Alfonsas Pocevičius: "Sunkiausią kelią turi įveikti vienas"

A. Pocevičius neseniai grįžo iš piligriminės kelionės Šventojo Jokūbo keliu. Nuo Prancūzijos Sen Žan Pjė de Poro miestelio iki Santjago de Kompostelos miesto Ispanijoje jis pėsčias nuėjo beveik 800 kilometrų. Varginanti kelionė, kokią atlaikytų ne kiekvienas jaunuolis, truko mėnesį.

Ponas Alfonsas redakcijon atsinešė ir sertifikatą, išduotą Santjago bažnyčioje. Kad gautum tokį dokumentą, liudijantį įveiktą kelią, reikia pateikti piligrimo pasą su žymomis, padarytomis pakelės punktuose. Ši tradicija yra išlikusi dar nuo viduramžių.

Ne visi Šv. Jokūbo kelią įveikia. A. Pocevičius pasakojo pakelėse matęs ne vieną kryžių, žymintį, jog žmogus čia baigė ir viso savo gyvenimo kelionę.

Kelionės prasmė

Ėjimas per visą šiaurinę Ispanijos dalį link Šventojo Jokūbo kapo, esančio Santjago de Kompostela katedroje, be abejonės, labai sunkus fiziškai, tačiau pirmiausiai tai dvasinė užduotis, kurią išsikelia keliautojas. Vienas tiki, kad, priartėjęs prie šventojo palaikų, išsivaduos iš savo ydų bei nuodėmių, išsigydys fizines ligas bei dvasines žaizdas, kitas nori skirti laiko savęs pažinimui, trečias bando savo ištvermę... Dažniausiai, anot A. Pocevičiaus, keliaujama po vieną. Jis pats ėjo su draugu. "Šiaip ar taip, tokį kelią vis tiek turi įveikti pats, vienas, likęs su savimi", - pridūrė.

Pone Alfonsai, kodėl jūs susiruošėte į tokią kelionę ir ką jos metu atradote?

Iškeliavau norėdamas išbandyti save, sutramdyti kai kuriuos savo būdo bruožus. Tokioje kelionėje, kad ir kaip sunku būtų, nevalia pykti, keiktis... Atradau labai daug... Didžiausias lobis - tai sutikti žmonės. Net sunku įsivaizduoti, kad nepažįstamieji gali tapti tokie artimi draugai, taip rūpintis vienas kitu. Niekad nepamiršiu ispano Pedro gerumo ir dosnumo, brito Gordono draugiškumo ir kitų... Piligrimai kelyje laikosi tam tikrų principų - tai kantrybė, ištvermė, santarvė, draugystė, atjauta. Visa tai aš patyriau iš svetimų žmonių.

Taip pat atradau be galo gražų kraštą. Nė nemaniau, kad Ispanija tokia kalnuota...

Maršrutą įveikia daugiau nei 200 tūkstančių piligrimų per metus. Vietos gyventojai, žinoma, dykai nepamaitins ir nepriglaus. Kiekgi kainavo nakvynė ir visa jūsų kelionė?

Visa kelionė man kainavo apie 600 eurų. Vienos nakties poilsis nakvynės namuose - nuo penkių iki dešimties eurų. Čia galima nusiprausti ir pavalgyti. Vakarais susirenka piligrimų grupelės, bendrauja.

Kiek nužingsniuodavote per dieną?

Iki 30 kilometrų. Eidavome aštuonias valandas. Tris kilometrus - per valandą.

Kojos nestreikavo?

Žinoma, streikavo. Sąnariai, nuospaudos, nutrinta oda... Gerai, kad turėjau pasiėmęs šaltalankių aliejaus - pravertė, ir ne tik man. Būtumėt matę brito Gordono kojas: ištinusios, žaizdotos, kruvinos... Ištepiau šaltalankių aliejumi - ryte buvo kaip naujos, - juokiasi.

Suradote naujų draugų?

Taip. Ypač susidraugavome su Pedru. Jis iš Barselonos. Dabar kartu planuojame piligriminę kelionę į Portugaliją. Beje, Pedro brolis - misionierius Afrikoje.

Jau planuojate kitą kelionę pėsčiomis?

Labai norėčiau; tai kaip narkotikas. Tik pinigų reikia...

Kokio svorio kuprinę tempėte ant savo pečių?

Iš pradžių - dvylikos kilogramų, bet paskui penkis išmečiau. Teko nusikratyti megztinio, batų. Sunku lipti porą valandų į statų kalną su tokiu svoriu. Laimei, turėjau lazdas. Jos labai pravertė.

Amerika pirtyje

Nedaug šiandien Klaipėdoje sutiksi žmonių, kurie čia gimė dar prieš karą...

Dabar esu likęs gal tik vienas iš penkių tokių klaipėdiečių, gimusių prie vokiečių, prie Hitlerio. Tėvas į Klaipėdą atsikėlė 1935 metais. Jis buvo ulonų puskarininkis. Kilęs nuo Sedos. Mama - nuo Platelių. Bijodamas nacių, tėvas sudegino visus šeimos dokumentus, kartu ir mano metrikus. Vokiečiams priklausiusioje Klaipėdoje dirbo laivų krovėju, mama - Trinyčių fabrike. Tuo metu gyvenome Žvejybos uosto rajone.

Vokiečių valdžia tuomet leido išvažiuoti į JAV, Lietuvą arba priimti Vokietijos pilietybę. Tėvas buvo sugalvojęs ir jau net visiškai pasiruošęs emigruoti į Ameriką. Turėjo reikiamus dokumentus. Kartu turėjo vykti dar du kaimynai. Bet per išleistuves su kaimynais taip "užbaliavojo"... Sukilo vyrams patriotiniai jausmai. Ne, sako, į jokias amerikas nevažiuosim, mes - lietuviai, turime gyventi Lietuvoje!

Taip mes atsidūrėme Šiauliuose, kirtę Kretingoj "rubežių". Buvau nepilnų metų amžiaus. Po manęs, 1943 m., jau Lietuvoje gimė du mano broliukai dvynukai. Per jų krikštynas užėjo karas. Mama pasakojo, kad reikėjo užtemdyti langus. Šiaulius kaip reikiant bombardavo, teko bėgti. Persikraustėm iš savo namų pas tokius Matuzus, už 30 kilometrų. Tėvas grįžo pasiimti daiktų, bet iš mūsų namuko buvo likusi tik nuolaužų krūva. Parvežė tik keptuvę...

Atgal į Klaipėdą

Kada vėl grįžote į Klaipėdą?

1945 metais. Tada Sporto rūmuose tėvas dirbo kontrolieriumi - bilietus plėšė. Daug varžybų ten vykdavo... Mama dirbo bufete.

Po karo buvo galima verslą turėti - kaip NEP'o laikais, tad mano tėvas su draugu, tokiu Lukšu, Žvejybos uosto rajone restoraną atidarė. Atsimenu, tėvas iš Šiaulių alų veždavo. Rusų karininkai vaišindavosi tame restorane ir vietoje pinigų, pavyzdžiui, šovinių palikdavo. Reikėdavo vaišinti visokius "kadrus" -tikrintojus, valdytojus... Mokestį už verslo leidimą vis keldavo. Prisimenu, kaip pykęs tėvas kastuvu daužė restorano iškabą šaukdamas, kad nebeįmanoma jo išlaikyti. Galiausiai bankrutavo.

1947 metais Klaipėdoje gimė dar vienas mano brolis, Viktoras.

Pokario vaikai

Ką ypatingo prisimenate iš pokario meto?

Gyvenome, galima sakyti, tarp sprogmenų. Buvau gal trečioje klasėje, kai savo akimis mačiau tragediją: tris vaikus sprogmuo pražudė. Daug ten jų buvo likę, tų sprogmenų, Žvejybos uosto rajone... Bet, keista, mes nebijodavome, landžiodavome visur, kur nereikia. Įdomu gi berniukams... Tik vėliau į tą teritoriją uždraudė nosį kaišioti. Atsimenu, kad ten atrado apie 200 sprogmenų.

