Audringa reakcija
„Darbas barmene - beprotiškai geros galimybės. Aha, apie vyrus aš. Aš juos kandžiodavau savo kandžiais žodžiais, vizgindavau uodegą, o jie tik tegalėdavo man pasakyti ką nori išgerti. Nes aš turėdavau daugiau galios nei jie", - viename savo tekstų rašo mergina.
Prieš 4-erius metus skyrybas išgyvenusi ir po jų į pasimatymus pasinėrusi mergina atskleidė darbe susipažinusi su vaikinu, iki šiol negalinčiu jos pamiršti. Tačiau šie santykiai - nerimti, nors „ponas Ž (taip Jonė jį vadina , - aut. past.)" ketina paskui ją net skristi į užsienį.
Mergina tikino dirbdama barmene patyrusi daug nuotykių, tačiau vienas įsimintiniausių - nesusipratimas, atskleidęs ir jos audringą charakterį.
„Aš išgirdau, kad lankytojas mane kažkaip pavadino. Nepasakysiu, kaip, nes tai buvo prieš tris metus. Išgirdau tą žodį ir pasipiktinau. Atsisukau į apsaugos darbuotoją ir paprašiau tą lankytoją išvesti.
Apsaugos darbuotojas jį išmetė, o po to paklausė, kodėl taip reikėjo. Atsakiau, kad mane įžeidė. Sako: „Ne, jis pasakė tau „atsiprašau" ar panašiai". Žodžiu, tai buvo visiškai kitas žodis, nesusijęs su jokiu įžeidimu ar juolab keiksmažodžiu. Aš iškart paraudonavau. Nuėjau prie to žmogaus. Atsiprašiau", - nejaukią situaciją juokdamasi prisiminė Jonė.
Mergina teigė, kad bare tekdavo susidurti su lankytojais, kurie spragsi pirštais arba švilpia: „Pasakydavau jiems, kad tai yra labai nemandagu, aš esu ne šuo, todėl jų neaptarnausiu".
- Ar jūsų tekstuose pasakojamos istorijos yra tikros? - pasiteiravau Jonės
- Taip, viskas tikra. O jei kas nors ir pridėta, tai nėra esminis dalykas, o tik tam, kad gražiau skaitytųsi. Istorijos yra nutikusios tikrame gyvenime.
- Dėl ko pradėjote rašyti savo tinklaraštį?
- Prieš 4-erius metus išsiskyriau su vaikinu. Buvau vieniša. Ėmiau vaikščioti į daug pasimatymų. Pradėjau analizuoti, kaip vaikinai mėgina parodyti per pirmą pasimatymą save merginai, kuri jo nepažįsta. Visuomet, kai internete pradedu su kažkuo bendrauti, pasikviečiu atsigerti kavos. Internete mes esame tokie, kokie norime, o realybėje - kokie ir esame.
Iškart pamačiusi žmogų, suprasdavau, ar jis man patiks. Spontaniškai kilo idėja: „O kodėl gi apie tai nepradėjus rašyti?". Galbūt kas nors perskaito ir supranta savo klaidas.
- Kada jį ėmėtės rašyti?
- Tai buvo praėjusiais metais, lapkričio 19 arba 20 dieną, nes tada švenčiau gimtadienį (juokiasi, - aut. past.)
- Tai buvo spontaniškas sprendimas?
- Nepasakyčiau. Turėjau parašiusi tekstus, tačiau jie buvo tik man. Aš nenorėjau tuo dalintis per savo asmeninę paskyrą. Susikūriau puslapį.
Pradėjau rašyti ir supratau, kad aš tikrai noriu su žmonėmis dalintis šiomis istorijomis.
- Kaip manote, kas nutiktų, jei atskleistumėte per savo puslapį, kas esate, ir jūsų draugai tai pamatytų?
- Aš nemanau, kad sulaukčiau neigiamų reakcijų. Žmonės, sekantys mane, žino, kad esu drąsi ir galinti kalbėti įvairiomis temomis, man nėra tabu. Bet mąstau, kad dar ne laikas. Esu skorpionė, todėl man patinka paslaptys ir erotika.
- Tekstuose daug kalbama baro tema. Viename tekstų esate minėjusi, kad išsiųsdavote nepatikusius klientus į kitą barą. Nejaugi taip rimtai galima?
- Tame bare taip (juokiasi, - aut. past.). Visi mane žinodavo. Tai buvo pati pirmoji mano darbo vieta. Žmonės ilgaainiui suprato, kokio esu charakterio. Man negalima švilpti, spragsėti pirštais. Niekada neleisdavau klientui užlipti sau ant galvos, nesvarbu, kiek pinigų jis turi. Juk jis yra žmogus man, todėl aš turiu būti žmogus jam.
Vietos direktorius tokį mano požiūrį suprasdavo, tiesa, ne visada jį sveikindavo, tačiau tokiu atveju jis galėjo mane išvyti, bet nusprendė vis tiek palikti dirbti, - pasakojo Jonė.
Vaikinai - po padu
Viename savo tekstu mergina rašo: „Aš visus pastatydavau į vietą ir negailestingu žvilgsniu žudydavau tuos, kurie man nepatikdavo, o jei jie elgdavosi netinkamai - aš jų tiesiog neaptarnaudavau, pasakydama „Kitas baras ten, toje salėje". Vieni tai mėgdavo, kiti sakydavo nemandagi. O man būdavo nusispjauti. Niekam neleisdavau lipti man ant galvos ir tik panorėjusi kviesdavau apsaugą, išprašydavau tuos, kurie nebuvo verti ten būti. Bet grįžtant prie pono Ž. viskas pas mus buvo kiek kitaip nei visose istorijose. Tai buvo didelė trauka iš abiejų pusių. Ir kas svarbiausia - kilusi iš neapykantos vienas kitam. Jis mane erzindavo nekaltais prisilietimais, aš jį - žvilgsniu. Visa tai persikeldavo į kambarį, kur viskas prasidėdavo taip nekaltai. Kaip mes tai vadinom? Psichologo valandėle? Kai pasakodavai man savo gyvenimo istorijas, aš tave protindavau, o tada tavo ranka iš lėto slinkdavo apačion? Aš tavęs norėdavau, visada. Ir tai lengvai gaudavau. Kiek jau tai tęsiasi? Ar skaičiavai, kiek kartų man rašei ir aš vis klausdavau, kas man rašo? Niekada neišsisaugodavau tavo numerio".
„Kaip baigėsi istorija su ponu Ž?", - nekaltai paklausiau pašnekovės.
„Jis vis man parašo ir paklausia, kada grįšiu į Lietuvą. Ko gero, jis negali manęs pamiršti, bet aš nesiskundžiu, - juokėsi Jonė. - Vyrai kartais taip keistai, taip nesuprantamai.
Aš žinau, su kokiu vaikinu noriu būti. Aš negaliu pakęsti to jausmo, kai pradedu santykius ir matau, jog vyras man bus po padu. Vyras negali būti silpnesnis, nei aš esu. Esu stipri asmenybė. Todėl ir vieniša."
Mano paukščiai
Jonė kalbėjo, kad rašydama siekia pašiepti į pasimatymus žingsniuojančius bei apsikvailinančius vaikinus. Tačiau tai stengiasi daryti ne piktai.
„Kai turėjau vaikiną prieš 4-erius metus, aš jam padovanojau megztuką, į kurio vidų įsiuvau paukštį. Nežinau, kodėl taip padariau. Tuo metu tam buvo priežastis.
Kai pradėjau rašyti apie tuos vaikinus, prisiminiau paukštį. Todėl pamaniau, o kodėl nepavadinus tų vaikinų paukščiais, nes jie atskrenda, kiek laiko mano gyvenime pabūna, o po to skrieja tolyn. Taip gimė „Mano paukščiai" ", - pasakojo Jonė.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą