Mes žvejai - ne pelno, o malonumų ir poilsio siekianti organizacija, metinės ataskaitos mums nė motais. Prezidentas pasirašė tokį gudrų ir teisingą popieriuką, kuris pridės mums dar po vieną poilsio dieną prie kalėdinių ir naujamečių švenčių.

Taip mums ir reikia. Lieka tik tas papildomas dienas tinkamai panaudoti. Dvi pirmos švenčių dienos - švęsti, dvi kitos - atsigauti gamtoje.

O gamtoje dar yra kas veikti. Ledo neturim, tačiau turim švarias Kuršių marias, turim Miniją, Nemuną.

Orus, pasak sinoptikų, turėsim ne kaži kokius, tačiau pirmadienį ir antradienį orai gerėja, pats tas pabandyti patupėti kur užuovėjoje su šakalėliu.

Žvejai ar dykinėtojai?

Internetinėje puslapio versijoje vienas iš skaitytojų (matyt, nereguliarus, netyčia užklydęs, o gal užklydusi), lyg ir pasipiktinęs mano kreipiniu į žvejus, tėškė tokį komentarą:

"Ne žvejai, o meškeriotojai. Nelyginkit žmonių, dirbančių sunkų vyrišką darbą, su dykinėtojais, dažniausiai įkalusiais".

Ir kokios gi mintys kyla paskaičius tokį kategorišką priekaištą? Pačios įvairiausios. Pirma mintis - kad rašė moteris. Kažin ar koks vyras, taip paversdamas teiginį, pripažins, kad jo paties darbas nėra sunkus ir vyriškas. Vyrams tokie dalykai nebūdingi... na, nebent gerai "įkalus", pasak komentaro autoriaus (-ės?).

Kita mintis buvo tokia - palyginti, kiek paslaugų sferos, pramonės ir prekybos įmonių orientuota į šitų "įkalusių dykinėtojų" segmentą.

Kiek mūsų mylima valstybėlė gauna iš to mokesčių, kiek tam yra sukurta darbo vietų. Šia tema galima filosofuoti iki begalybės, įvertinant ir tai, kad tie dykinėtojai paprastai iki savaitgalio pluša kaip ir visi normalūs Lietuvos žmonės. Bet nesigilinkim į tokias socialiai sudėtingas temas, pažvelkim į tą reikalą kiek kitaip.

Skaitytojas (-a?) pakišo temą - išvyniokim. Skaitytoją reikia gerbti. Gerbdamas skaitytoją, išvartysiu komentarą visiškai neprieštaraudamas jo (jos?) teiginiui.

Meškeriotojai

Jeigu jau meškeriotojai, tai jiems privalu turėti meškeres.

Šiais laikais meškerės nei ant lazdynų, nei ant bambukų neauga. Teoriškai auga, bet praktiškai ir vieną, ir kitą surasti sunku.

T.y. sunku surasti bambuką (turiu galvoje augalą, o ne riboto mąstymo individą; šitą ant Lietuvos surasti lengva), lazdyną surasti lengviau, bet kas dabar atsimena, kaip atrodo lazdynas?

Todėl tinkamiausia išeitis norint tapti meškeriotoju - eiti į žūklės įrankių parduotuvę, kur dažniausiai toks pat dykinėtojas, tiesa, dažniausiai neįkalęs, patars, kokį šakalį jums įsigyti.

Vien šakaliu reikalas nesibaigia.

Prie šakalio reikia ir to, ir ano, ir dar kitko. Visi tie anie iš dykinėtojo piniginės į parduotuvės kasą perpumpuoja vienokią ar kitokią sumelę. Ta sumelė gražiai padalijama į kelias nelygias dalis didmenininkui, valstybei, parduotuvės savininkui ir galbūt dykinėtojui, stovinčiam už prekystalio. Tarkim, kad jau turim meškeriotoją.

Įkalę dykinėtojai

Kad meškeriotojas taptų dykinėtoju, jam reikia: a) laisvo savaitgalio; b) kokios nors balos ar griovio su tekančiu vandeniu, atseit upės, prie kurios jis galėtų dykinėdamas įkalti; c) transporto priemonės, kuria jis tą dykinėjimo - įkalimo vietą pasiektų.

Laisvas savaitgalis dažniausiai nėra problema.

Jų paprastai dažniau ar rečiau pasitaiko. Bala ar griovys su vandeniu taip pat ne problema, tačiau tuščiomis rankomis prie griovio ar balos nevažiuosi, juo labiau kad ruošiesi ne tik dykinėti, bet ir įkalti.

Kalti į tuščią skrandį nerekomenduoja daktarai, todėl meškeriotojui reikalinga užsukti į dar vieną parduotuvę, kur galėtų susiorganizuoti, ką įkalti ir užkąsti dykinėjant.

Pagal anksčiau minėtą formulę dar tam tikra meškeriotojo dykinėtojo piniginės turinio dalis nukeliauja į parduotuvės kasą.

Ta pati sistema galioja ir degalinėje, kur meškeriotojas dykinėtojas dar sykį ištuština piniginę. Dabar jam lieka du nepadaryti dalykai - nuvažiuoti iki žvejybos vietos ir nusipirkti žvejybos licenciją. Nuvažiavęs ir nusipirkęs meškeriotojas galų gale gali padaryti tai, apie ką svajojo visą įtempto darbo savaitę: dykinėti ir kalti.

Kaip žvejoti, t.y. dykinėti, ir ką kalti - tai jau asmeninis kiekvieno meškeriotojo dykinėtojo reikalas. Šitoje vietoje komentuoti - tas pats, kas pilstyti iš tuščio į kiaurą. Paprastai dykinėjimo schema daugmaž visada panaši. Kalimo irgi.

Skiriasi tik laikas valandomis ir kiekis gramais, padaugintais iš gerklių skaičiaus. Paprastai vienas iš dykinėtojų nekala, atlieka samprotautojo funkcijas.

Taigi reziumė: meškeriotojai-dykinėtojai-kalėjai per savaitgalį į šalies biudžetą ir vietinių kapitalistų kišenes sumerkia ne tokią jau mažą sumelę. Bet svarbiausia, kad žvejoti, t.y. dykinėti, jiems patinka nepriklausomai nuo to, ar tame procese yra vietos kalti, ar ne.

Dykinėti patinka ir man. Ir, manau, dar kokiam milijonui Lietuvos piliečių (oficiali statistika).

Su šventėmis, dykinėtojai!.. Įkalkitite, bet su saiku.

Baltijos jūros priekrantės žuvys

Didysis tobis (Hyperoplus lanceolatus)

Kūnas žemas ir labai ilgas kaip ir kitų tobių, tačiau viršutinis žiomuo neišsikiša. Tuo ryškiausiai skiriasi nuo mažųjų tobių.

Kūnas padengtas smulkiais žvynais, išsidėsčiusiais įstrižomis eilėmis pagal odos raukšles. Ant galvos žvynų nėra, šoninė linija be išsišakojimų.

Pilvinė odos raukšlė tęsiasi toliau pauodegio peleko trečdalio. Šoninių odos raukšlių - 165-196.

Galva ilga ir smaili, atsikišusiu apatini žiomeniu, su 2 dideliais šiek tiek lenktais kūginiais dantimis, didelėmis žiotimis.

Nuo mažųjų tobių, be nurodytų požymių, skiriasi ir didesniais pelekais bei didesniu šoninių odos raukšlių skaičiumi.

Nugara žalsva arba melsva, šonai sidabriški. Ant snukio prieš priekinę nosies angą yra tamsi dėmė.

Paplitę Europos priekrantėse nuo Biskajos įlankos iki Islandijos. Dažni Šiaurės ir Baltijos jūrose. Lietuvos priekrantėse sutinkami dažnai, nors didžiųjų tobių tuntai ne tokie gausūs kaip mažųjų. Gyvena kaip ir mažieji tobiai netoli pakrančių, smėlingose vietose, ne giliau kaip 50-60 m. Kūno ilgis - 20-30 cm, maksimalus - iki 40 cm. Neršia pavasarį ir vasarą.

Kaip ir kiti tobinių šeimos atstovai, didieji tobiai yra daugelio plėšriųjų žuvų (menkių, otų ir kt.) maistas.

Didieji tobiai - didžiausi tobinių šeimos atstovai, nors nėra tokie gausūs kaip mažieji, tačiau taip pat žvejojami priekrantės zonoje.

Tobis mums žvejams mėgėjams, veltėdžiams, dykaduoniams, įdomus tik vienu aspektu: kaip gera masalinė žuvelė gaudant jūroje. Priekrantės žvejai verslininkai tobį labai sėkmingai naudoja kaip masalą gaudydami įvairiausias plėšrias žuvis, įskaitant ir stambias plekšnes.

Viskas būtų labai gerai, jei šią žuvelę būtų paprasta pasigauti. Tačiau taip nėra ir geriausias variantas šių žuveliokų iškaulyti iš tų pačių žvejų. Tada sėkminga žvejyba beveik garantuota.

Orai

Kas turėjo kokių nors iliuzijų Kalėdas švęsti ant sniegelio, pasak sinoptikų, gali po truputį jas pamiršti. Gero ir blogo oro žinovai teigia, kad Kalėdų šventes kaip beveik visada švęsime baloje. Galų gale ką aš čia aiškinu... viskas nupaišyta lentelėje.

Pliusas kaip pavasarį - Kalėdos kaip visada. Ir ta pati viena viltis, kuri dažnai pasitvirtina - gal viskas bus atvirkščiai?

Kas pietums?

Myndės trigrašis

Šventinis šeštadienis - šventinis patiekalas. Negi dabar siūlysi jums kokį teftelių receptą? Todėl ir siūlau rimtą patiekalą iš rimtos žuvies, su rimtu padažu. Padaže yra visko: svogūnų dėl sveikatos, česnakų, kad gripas nepultų, čiobrelių, kad ramiau miegotumėt persivalgę.

Lašiša su mėlynių padažu

4 lašišos gabalai, 3 šaukštai lydyto sviesto, pusė šaukštelio pipirų, 150 g mėlynių uogienės, 2 šaukštai smulkintų svogūnų, 2 skiltelės česnakų, 1 šaukštelis čiobrelių, 1 šaukštelis garstyčių, 2 skiltelės citrinos, šaukštas mėlynių, keletas petražolių lapelių, druskos.

Į puodelį sukrečiame mėlynių uogienę, svogūnus, česnakus, garstyčias, čiobrelius ir maišydami užviriname. Lašišos gabalus išdėliojame sviestu išteptoje skardoje ir abi puses kepame po 5-6 min. Lašišą galima virti daržovių sultinyje: užverdame tris puodelius vandens, suberiame morkas, svogūnus, salierus, porus, krapus, pipirus. Paverdame 5-8 min., nukošiame ir pasūdę sudedame lašišą. Verdame, kol skirsis raumenys. Lašišą dedame ant lėkštės, užpilame mėlynių padažu ir patiekiame su šviežių daržovių salotomis.

Sąmonės nuotrupos

Kitokių žodžių reikšmių žodynėlis (šventinis)

* Kailiadirbys - perpykęs tėvas.

* Papuasas - moteriškų biustų žinovas.

* Spanguolė - apspangusi mergina.

* Bobausis - vyras, klausantis savo žmonos.

* Glaudės - meilios moterys.

* Prarabas - arabo prosenelis.

* Grynakraujis - vairuotojas, kurio kraujyje nerasta alkoholio.

Taigi broliai ir pusbroliai, ar šiaip tolimi giminaičiai žvejai... linksmų švenčių, saikingai valgykit ir vartokit tai, ko pavadinimo negaliu rašyti, nes puslapį skaito ir nepilnamečiai.

Vyrams po švenčių linkiu išlikti grynakraujams (žr. žodynėlį), o moterims nepavirsti spanguolėmis (vėl žr. žodynėlį). Linksmų Kalėdų, susitiksim po savaitės.

Prisidykinėkit iki soties. Skanaus!