Medžioja atviruose plotuose - durpynuose, stepėse ir pusdykumėse, Vidurio Europoje - kalnuotose vietovėse. Lizdus suka upių slėniuose, ant stačių uolų arba apleistose akmenų skaldyklose. Žiemą apsistoja prie didesnių vandens telkinių, kur medžioja kirus. Lotyniškas rūšies pavadinimas - peregrinus reiškia "keliautoją" arba "svetimą". Sakalą keleivį galima pamatyti migruojantį į žiemojimo vietas ir pargrįžtantį arti didelių ežerų ira upių žiočių. Vidurio Europoje keliauja tik jauni sakalai, seniai sėslūs ir nepalieka savo lizdų. Šiaurinėse teritorijose gyvenantys migruoja, įveikdami didžiulius atstumus.
Sakalai keleiviai poruojasi visam gyvenimui, įsikurdami anat sunkiai pasiekiamų uolų atbrailų. Pora visada gyvena tame pačiame erdviame lizde, kur telpa tėvai ir jaunikliai. Jie nelinkę sukti lizdų, dažniausiai užima seną kito paukščio lizdą. Tundroje sakalų lizdų randama ir ant žemės. Poruodamiesi patinas su patele dalinasi grobiu. Patelė skrenda ant nugaros ir perima nešamą grobį iš patino nagų. Laimikis - dovana išrinktajai. Jau kovo pabaigoje šios pradeda dėti 3 - 4 gelsvai baltus, išmargintus rudomis dėmėmis, kiaušinius. Jaunikliais rūpinasi abu tėvai.
Daugiausiai minta paukščiais: žiemą prie upių žiočių sakalai medžioja žuvėdras ir antis. Grobį gaudo ore. Pastebėjęs auką, plėšrūnas staigiai padidina greitį ir skrieja it strėlė jos link, sugriebia ją už kakloa, sulaužydamas stuburo slankstelius. Mažesnį grobį sakalas neša tiesiai į lizdą, o didesnius paukščius sumedžioja ore ir nuleidžia ant žemės. Per dieną sakalas keleivis sulesa apie 100 gramų maisto. Sakalo keleivio medžioklės plotai apima nuo 40 iki 200 kv.km. Jie retai medžioja žinduolius. Vis dėl to kartais jų aukomis tampa triušiai.
Stebėjimas ir faktai
Geriausias laikas stebėti - perėjimo laikotarpis. Sakalas keleivis tik truputį stambesnis už karvelį, be to, patelė yra trečdaliu didesnė už patiną. Jį nesunku atpažinti skrendant: tvirtas, galingas kūnas. Ilgi, dalgiški sparnai, uodega į galą kiek susiaurėjusi. Sakalo akys pakankamai didelės, žvilgsnis skvarbus. Auką pamato net iš 300 metrų aukščio. Nuo senų laikų medžioklė su sakalais paplitusi visuose kraštuose, ir Lietuvoje.
Ar žinote, kad Antrojo pasaulinio karo metais sakalai keleiviai buvo masiškai naikinami, kadangi jie medžiodavo pašto karvelius, skraidinusius karo paštą. Tokie plėšrūnai yra pačiame mitybos grandinės gale. Įrodyta, kad mitybos grandinėje (vabzdžiai - smulkūs paukščiai - plunksnuotieji plėšrūnai) nuodų koncentracija palaipsniui didėja, kol galiausiai pasiekia mirtiną gyvūnams dozę. Pesticidas DDT, kaupdamasis sakalo organizme, sutrikdo jo dauginimąsi (kiaušiniai esti nevaisingi) ir kalcio apykaitą (kiaušinių lukštai tampa ploni, trūkinėja). 1960 - 1970 metais uždraustos cheminės medžiagos ir herbicidai, tai sustiprino plėšriųjų paukščių apsaugą.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą