Žodis kelyje sielos pilnatvę

Kai skaudžiausius išgyvenimus išsakome žemės kalba, medis, vanduo, paukštis mums suteikia energijos, naujų galių. Uždirbdami kasdienę duoną, mes atliekame socialinį vaidmenį. Šeimoje taip pat turime vaidmenį. Ir kasdienybės rutinoje dažnai pamirštame, kad esame daug didesni negu vienas ar kitas mūsų vaidmuo.

"Kai įsijauti į savo ligonį, pasidaro labai sunku gyventi, o kartais tai iš viso nepakeliama", - nuoširdžiai prisipažino viena iš mano kolegių.

Bijome svetimo skausmo, bijome, kad jis netaptų mūsų dalimi, todėl apsigaubiame savisaugos gaubtais. Nesiryžtame pabūti gyvais veidrodžiais, atspindinčiais žmogaus sielą. Empatiškumas nereiškia savęs išsižadėjimo ir tapsmo kitu žmogumi. Įsijausti - tai įsiklausyti į žmogų taip atidžiai, kad jis pajaustų, jog yra girdimas ir suprantamas.

Eksperimentas

Mėginome įsijausti į kažkurį iš savo pacientų ir parašyti dienoraščio pastraipą jo vardu. Stengėmės perteikti paciento intonacijas, pavartoti jiems būdingus žodžius. Mane nustebino tai, jog nemažai kolegių įsijautė į vėžiu sergančius žmones. Įsijautė, nors pačios nedirba onkologijos skyriuje. Be to, tie žmonės buvo ne jų pacientai, o giminės ar draugų giminės. Viena pastraipa, kurią ketinome parašyti kito žmogaus vardu, pavirto keliais sentimentaliais puslapiais su į juos įkomponuotomis universaliomis egzistencijos tiesomis. Betgi ne tą uždavinį sau kėlėme. Mes norėjome įvertinti savo emocinius išgyvenimus, patiriamus rašymo metu, ir atkreipti dėmesį, ar mūsų požiūris į pacientą po užduoties atlikimo išlieka toks pat, ar keičiasi.

Po šio kūrybinio žaidimo-eksperimento kelios medikės negalėjo atsigauti keletą dienų: taip sunku pasidarė. Nors ir buvo paprašytos užrašyti visus išgyvenimus ir pastebėjimus, atsiradusius atliekant užduotį, medikės nepamėgino savo pykčio, liūdesio, nepasitenkinimo, atsiradusio rašant paciento vardu, išlieti į baltą popieriaus lapą. Jos net nenorėjo suprasti, ką iš tiesų jaučia, norėjo pabėgti nuo nemalonių išgyvenimų.

Medikės, neieškojusios ypatingų situacijų ir ypač sunkias traumas išgyvenusių žmonių, pamėginusios kelias minutes įsivaizduoti esančios vienu iš savo pacientų ir parašyti dienoraščio ištraukėlę jo vardu, prisipažino rašydamos patyrusios palengvėjimą. "Susitikimai su psichiškai neįgaliu žmogumi, jo nevalyvumas, įkyrūs prašymai mane pykdė. Pamėginau įsivaizduoti esanti jo vietoje, rašiau jo vardu. Baigusi rašyti pajaučiau tam žmogui užuojautą. Neliko pykčio", - teigė viena kolegė.

Ko neįmanoma pervertinti

Kultūra, neatsisukanti į Vydūną, mokiusį mimoziškai jautriai reaguoti į pasaulį, o jį pajaučiant tapti uola, nuo kurios atšoka pykčio, blogio bangos, atskiria mus nuo žmoniškosios esmės, nuo mūsų pačių. Kai bijodami, kad mūsų neigiamai nepaveiktų svetimas skausmas, nuslopiname savo jautrumą, mes prarandame galimybę laisvai reaguoti į aplinką, žmones, susikaustome, susigūžiame. Mūsų sielose nelieka atviro lango dieviškosios išminties ir stiprybės spinduliui į mus įeiti.

Kad ir kaip atsiribotume nuo svetimo skausmo, o profesinės depresijos apima. Tai gal geriau ne atsiriboti, o ryžtis ištisiniam dvasiniam augimui? Dvasinis augimas - tai ne gražių, laiko patikrintų sentencijų mokymasis, o panirimas į save: drąsus žvelgimas į visus potyrius, ilgintis tauraus žmoniškumo, antgamtinės šviesos, Dievo malonės.

Kad galėtume dvasiškai augti, labai nedaug tereikia - tiktai ramios vietos, tiktai grupelės žmonių, kurie nori vienas kitą girdėti, tiktai visus prakalbinančios brandžios individualybės. Kai išdrįstame pasakyti, ką iš tiesų jaučiame, atrandame, jog ne svetimos kančios alina, o neturėjimas laiko pabūti su savimi, išgirsti save.

Amerikietė Onė Kriegler prisipažino, kad dienoraščio rašymas jai leido peržvelgti ankstesnį gyvenimą ir vėl atsitiesti. Ji pasakojo, kad neįmanoma pervertinti vienas kito girdėjimo valandų, kada pamatome ankstesnius savo išgyvenimus, supilstytus į tvirtai užkimštus butelius, ir ryžtamės juos atkimšti nebijodami, kad prieš mus ant stalo bus ne tik šios valandos gėlas vanduo, bet ir sūrus, prisodrintas nelengvos patirties.

Onė Kriegler rašė, kad iš atkimštų butelių išsilieja ašaros ir išplasnoja sužeistoji, prarastoji svajonė. Išsivadavimas, trokštamas stebuklas dažnai pasiekiamas per skausmą.

Atblokuoti kūrybiškumą

Didžiojoje Britanijoje jau populiaru socialiniams darbuotojams ar slaugytojoms susirinkti į tarpusavio palaikymo grupes ir jose skaityti eilėraščius, dienoraščio puslapius - meno kalba dalintis profesiniais ir asmeniniais išgyvenimais. Dėmesio verta tai, kad tose grupėse vyrauja ne literatūrinės pretenzijos, ne pašnekesiai apie leidybą ar mecenatus, o dėmesys saviems vidiniams išgyvenimams.

Žmonės mokosi ne literatūrinės analizės, ne literatūros tekstų redagavimo, o kaip atblokuoti užblokuotą kūrybiškumą, kaip žodžiais išreikšti tai, kas yra individualu, kas iš tiesų jiems svarbu ir juos jaudina.

Mes dažnai deklaruojame, kad kūrybinė veikla gydo, suteikia džiaugsmo ir energijos, pritariame mėgėjų sąjūdžiams. Mūsų mėgėjai literatai kovoja už savo vietą kultūroje, dažnai net nenumanydami apie didžiulį atotrūkį tarp parašytų eilėraščių ir nepakartojamos vidinio gyvenimo patirties. Poreikis kovoti didžiulis, o noro mokytis išgirsti savo ir kito žmogaus sielos gelmę ne tiek jau daug. Kai susiduriu su mėgėjų kuriamos literatūros tekstų anemiškumu, visiška autentiškumo stoka, keistai atrodo jų kūrybos konkursai. Nematau reikalo vertinti tų žmonių kūrybos estetinius rezultatus, labiau noriu juos visus skatinti mokytis asmenybę taurinančio kūrybiško rašymo, padedančio atrasti savąjį nepakartojamumą. Bet kur tie kūrybiško rašymo mokytojai, dėmesį nukreipiantys į asmenybės atsivėrimą ir augimą, o ne į idėjos, kad rašymas gydo, deklaravimą?

Prieš šešerius metus Glazgo mieste dalyvavau medikų literatų vakare. Vieni buvo išleidę poezijos rinkinius, kiti paskelbę publikacijas almanachuose, dar kiti rašantys tik į savo sąsiuvinius ir retkarčiais paskaitantys vieną kitą eilėraštį draugams. Eilėraščių skaitymas persipindavo su atvirais pamąstymais, kaip išklausyti pacientą, kaip su juo padiskutuoti apie tvirtybės suteikiančią vieno ar kito rašytojo, filosofo mintį, kai dirbdamas ambulatorijoje ligoniui gali skirti minutes, kurių ir taip trūksta konkrečiai medicininei apžiūrai. Girdėjau daug atvirų klausimų, jaučiau medikų profesionalų vidinės būsenos atspindžius. Vakaro dalyviai mėgino suprasti, kas jie esą, įvardyti savo tapatybę ir tai padaryti girdint kitiems - bendruomenėje.

Rasti laiko pojūčiams

JAV ir Didžiojoje Britanijoje kai kurie terapinio kūrybiško rašymo grupių dalyviai pasuka literatūros keliu, renkasi kai kuriuos studijų modulius universitetuose, pradeda analizuoti savo ir savo kartos bei klasikų kūrybą, o daugumai svarbiausias tikslas išlieka tas pats - mokytis pažinti save meninio žodžio dėka, išdrįsti atmerktomis akimis žvelgti į visus savo potyrius ir neužsimerkti, nesuakmenėti, terapeutui (kančios palengvintojui, dvasingumo mokytojui) padedant, atrasti naują vilties suteikiantį įvaizdį, minties judėjimo kryptį.

Nežinau, ar depresija yra pati didžiausia mūsų amžiaus rykštė, ar tapatybės krizė: savojo unikalumo nepažinimas. Meditacinės mankštos metu dažnai paprašau žmones įsivaizduoti, jog tvirtu rankos judesiu jie gali nuo savęs nustumti blogį: pyktį, apkalbas, triukšmą. Viešpatie, kokios silpnos rankos, vos sujudančios! Įpratome jaustis aukomis, ridenamais ar be tikslo mėtomais kamuoliukais, nedrįstame net įsivaizduoti, kad galime būti stiprūs, valingai siekti tikslo.

Įsivaizduoti, kad iš žemės medžio šaknimis siurbiame jėgas arba rieškučiomis iš šaltinio semiamės stiprybės, nėra sunku. Bet įsivaizduoti, kad stiebiamės į dangų, iškeltas rankas pajausti kaip medžio viršūnę, mano grupės dalyviams dažnai nepavyksta... Nėra polėkio, nėra svajonės.

O kalbą ar turime? "Noriu, kad pagerėtų nuotaika", "Noriu turėti daugiau jėgų" - tai teisingos, bet negyvos frazės. "Aš - jūra, - sakau, - užliesiu šilta švelnumo banga", ir pakviečiu grupelės dalyvius pagalvoti, koks vanduo, koks augalas ar gyvūnas galėtų simbolizuoti jų sielas, ir prašau prakalbėti pasirinktų simbolių: ąžuolo, upės, tako - žodžiais, pasakyti, ką gero jie padarys žmonėms. Išlaisvėjame. Nebebijome šios akimirkos ir iš atminties ateinančių pojūčių, stengiamės įvardinti sielą užvaldžiusius jausmus, kylame iki minties. Augame.

Kai skaudžiausius išgyvenimus išsakome žemės kalba, medis, vanduo, paukštis mums suteikia energijos, naujų galių. Uždirbdami kasdienę duoną, mes atliekame socialinį vaidmenį. Šeimoje taip pat turime vaidmenį. Ir kasdienybės rutinoje dažnai pamirštame, kad esame daug didesni negu vienas ar kitas mūsų vaidmuo. Kai mūsų pasaulėlis labai susiaurėja, kai jame nebelieka saulėtekių ir saulėlydžių, auksinio rudens ir lapkričio darganų, gimtųjų namų ir Tėvynės, iš gimto lauko nesitraukiančių medžių, mes nebeturime stiprios dvasios, todėl įsižiūrėdami, įsiklausydami į kenčiančiojo skausmą, netampame nelengva gyvenimo atkarpa einančio žmogaus veidrodžiu, atspindinčiu jo tvirtumą ir ryžtą, tampame smiltimis, kurias be gailesčio skandina svetimas skausmas.

Interaktyviosios biblioterapijos pradininkė Arleen Hynes tikėjo, jog kartkartėmis mes turime rasti laiko savo pojūčiams ir juos pakoreguoti. Ne abstrakčios žinios, o menas, gamta, vaizdinga kalba atnaujina mūsų pojūčius, mus stiprina ir augina.

Jūratė Sučylaitė, psichiatrė, poetikos terapeutė