Kuo vertėsi jūsų tėvai, kai žlugo restoranas?

Mama - namuose, su vaikais. 1950 m. gimė dar du dvyniai, brolis ir sesuo. Tėvas kaimuose rinkdavo detales, iš jų darydavo centrifugas pienui sukti ir pardavinėdavo turguje. Toks įrenginys: į vieną pusę pienas bėga, į kitą - grietinė. Man tekdavo padėti tėvui tokias lėkšteles trinti, bet jis man sumokėdavo už darbą, červoncais...

Gausi jūsų šeima. Visi šiandien bendraujate?

Dviejų brolių jau nebėra tarp gyvųjų. Jau miręs vienas iš dvynių, Feliksas, kuris 1943 m. Šiauliuose gimė. Nebėra 1947 m. Klaipėdoje gimusio Viktoro.

Broliai Algimantas, Edvardas gyvena Lietuvoje, sesuo Genovaitė - Airijoje. Susitinkame retai... Noriu pasidžiaugti ir pasididžiuoti, kad mano brolis Algimantas - daug pasiekęs irkluotojas, pasaulio veteranų čempionas.

Pabėgimas nepavyko

Kokia jūsų profesija, kokius darbus gyvenime dirbote?

Dirbti pradėjau nuo 16 metų. Mūsų name gyveno toks Savinas iš UTF (rus. upravlenije tralovovo flota), iš Kadrų skyriaus. Jis žmones į Sibirą veždavo. Buvo 1954-1955 metai. Savinas vis siuntinėdavo tėvą butelio parnešti ir girtas sakydavo: "Nebijokit, jūsų neveš..." Jis man ir pasiūlė darbą - mokiniu motoristu buksyriniame laive. Alga - 240 rublių. 1947 metais tai buvo maždaug pusė vidutinio atlyginimo. Paskui dirbau gaisriniame laive motoristu. Atsimenu, buvau suplanavęs pabėgimą į Švediją. Mūsų name gyveno vienas toks žmogus, kuris su dar trimis draugais žvejybiniu laivu į Švediją pabėgo. Jų tėvus ir giminaičius į Sibirą išvežė.

Aš nenorėjau eiti į armiją, todėl suplanavau bėgti. Tada dirbau laive, kuris išplaukdavo menkių ir strimėlių gaudyti. Su tokiu Helmutu, kuris turėjo giminių Vokietijoje, viską smulkiai apgalvojome, kaip užrakinsime rusus patalpoje, kur valgoma, laivo nosyje, kaip, naudodamiesi kompasu, nuplauksime į Gotlandą... Pasakiau broliui Algiui. Bet prieš pat lemiamą reisą namuose radau šaukimą į UTF Kadrų skyrių. Ten man sako: mes tavęs nebeišleisime į jūrą, nurašom dirbti ant kranto, eisi į armiją. Sakau - leiskit dar bent vieną kartą išplaukti. Neleido. Taip ir nepavyko pabėgti.

Kur tarnavote?

Liepojoje. Motoristų mokykloje 10 mėnesių mokiausi. Vėliau tarnavau Taline. Tuo metu Chruščiovas su Kenedžiu susitarė karines pajėgas mažinti, ir mano tarnyba Taline baigėsi: išvežė mus į tokią vietovę tarp Leningrado ir Maskvos. Nuvilko gražias uniformas ir aprengė darbo bataliono drabužiais. Dirbdamas pamainomis turėjau galimybę laisvu laiku išmokti groti gitara. Mokiausi pats, "zubrinau" natas. Tuo metu dar įstojau į rusų "mariachotkę". Vėliau, grįžęs namo, galėjau tuos pačius mokslus tęsti Klaipėdos jūreivystės mokykloje, bet jau nebenorėjau vėl į laivyną. Mane priėmė dirbti muzikantu. Grojau šokių orkestre, vadovas buvo Macevičius. Didelis orkestras buvo, vienuolika žmonių jame grojo: triūbomis, trombonais... Aš - gitara. Parke šokiai vykdavo.

Dar įsidarbinau Gelbėjimo stotyje, baigęs narų kursus. Irklavimo mokyklą esu lankęs, net jaunių čempionu buvau, - šypsosi. - Skenduolius traukdavau visame Žemaitijos regione. 82 rublių algą gaudavau.

Trys sūnūs

Kada šeimą sukūrėte?

Bandžiau laimę net tris kartus. Dukart nesėkmingai, o už trečią žmoną esu dėkingas likimui. Laimingas su ja buvau. Deja, ji mirė jauna, vos 40 metų, nuo krūties vėžio. Prieš dvidešimtį metų. Tuo metu sūnui buvo 15 metų. Aš vyresnis už ją 14 metų. Nuostabi moteris buvo.

O pirmoji meilė iš pirmo žvilgsnio užbūrė?

Taip, tikrai... Jos taip pat jau nebėra tarp gyvųjų. O tada, kai ją pamačiau, buvo dar tik mokinė, dešimtoje klasėje mokėsi. Neblogai dainavo... Kai tuokėmės, jau mūsų vaikelio laukėsi. Mama kambarį mums davė (gyveno 4 kambarių bute), ten ir įsikūrėme. Aš tuo metu keturis darbus dirbau, ji vaiką prižiūrėjo. Per sunku jai buvo, nesusiklostė... Ji išėjo, o sūnų užaugino mano mama.

Kaip jam sekasi šiandien?

Gerai. Jam jau greitai bus 50 metų. Gyvena Klaipėdoje, turi šeimą, o mano anūkei - jau 24 metai, - šypsosi.

Kiek iš viso turite atžalų?

Tris sūnus. Visi su skirtingomis moterimis sugyventi. Su visais gražiai bendraujame. Vienas, kaip sakiau, Klaipėdoje, aš dabar pas jį dabar apsistojęs, antras - Norvegijoje, trečias - Čikagoje gyvena.

Kodėl antrą kartą nepavyko šeimos išsaugoti? Gal trukdė bohemiškas muzikanto gyvenimas?

Taip, tuo metu "Kopų balsuose" dirbau, pas Paltiną, "Neptūno" restorane grodavom, o Tadas Ivanauskas - mano buvęs bendraklasis. Būdavo tų pasisėdėjimų... Antroji žmona grožiu išsiskyrė, daug dėmesio sulaukdavo... Iširo šeima. Ji laimingai ištekėjo, susikūrė naują gyvenimą, jai viskas gerai.

Atgal į Floridą

Jūs 18 metų Floridoje gyvenote. Kaip ten atsidūrėte?

Po trečiosios žmonos mirties. Niekas manęs čia nebelaikė, nedžiugino, pasaulis man buvo sugriuvęs... Ir buvo metai praėję, kai pasitaikė pažįstami žmonės, kurie tokią mintį pasiūlė - išvažiuoti į JAV. Patarė, kur ką daryti, ir padėjo išvykti. Aš, beje, juos kapinėse sutikau, kai žmonos kapą lankiau.

Tada gal penkerius metus jau savo verslą turėjau - antkapinių paminklų dirbtuves, buvau santaupų sukaupęs. 1995 m. atsidūriau Niujorke. Iš ten patraukiau į Floridą, Majamį. Vėliau atsivežiau ir jauniausią sūnų. Tada jam buvo 16 metų. Dabar puikiai gyvena Čikagoje, dirba su kompiuteriais, neseniai susilaukė dukrytės...

Kodėl jūs grįžote?

Man reikėjo operacijos. Ten labai brangu, o čia išpjovė, ką reikia, ir nieko nepaėmė.

Ir jūs po operacijos į kalnus kopėte?

Tai jau seniai sugijo... Treji metai praėjo.

Trejus metus esate Klaipėdoje. Liksite?

Grįšiu į Floridą. Tik balandį žadu grįžti, kaip sakiau, dėl tos piligriminės kelionės į Portugaliją.

O kas jūsų laukia toje Floridoje?

Oi, labai daug draugų ten turiu, lietuvių. Dirbu smulkius namų remonto darbus, pjaunu žolę... K. Bobelio žentas, labai turtingas, man vis darbų duoda... Neprapulsiu.