Sukilimui prieš seksualinį priekabiavimą - kultūrinis pasipriešinimas

Sukilimui prieš seksualinį priekabiavimą - kultūrinis pasipriešinimas

Speiguotą 1905 metų žiemą moterys, kurios dažė visame pasaulyje žinomas Limožo vazas bei porceliano figūrėles, paskelbė streiką visoje Prancūzijoje. Ne dėl to, kad jų netenkino atlyginimai, ne dėl ilgų sunkaus darbo valandų, o dėl seksualinio priekabiavimo, kurį jos patirdavo iš gamyklos prižiūrėtojų.

Jos protestavo prieš nusistovėjusį požiūrį, siekiantį viduramžius, kai feodalai versdavo lytiškai santykiauti jiems dirbančias moteris.

Šiek tiek kitoks protestas prieš seksualinį išnaudojimą apėmė Prancūziją ir Jungtines Amerikos Valstijas. Jį sukėlė Holivudo prodiuserio Harvio Veinsteino (Harvey Weinstein) seksualinio priekabiavimo apkalta. Ši nauja protestų banga yra apsiginklavusi žymomis #Ir aš, #Šalin parše.

Tačiau ne visi tiki, kad ši nepasitenkinimo banga socialiniuose tinkluose galėtų pakeisti nusistovėjusią nuomonę ir žmonių požiūrį, prieš kurį kovoja jau ne viena prancūzų karta.

“Paskelbti 140 simbolių žinutę viename iš socialinių tinklų anaiptol nėra tolygu pateikti oficialų skundą teismui“ - komentavo Marilyn Baldeck, teisinių reikalų patarėja, dirbanti kartu su Europos asociacija, kovojančia su smurtu prieš moteris darbo aplinkoje.

Nesenai Prancūzijoje moterų sukilimas sulaukė sėkmės, kai seksualinio priekabiavimo apkaltoje figūravęs Dominique Strauss-Kahn neteko galimybės dalyvauti prezidento rinkimuose.

Tačiau visos moterys Prancūzijoje, kurios šiuo metu viešina savo asmenines nepageidautino seksualinio priekabiavimo detales, drąsiai teigia, jog slaptas stipriosios lyties elgesys, arba, šiuo atveju, ne tokios ir stiprios lyties, nesikeičia.

Panašiai, kaip ir pernai po siaubingo įvykio, kai seksualinio priekabiavimo įtarimai buvo pateikti nacionalinėje asamblėjoje ir keliais įstatymais buvo pateisinti, moterys galėjo pajusti, kad nubausti skriaudiką tapo tik sunkiau.

Advokatai ir ekspertai kritikavo darbo įstatymo pakeitimus, kuriuos pateikė prezidentas Emanuelis Makronas. Jie sako kad už kiekvieną pakopą atsakingos administracijos atsakas buvo arba neadekvatus, arba jo iš vis nebuvo.

Kai kurios moterys buvo stipriai pasipiktinusios, tad sumanė surašyti peticiją, adresuotą ponui Makronui, ragindamos jį seksualinį priekabiavimą vertinti kaip nacionalinės reikšmės problemą. Ši peticija per pirmąsias tris dienas, kai ji buvo paskelbta internetinėje erdvėje, buvo pasirašyta 100000 kartų.

“Tai sukilimas, štai kas tai - sako prancūzų filosofė, feministinės krypties rašytoja ir vyriausybės nacionalinio mokslinių tyrimų centro direktorė Geneviève Fraisse. - Tas pats įvyko su abortais 1970-aisiais ir 1990-aisiais metais- pridūrė ji. - Tai katalizatorius. Tai nėra vienas iš dalykų, į kuruos galime tiesiog numoti ranka, tai istorinis momentas.”

Visgi yra dvi didžiulės kliūtys - kultūrinė ir įstatyminė tvarka, kurios vis dar atbaido moteris nuo skundų surašymo priekabiavimo darbovietėje atvejais. Moterys linkusios nutylėti netinkamą viršininkų elgesį. Ir tik dabar vis daugiau jų yra pasirengusios prabilti apie tai.

Prancūzijos abejingumas kovoje prieš seksualinį priekabiavimą atspindi giliai įsišaknijusias įsitikinimus apie santykius tarp lyčių ir bendrai jėgos paskirstymą tarp vyro ir moters, teigia Joan Scott, pensijoje esanti buvusi žinių ir kultūros dėstytoja, kuri dėstė Prinstono universitete, o pati studijavo prancūzų viešus ir seksualinius pomėgius.

“Jau seniai yra žinoma, kad prancūzų egzistuojančių santykių tarp lyčių kultūra gerokai skiriasi nuo kitų šalių kultūros, o ypač nuo droviųjų amerikiečių. Prancūzai visiškai kitaip supranta žodį „suvilioti“. Jie priekabiavimą laiko vilionėmis.“

Christine Bard, feminizmo profesorė Anžės universitete , paantrino šiai minčiai. „Prancūzijoje vyrauja suviliojimo idealizavimas, antifeminizmas tapo kone nacionaline tapatybe ir yra traktuojamas kaip atsvara angloamerikietiškai kultūrai”, - sakė ji.

Seksualinis priekabiavimas darbo vietoje Prancūzijoje tapo teisiniu subjektu tik 1992 metais, kai Anita Hill apkaltino priekabiavimu Clarence Thomas tiesiog kandidatų patvirtinamojo klausymo į Aukščiausiąjį teismą metu.

Šis ginčas prikaustė visos Prancūzijos dėmesį. Priekabiavimas tapo civiliniu ir kriminaliniu nusikaltimu. Tačiau įstatymai praktikoje neveikė, pripažįsta advokatai, dirbantys su darbo aplinka susijusiomis bylomis.

Todėl tai nepadrąsino moterų kreiptis į teismą, kad skriaudėjai atsakytų už savo veiksmus. Tai atspindi 2014 metais atlikta apklausa, kurią atliko Prancūzijos teisių gynėjai ir valstybinė įstaiga, kuri padeda žmonėms užtikrinti savo civilines teises.

Ji atskleidė, kad bent viena iš penkių dirbančių moterų pripažino susidūrusi su seksualinio priekabiavimo atveju. Tačiau tik 30 procentų iš jų pranešė apie tai administracijai ir tik 5 procentai jų pateko į teismą. Dauguma apklaustų moterų neneigia, kad dirba seksistinėje aplinkoje ir kad pasitaiko ir įžeidžiančių juokelių.

Teisininkė ponia Baldeck pažymi, kad dauguma moterų nesiima priemonių. „Nes yra pernelyg sudėtinga kovoti, kai teismų sistema nėra pasirengusi tinkamai apdoroti tokio pobūdžio skundų.“

„Prancūzijoje 93 procentai kriminalinio pobūdžio seksualinio priekabiavimo skundų nėra net tikrinami dėl nepakankamo darbuotojų kiekio ir nepakankamo finansavimo“ - sakė ji.

Prancūzijoje nėra lygių įdarbinimo galimybių organizacijos, veikiančios Jungtinėse Amerikos Valstijose, atitikmens, kuri galėtų paruošti bylas ir dirbti tiesiogiai su kompanijomis, kad padėtų išspręsti vidinius konfliktus ir šie net nepasiektų teismo.

Maža to, 40 procentų priekabiavimo bylose vietoje atsakovo buvo nubaustas ieškovas. Kai kurioms moterims buvo apribotos karjeros galimybės darbovietėje, kitoms nebuvo pratęstos darbo sutartys, o dar dalis buvo tiesiog atleistos iš darbo.

Dauguma vyrų, kurie buvo apkaltinti JAV ir Didžiojoje Britanijoje, buvo priversti atsistatydinti. Prancūzijoje vis dar normalu, kad kaltinamasis pasiliktų savo poste, neatsižvelgiant kur jis dirba, valstybiniame ar privačiame sektoriuje.

Aukos, patyrusios priekabiavimą, lieka keblioje situacijoje, priekabiavimai gali tęstis arba po kaltinimų pareiškimo gali tapti dar agresyvesni. Ypatingai sunku moterims, kurios kėsinasi iš esmės į vyriškas darbo vietas - Prancūzijos vyriausybės biurokratiją.

Vyriausybės vidaus administracinis teismas svarsto atvejį, kai 35-erių moteris 2009 metais buvo viena iš pirmųjų moterų, priimtų į elitinį policijos padalinį.

Viena iš dviejų moterų, kuri buvo priimta į 150 pareigūnų padalinį, pamena, kad greitai buvo atskirta nuo grupės ir tapo nuolatiniu taikiniu besikartojantiems seksualinio pobūdžio juokeliams.

Visa tai prasidėjo, kai jie pareikalavo pasisveikindami bučiuoti ją į abu skruostus (prancūziškas pasisveikinimas), o ji norėjo tiesiog paspausti ranką, kaip tarpusavyje darė kiti pareigūnai, tačiau kai kurie vyrai griežtai atsisakė.

Vienas iš kolegų pademonstravo masturbacijos gestą tam, kad ją įžeistų, o kitas išvadino „purvina prostitute“, kai ji buvo sužeista darbo metu. Po to į šį darbą ji nebegrįžo.

Netaktiškuosius kolegas bandė teisinti vidaus reikalų ministerija, kuri teigia, kad seksualinio pobūdžio juokeliai yra tikėtinas reiškinys tarp taip glaudžiai dirbančių kolegų, kai jų darbinėje aplinkoje taip maža privatumo - iš esmės šis darbas vyriškas, reikalaujantis daug fizinių pastangų.

Jie pridėjo, kad vyriškos lyties pareigūnai nenepilnai įsisavino elgesio (su moterimi) kodą. Tačiau visa tai, ką ji patyrė, nepakyla iki seksualinio priekabiavimo lygmens, skelbė ministerija rašytiniame pareiškime.

Kitoje byloje, kai net keturios darbuotojos padavė į teismą savo subrangovą, dirbantį Prancūzijos valstybinių geležinkelio kelių kompanijoje, šis taip ir liko savo poste, o viena iš nukentėjusiųjų buvo atleista.

Tačiau visi šie sunkumai nėra naujovė. Moterys, kurios rankomis tapė nuostabias vazas ir kurios kovojo už tinkamą elgesį 1905 metais, laimėjo savo kovą tik po to, kai į jų streiką buvo atsakyta smurtu. Kariuomenė apšaudė minią, nužudydama vieną iš protestavusių ir sužalodama dar keturis žmones.

Vietinė spauda tuo metu aprašė laidotuvių procesiją: „Beveik 30 000 darbuotojų, kurių dauguma moterys. Jos nešė gėles kaip pagarbos simbolį - už gyvybę, paaukotą kovoje už jų orumą.“

Gemius

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder