepimo krosnių, jos rūpinosi, ką išplauti, sutvarkyti, bet nė viena negliaudė saulėgrąžų kur nors saulės atokaitoje. O vietos vyrai tai mėgsta.

Iki Tušetijos sostinės buvo likę 72 km. Visą kelią teko minti serpantinais. Automobiliai vežė į viršų žygeivius. Jie plojo, mojavo dviratininkams, kurie su daiktais mynė į stačias įkalnes. Javainiais ir šokoladais gyvi keliautojai nuo maždaug 600 metrų pakilo iki 2752 metrų - beveik 2200 metrų vertikaliai į viršų.

"Privažiavau prie Vytauto su Dalium, jie rodo į serpantiną: žiūrėk, ten minsim. Serpantinas kaip armonika! Galvoju, eina švilpt, tikrai neminsim į tokį, - tikėjosi Egidijus. - Kadangi mes vienas kitą nuolat per dantį traukiam, maniau, jie mane, senuką, nori pamotyvuoti. Kažkur vis tiek nusuksim, bet pasižiūriu į savo navigaciją, tikrai - mūsų kelias!"

Laukė Abano perėja (2850 m)

"Serpantino posūkiai labai statūs, tiesiog nebegali įminti. Šoki nuo dviračio, spaudi abu stabdžius, nes kitaip nusivoliosi nuo gal 30 procentų šlaito, - pasakoja Egidijus. - Iš pradžių negalėjau dviračio pastumti, nors mūsų dviračiai su daiktais svėrė apie 35-40 kilogramų. Kvėpuoti sunkiau, kojos prasikasa ant žvyro, pastumi 30 metrų ir stoji. Atsikvėpuoji, vėl pastumi. O viršūnę apgaubė debesys, nieko nesimato, galvoji: ką aš čia veikiu?"

Nusileidimas serpantinais buvo greitas. Teko šiltai apsirengti, nes temperatūra nuo 35 laipsnių šilumos apačioje nukrito iki 10 laipsnių. Mantas prisipažino dar niekada taip greitai nesileidęs nuo kalno. Dalius sakė, kad ypač pavojingos šlapios ir slidžios kalnų uolienos.

Adžarijos chačapuris - Adžiarulis. Viduryje - varškė, ant jos - žalias kiaušinis ir sviesto gabalėlis.

Persivertus per perėją, kitoje šlaito pusėje buvo giedra. Iki Omalo liko 30 km. Priekyje dar laukė vienas kalnas. Pradėjo temti. Išvarginti sunkaus kilimo, prie upės pamatė pikniko stalus ir mojančius gruzinus.

Vytautas vėliau feisbuke parašė: "Tarsi miražas moja du gruzinai ir kviečia valgyti: ateikit, iškepsim kiaušinienės, šašlyko!" Ir tikrai - iškepė kiaušinienės su vietiniu sūriu, po to - dviejų rūšių šašlyko, nes buvo ką tik papjovę aviną.

"Jeigu kas būtų nufilmavęs, kaip mes valgėm! Jie tik nešė ir nešė, o mes šlavėm: mėsa, arbūzas, kiaušinis, sūris, vėl mėsa... Kepenėlių gyvenime nevalgau, bet kirtom, ausys linko", - pasakoja Egidijus. Už sočią vakarienę nenorėjo likti skolingi, sumokėjo 50 larių (1 euras - apie 3 lariai).

Nuėję statyti palapinių pamatė vienišą dviratininką, lipantį į kalną. "Ei, varyk čia!" - pasikvietė. Pasirodo, jis - ukrainietis, dvejų metų išvažiavęs su tėvais į Ameriką. Taip kompanija susirado bendrakeleivį Aleksą.

Tą dieną keliautojai įveikė 53,5 km, pakilo 2312 m, 1316 m nusileido, mynimo laikas - šešios valandos.

Tokio tako nesitikėjo

Kitą rytą pasiekė Omalo. Tušetijos sostinę jie įsivaizdavo daug gražesnę, bet rado ir apgriuvusių lūšnelių. Pas vietinę močiutę pavalgė, įsikrovė telefonus, baterijas. Parduotuvėje, panašioje į tamsią klėtį, pasipildė maisto atsargų.

Nakvynę rado gražiame senoviniame, restauruotame ir turistams pritaikytame Dartlo miestelyje. "Labas", - juos užkalbino vietinis vaikinas, pasirodo, studijuojantis Vilniuje ISM universitete, o čia atvažiavęs pas močiutę atostogų.

Rytą atsikėlę keliautojai nė neįtarė, kas jų laukia.

Prie Girevi kaimo pasiekė Sakartvelo pasieniečių punktą, kuriame juos užregistravo. Žinojo, kad išmynus iš viršukalnių paskutiniame punkte reikės išsiregistruoti. Jeigu ateisi į paskutinį pasienio punktą be pirmos registracijos, gali kilti įtarimų, gal prasmukai iš Rusijos?

Nuo Girevi kelias baigėsi, prasidėjo nežymėtas kalnų takas. Egidijus buvo optimistas: na, už to kalniuko prasistumiam, o ten bus "fainiai": "Ir prasidėjo, kuo toliau - tuo "fainiau", nešėm, kėlėm dviračius."

Vienoje tako pusėje - status šlaitas, kitoje dviratis remiasi į uolas. Šonuose esantys krepšiai kliūdavo į uolas, reikėjo saugotis, kad dviratis nenublokštų nuo šlaito.

Ant didžiulių akmenų ir kalnų užgriuvų dviračius reikėjo užsikelti.

"Užsiverčiau dviratį ant savęs - ir pyktis, ir juokas ima. Tikėjomės, kad bus labai sunku, bet nemanėm, kad takas bus toks siauras ir dviratis su kuprinėmis netilps. Prastumi dviratį kilometrą ir ateini daiktų atsinešti", - išbandymus prisimena Egidijus.

Kai kur taku stumtis dviratį buvo per sudėtinga, reikėjo kirsti upę. Iki juosmens brido į šaltą sriaunią tėkmę.

Su dviračiu bristi saugiau, nes esi sunkesnis, o kai grįžti pasiimti daiktų į krantą, turi saugotis, kad upė nenublokštų.

"Paskui striksi ant šiltų akmenų, kad kojos sušiltų", - šypsosi prisiminęs Egidijus.

Pakilus į kalnus neliko telefono ryšio, interneto, negalėjo paskambinti nė pagalbos telefonu 112. Reikėjo būtinai pasiekti stovyklą, nes ant šlaito palapinės nepastatysi - užmigęs nugarmėsi.

Tą dieną jie įveikė apie 29 km, pakilo 1 069 m, 505 m nusileido, tačiau tai buvo diena su dviračiais ant pečių.

Stovykloje keliautojai sutiko lietuvių žygeivių grupę, kurių daiktus neša arkliai. Žodžius "NEŠA ARKLIAI" greitai pagavo dviratininkų ausys. Su vietiniais susiderėjo, kad arkliai perneš didžiąsias kuprines per Atsuntos perėją.

Vytautas tai pavadino geriausiu sandoriu per visą kelionę, nes "nugarų reabilitacija būtų kainavusi brangiau". Iki perėjos buvo apie 10 km.

Rytą vyrai išmynė pasiėmę šiltesnių drabužių, maisto. Greitai pasivijo žygeivius, lipančius į perėją. Takas kilo vis statesniu kampu. Neįtikėtina, kaip šlaitais lipa nedideli ir liesi kalniečių arkliai!

Pagaliau pasiekus Atsuntos perėją, esančią 3535 m aukštyje, juos pasitiko žygeiviai - plojo, šaukė, negailėjo komplimentų, vadino "supermenais".

Aukščiausiame taške dviratininkai neturėjo daug laiko nė pasidžiaugti įspūdingais vaizdais. Apsirengė šiltais drabužiais, pasifotografavo, užkando ir mynė toliau.

Pakilo stiprus vėjas, sukinėjosi kelios snaigės. Nusileidę iki 2 480 m, pasiekė pasienio postą, kuriame juos išregistravo. Tądien įveikta 17 km, vertikalus pakilimas - 1 237 m, nusileidimas - 1 176 m. Šatili (Shatili) miestelyje, garsėjančiame gynybiniais įtvirtinimais, pirmą kartą po trijų dienų gavo naminio maisto.

Nakvynė palapinėse ant pasaulio krašto.

Vien entuziazmo neužtenka

Kalnuose keliautojai sutiko vos keletą dviratininkų - be pakeleivio Alekso iš Amerikos, dar mynė keli iš Slovakijos, stovykloje sutiko apie 60 metų hipišką porelę iš Austrijos.

Visi jie norėjo pasiekti Atsuntos perėją. Mūsiškiai bandė atkalbėti, net savo mėlynes rodė, bet slovakai buvo labai entuziastingi, o austrai aiškino, kad lietuviams sunku kalnuose, nes mes kalnų neturime.

Grįžtant link Tbilisio jų kelias vedė pro vieną seniausių gruzinų miestų, senąją šalies sostinę Mcchetą (Mtskheta). Seni vienuolynai, bažnyčios, siauros senamiesčio gatvelės ir turistai - tiesiog sugrįžimas į civilizaciją. Nakvoti apsistojo prie Tbilisio jūros.

Kaip ir planavo, aplankė Kachetijos vynų ir vynuogynų regioną, apžiūrėjo Signachį (Sighnaghi), o grįžę į Tbilisį, jį išmaišė ir pėsčiomis, ir dviračiais. Mantas su Vytautu dar spėjo nuvažiuoti traukiniu į Jerevaną (Armėnija).

Prisimindami kelionę vyrai šypsosi: laimės kūdikiai, nes nepatyrė rimtų traumų, neskaičiuojant kelių skrydžių per galvą.

Nebuvo rimtų gedimų, išskyrus guzą padangoje, vieną pradurtą ir vieną nuleistą padangą, įplyšusias kuprines. Buvo nulinkusi Manto dviračio galinio permetėjo auselė, bet, pasitaręs su inžinieriumi Daliumi, jis šildė metalinę auselę ugnyje ir lygino kaldamas akmeniu: Dalius sakė, šansai, jog sulūš - 50 ir 50.

Didžiulė dovana kelionėje buvo geras oras ir vaizdai, nenusakomi žodžiais: civilizacijos beveik nepaliestas Tušetijos nacionalinis parkas, kalnų slėniai, tarpekliai, kriokliai. Kalnų vaizdai tarsi terapija didino motyvaciją. Nepalūžti padėjo ir vyriška kompanija.

"Pas mus draugai neužjaus. Pavyzdžiui, neduos savo maisto ir kelias dienas grauš: ar nori valgyti? Bet žinai, kad šiandien graužia tave, rytoj - kitą", - juokiasi Egidijus.

"Kai esi pavargęs emociškai ir fiziškai, gerai pasijuokti iš savęs, iš kitų. Mes juokavom ir pačią sunkiausią dieną, ir tada, kai mūsų pakeleivis Aleksas ne kartą vertėsi per galvą", - šypsosi Dalius.

Jie nesiskirsto kelionėje pareigomis, kas kurs laužą, kas bus atsakingas už biudžetą ar panašiai. "Atvažiuoji ilsėtis ir neturi daryti kažką už kitus. Jeigu sulūžo dviratis, mes visi žiūrime ir ieškome sprendimo", - paaiškina Egidijus kompanijos tradicijas.

Kiekvienas keliauja su savo palapine, nes gali pailsėti, kaip nori, pabūti savo erdvėje: nori miegi, nori traškini sausainius, nori - užsirašai dienos įspūdžius. Tie pora kilogramų tikrai atsiperka.

Norinčius keliauti į Sakartvelą dviračiais, keliautojai perspėja: kalnai šioje šalyje, kitaip negu Slovakijoje ar Austrijoje, nėra pritaikyti dviratininkams. Nėra maršrutų, trobelių, serviso.

Tas kalnų maršrutas, kuriuo jie mynė, tikrai ne dviračių mėgėjams, įsitikinę keliautojai. Vytautas priduria: "Reikia ištvermės, nes kiekvieną dieną turi minti apie 100 kilometrų."

"Aš buvau kaip ličio baterija, nusėdusi iki nulio", - savijautą prisimena Egidijus. "Bet raudonojo vyno perpylimas padėjo?" - juokiasi kompanija.

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder