Uodai gamtoje negyvena tik tam, kad mus kamuotų

Uodai gamtoje negyvena tik tam, kad mus kamuotų

Lietuvoje baigiasi liepa. Jau regėjome šventos Onos dieną, po jos ateina metas ruoštis javapjūtei. Žinoma, mes jau pamiršome tuo laikus, kai javapjūtė, panašiai kaip ir šienapjūtės metas, buvo beveik visos tautos darbymetis. Pabandykite prisiminti – kada paskutinįkart rankose laikėte dalgį, grėblį, kada rišote rugių pėdus? O kada regėjote kuliamąją? Sakysite – net muziejuje to nėra... Tačiau tai buvo, viskas išliko mūsų istorijai...

Mūsų istorija keičiasi taip greitai. Jei bandytume ją lyginti su gamtos istorija... Net sunku rasti tinkamą pavyzdį. Na, galbūt mes lekiame lyg automobilis, o gamta pakelėje stato didingą rūmą – iš lėto, po plytą. Rūmas stovės ilgai, o mes lėksime nulėksime...

Liepa šiemet buvo labai lietuviška tradicinė. Dabar jau galime vertinti ją visą, jei tik viską prisimename. Diena nuo Joninių tapo trumpesnė beveik pusantros valandos, tą jau galima pamatyti. Ypač tokį pokytį mato tie, kam tenka keltis anksčiausiai. O gamtoje šis laiko pasistūmimas, nežiūrint į orus, taip pat labai svarbus.

Saulėtą dieną visi laukia, kad nubirs rasos lašai. Kylant saulutei, ore nematome vabzdžių, jie visi slepiasi po lapais, ant žievės. Žinoma, ankstyvieji ryto paukščiai, kopinėdami šakelėmis, sėkmingai juos renka. Tačiau kai sušyla, visi jie išropoja ant lapų, kyla į orą: prasideda judri, aktyvi vasaros diena.

Vasaros dienos aktyvumas stebina, nes visų gyvybes formų visų rūšių nei sugaudysi, nei sužiūrėsi. Tačiau negali nepamatyti drugių – po lietaus jų ir vėl gausiau. Ši karta, išsiritusi liepą, dar nėra paskutinė. Gali būti, kad jų palikuonys skraidys šių metų rudens pradžioje.

Vabzdžiai gamtoje labai svarbūs – jais maitinasi daug kitų, aukštesniųjų gyvūnų. Neseniai kažkas paklausė: o kam Dievas sukūrė tuo uodus? Nebūtų jų, nebūtų mašalų, kaip gerai mes gyventume... Net nežinau, ką atsakyti į tokį klausimą. Nors, tiesą sakant, jis man pasirodė šventvagiškas: argi mums spęsti, kas ir kodėl gyvena gamtoje? Bet, jei yra, jei gyvena, turėtų būti paaiškinimas.

Jo tikrai nereikia niekur ieškoti. Uodai gamtoje negyvena tik tam, kad gyventų, kad mus kamuotų. Jie yra daugelio gyvūnų maistas. Štai šikšnosparnis kasnakt sugauna iki 1 000 uodų. O mažiausias mūsų paukštis nykštukas savo vaikams kas keliasdešimtį sekundžių atneša po porciją sugautų uodų. Be jų neišsiverstų ir kiti paukščiai. O ar matėte, kaip vikriai laumžirgiai medžioja uodus?

Išeitų, kad ne uodai svarbu, o tie, kas juos medžioja. Jeigu juos išsaugosime, jeigu jų bus gausu, viskas išsispręs savaime. Taigi ne viską gamtoje galime reguliuoti, ne viskas yra grėsmė ir pavojus.

Iš Klaipėdos mums parašė LRT RADIJO laidos „Gamta – visų namai“ klausytoja Jadvyga Rudžianskienė. Ji savo laiške pasakoja apie taip pat labai gausius vabzdžius: „Liepos pradžioje grįžusi iš miesto prisėdau pailsėti ant suoliuko po kvepiančiom liepom. Čia pat pamačiau keistus, nematytus šermukšnių uogų spalvos vabaliukus. Jie bėgioja, neskraido, panašiai kaip skruzdėlės. Kasdien jų vis gausėja ant žemės, žolėse. Mačiau bėgiojančius ir ant liepos stuobrio. Vabaliukų nugaros su akimis. Man atrodo, kad patelės tokių akių neturi...“

Šią vasarą to daug kas klausia – matyt, orai vabzdžiams buvo palankūs. O jūsų, ponia Jadvyga, matytieji vabzdžiai yra ne vabaliukai, tai – blakės. Visą vasarą, kartais iki pat žiemos jas galime stebime dideliais tuntais apkibusias medžius, tvoras, akmenis – taip atrodo bažnyčių šventoriai, kapinių patvoriai, seni parkų medžiai. Jūs tikrai lengvai prisiminsite rūšies pavadinimą – tai blakė kareivėlis, viena įprasčiausių ir niekuo nepavojinga blakių rūšis.

Kodėl ji vadinama kareivėliu? Atsakymą rasite pažvelgę iš arčiau: blakės nugaroje „pavaizduotas“ alavinio kareivėlio iš garsios pasakos apie spragtuką veidas: akys, trikampė nosis ir burnos brūkšnys. Yra keletas panašių raudonblakių, tačiau jų nugarose tokių raiškių piešinių nėra.

Kodėl blakių kareivėlių rasime tik prie žmonių, senų pastatų, medžių? Šios rūšies gyviai maitinasi siurbdami maistą iš liepų sėklų, iš baltažiedžių vikmedžių (baltųjų akacijų). Žiemoja suaugusios blakės, todėl pavasarį tenka nustebti matant jas tokiu metu, kai kitų suaugusių vabzdžių dar nėra.

Nors blakės kareivėliai savo gausa gali šokiruoti, tačiau jų neigiamo poveikio nėra, jos nesiveržia į gyvenamas patalpas. Estetiškai jų raudonavimas ant tvoros ar medžio kamieno yra savaip žavus, tad toks gyvosios gamtos akcentas mūsų aplinkoje gali būti net labai vertingas. Tiesiog mes turėtume suprasti, kad žodis „blakė“ negali lemti požiūrio į šį vabzdį.

Gemius

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder