Paauglių problemas gvildenanti režisierė A. Kavaliauskaitė: apie ką nesusimąsto tėvai?

Paauglių problemas gvildenanti režisierė A. Kavaliauskaitė: apie ką nesusimąsto tėvai?

Pradėjusi rašyti straipsnį susimąsčiau, kaip pristatyti savo pašnekovę. „Ši moteris skambių frazių nemėgsta, tad tikriausiai susierzins, jei tūkstantąjį kartą ją pristatysiu kaip Auksinio scenos kryžiaus laureatę“, – galvojau sau.

Iš tiesų, nors režisierė Andra Kavaliauskaitė kukliai save vadina kūrėja, apie ją garsiai kalba darbai – raktą į žiūrovų ir paauglių širdis atradusi moteris pakeitė ne vieno jaunuolio gyvenimą.

Šiuo metu spektaklį, paremtą tikromis paauglių istorijomis, kurianti režisierė portalui Alfa.lt pasakoja, kaip ir daugelis į rutiną įsisukusių suaugusiųjų, iki tol nesusimąsčiusi, su kiek problemų susiduria šių laikų paaugliai ir kokie sunkumai yra užgulę jų širdis. 

Prieš keletą metų teatro studiją paaugliams įkūrusi Andra neslepia apmaudo, kad šią teko uždaryti dėl tėvų susipriešinimo. 

„Kai kuriems vaikams buvau kaip antra mama, o tai žeisdavo tikrąsias mamas. Bet jeigu jūsų vaikas atranda suaugusį, kuriam nori ir gali atvirai išsipasakoti, jūs tik džiaukitės. Prisiminkite save, ar visus širdies skaudulius galėdavote papasakoti mamai, tėčiui?“ – į tėvus ne kartą interviu metu kreipėsi pašnekovė.

– Andra, šių metų Teatro diena buvo kitokia nei įprastai. Kokiomis nuotaikomis ją pasitikote?

–  Kaip šiuo metu pasiilgau šviesos ir gerų naujienų... Kur bepažvelgsi, regis, kokį straipsnį beatsiversi, tiek daug tamsių tonų, tiek žmonių bauginimo, gąsdinimo. Visai neseniai kalbėjausi su mama, ir kone visas pokalbis persismelkęs nerimu bei baime. Taip norisi tiesiog apkabinti ir nuraminti: viskas po truputį.

Aš suprantu, kad laikotarpis nėra lengvas ir itin netikėtas, bet ar galėjo būti kitaip? Ne vienas laukėme ir tikėjome, kad kažkas Žemėje įvyks.. Įvyko. Dabar laikas mums nurimti, stabtelėti, saugoti save ir šalia esančius, o saugodami save ir šalia esančiuosius saugosime kitus.

 Labai reikalingas vieningumas ir sąmoningumas. Taip norėtųsi, kad mažiau galvotume, kas bus po penkių mėnesių, keldami sau stresą, atnešiantį papildomų ligų, ir priimtume šią dieną bei pabandytume, kiek įmanoma, ją išgyventi su ramuma. 

Daug teko girdėti apie šį laikotarpį ir prognozes, dabar kiekvienas tarsi gali būti aiškiaregiu, koučeriu, manipuliuoti ir spekuliuoti žmonių jautrumu, nors pats laikas ne savęs parodymui, ne puikiavimuisi, kaip ką mokame, žinome ir kokie esame genialūs, kokie esame ypatingi, o širdies atvėrimui.

Taip, dabar reikia širdies žmogaus. Iš širdies į širdį, empatijos ir pagalbos ne tik šalia esančiam, bet ir tam, kuris jo neturi. Todėl labai neramu dėl vienišų senolių ir vaikų, kuriems, užvėrus namų duris, nėra saugu ir ramu. Juk užsiveria ne tik tų namų duris, kuriose galime apglėbti vienas kitą ir tą laiką ramiai išbūti.

Atrodo, laiko bankas pats nusprendė išdalyti mums susikaupusias atostogų pajamas. Labai norisi tikėti, kad esame pajėgūs išsaugoti vieni kitus ir visa tai greitai liausis, visa palikę kaip milžinišką pamoką. Dar vieną.

 

Andra Kavaliauskaitė (nuotr. K. Sabaliauskaitė)

– Iš tiesų, karantinas paskatino į daugelį dalykų pažiūrėti visai kitaip. O kalbant apie teatrą, ar iki tol susimąstėte, kad ir šiam gali tekti persikelti į interneto erdvę?

– Su manimi visa kiek kitaip, nes jau keletą metų pagrindinis kūrybinis procesas su kūrėjais ir vyksta nuotoliniu būdu.

Toje skuboje, kurioje gyvenome iki šiol, buvo prabanga laukti laiko, kada iš skirtingų miestų susitiksime ir visi kartu gyvai aptarsime procesų eigą. Susigalvodavome būdų, kad tik tas bendravimas ir kūrimas per nuotolį būtų kuo jaukesnis, kad jis neatimtų iš mūsų to bendrystės malonumo. Ir mes tuos būdus atradome, regis, dabar kitaip jau ir neįsivaizduoju.

Laikas toks, ir reikia išmokti jį priimti tokį, koks jis yra. Mane pačią stebina, kad manęs jau daug kas nebestebina, kad nebebaugina tai, kas būtų bauginę prieš penkerius metus. Keistas laikotarpis, kuriame labai įtariai stebiu pati save.

Nesuprantu, kodėl taip ramiai ir racionaliai į viską reaguoju, kodėl nėra tos vidinės panikos, o kaip tik norisi susitelkti ir daryti visa, ką šiuo metu, šiomis sąlygomis galiu geriausia. Nesinori dejuoti, nesinori smerkti ir kaltinti viso pasaulio, norisi kilti ir eiti širdimi, kai kojoms įteiktos netikėtos priverstinės atsotogos.

Bet jau dabar įsivaizduoju, kaip vertinsime tą laiką, kai galėsime be baimės ir nerimo išeiti į gatves, kai jose vėl šurmuliuos būriai žmonių, vaikų aikštelėse krykštaus vaikai, kai poros organizuosis trigubus pasimatymus, nes taip ramiau, kai galėsime sėdėti, žiūrėti į ežerą ir, jo skleidžiamos ramumos palytėti, ramiai mokytis mums paskirtų vaidmenų tekstus.

Tikiu, kad labai vertinsime tą gyvą bendravimą, tą gyvą buvimą. Gal ekraniniam bendravimui bent trumpam bus paspaustas pauzės mygtukas.

„ Niekada nenorėjau specialiai išsiskirti, išsišokti, šokiruoti. Tiesiog norėjau kurti savo pasaulius, o ne kartoti tuos, kurie jau sukurti. Ir to vis dar mokausi.
– A.Kavaliauskaitė.

– Žvelgiant į jūsų kūrybą, akivaizdu, kad išsiskiriate iš kitų režisierių – statote spektaklius apie šių dienų žmonių išgyvenimus, neieškote mūzų autorių kūryboje. O ir pati esate užsiminusi, kad niekada nenorėjote būti tapatinama su savo mokytojais, vadinama masalskiuke ir pan. Ar galima tai laikyti siekiu pasauliui pristatyti savo unikalią viziją? Kokį jūs matote teatrą?

– Nusišypsojau išgirdusi masalskiukę (juokiasi). Valentinas Masalskis – vienas stipriausių teatro pedagogų, aktorių Lietuvoje, ir suteikta galimybė mokytis iš šio meistro buvo labai vertinga. Tik tuo metu, kai studijavau magistrą, aš labai nenorėjau būti formuojama kaip kažkas kitas. Nenorėjau kurti, sekdama kito numintais takais. Norėjau nerti į brūzgynus, į pelkes, kur gal ir nežinomybė, bet mano.

Žinojau, kad pasirinkdama tokį kelią daug klysiu, kad gali nepavykti, bet man nerūpėjo, norėjau vienintelio – ieškoti savo. Todėl labai nemėgau paskaitų, kuriose turėjome atlikti užduotis, o rezultatus taisyti taip, kad atrodytų, kad tarsi ne tu pats kūrei, o tavo dėstytojai. 

Aš visad buvau už tai, kad geriau sukursiu silpniau, bet savo, nei rezultatas atrodys tobulas, bet visi žinosime, kieno rankos jį stygavo.

Norėjau savo stygų, norėjau savo grifo, norėjau savo instrumentų ir jais groti, kartais jausdavau ne tik liūdesį, bet ir pyktį, kai kas nors norėdavo pakeisti mano kūrinio stygas: kam jas keisti, jeigu instrumentas groja? Gerai, šiuo metu jis nedera, bet, užuot keitę stygas, padėkite man išmokti jas tinkamai suderinti. Štai ko norėjau. 

Ir galiausiai pajutau, kad geriausia mokykla vis tik bus didžiųjų mūsų režisierių repeticijų stebėjimas. Kaip dabar atsimenu, kaip virpanti nuėjau pas E. Nekrošių ir paprašiau, kad leistų stebėti savąsias. Leido. Ir tas jo repeticijų stebėjimas buvo didžioji mano akademija, didžioji mano mokykla.

Niekada nenorėjau specialiai išsiskirti, išsišokti, šokiruoti. Tiesiog norėjau kurti savo pasaulius, o ne kartoti tuos, kurie jau sukurti. Ir to vis dar mokausi. O jeigu reikėtų atsakyti, koks mano teatras, kažin ar rasčiau tikslesnį atsakymą nei besikalbantis su žmogumi per žmogų.

– Savo statomais spektakliais kalbate apie aktualias problemas, šįkart paauglius raginate prisidėti prie spektaklio kūrimo, išsikalbėti. Kaip vyksta jūsų kūrybinis procesas? Kaip surandate pagrindinę idėją, spektaklio liniją?

– Naujas monospektaklis „9.18“ prakalbs apie neišmylėtus vaikus, o literatūrinė medžiaga yra kuriama remiantis tikromis paauglių istorijomis. Atėjo laikas, kai kol kas nesinori remtis nei pasauliniais, nei Lietuvos autorių kūriniais, kad ir genialiausiais, norisi kurti remiantis ne kitų išrašytais pasauliais, o tikru gyvenimu, kurį šiuo metu gyvena mūsų laikų ir betono vaikai. 

Pirmas spektaklio kūrybinis etapas jau yra pasibaigęs, surinkta daugiau nei trisdešimties paauglių sunkiasvorių istorijų. Po jų surinkimo teko nemažai praleisti laiko galvojant, atsikvepiant: o kaip judėti toliau, juk čia šitaip klampu?

Taip norisi šviesos. Kaip ją atrasti? Ir pradėjome nerti vienu metu į antrą ir trečią kūrybinį etapą, į vieną kurių jungtis yra kviečiami visi Lietuvos paaugliai, norintys pasidalyti sava istorija.

Prakalbti apie tai, apie ką galbūt niekam nedrįso pasipasakoti, nes kaustė baimė, o gal neturėjo kam, o gal pasidžiaugti, nes turi ir nori, kam padėkoti, nes be tų žmonių galbūt visas gyvenimas būtų pasikreipęs ne į pačią šviesiausią pusę. 

Kiekvieno paauglio istorija bus priimta kaip brangi išpažintis, apie kurią žinos tik jis / ji ir aš. Kiekvienas susigalvos slapyvardžius, jie bus ant mūsų spektaklio afišos, kur žymėsime spektaklio kūrybinę grupę, bet tik jie žinos, kad čia jie. 

Mūsų pokalbio metu kiekvienas galės jaustis saugus. Tą saugumą galiu pažadėti, ir tai yra mano garbės žodis. Juo neįtikėtinai stipriai patikėjo ne vienas paauglys. Jų atvirumas kartais nokautuodavo. 

 

Alytaus miesto teatras (nuotr. P. Jarmala)

– O iš kur kyla tas noras analizuoti visuomenės problemas? Visgi esti režisierių, kurių kūriniai atlieka vien pramoginę funkciją ir bando pataikauti žiūrovui, kuriam galbūt nesinori pamatyti tos niūrios realybės, susidurti su ja akis į akį.

– Gal ir kyla dėl to, kad matau, kiek stiprių temų vis dar nepaliesta, o jeigu paliesta, kiek kitaip, nei man pačiai norėtųsi. Mes kiekvienas renkamės savo kelią ir savus ėjimus. Manasis toks. Pati žinau, ko niekada nekurčiau, ir tas „niekada“ yra sakomas be baimės įspjauti į šulinį, iš kurio tikrai neteks gerti.

Žinau, ko niekada nekurčiau, nes tai būtų peržengimas vertybinio pamato, kuris yra sukrautas per metų metus. 

Aš jau geriau tuomet išvis nekursiu, nei kursiu tam, kad sukviesčiau tūkstantines minias žiūrovų pasijuokti iš to, kaip aktorius save žemindamas pasakoja, kad jo personažas „birbina“ tris moteris vienu metu. Stebėjau tokį spektaklį iš smalsos, salė juokėsi, alpiojo, o mano vidus kūkčiojo iš šleikštulio.

Kiekvienas renkasi savo teatrą: tiek žiūrovas, tiek kuriantysis. Mano pasirinkimas – kurti tiems, kurie neateina ilsėtis, o tiems, kurie ateina pasikalbėti, kalbėtis, atsiverti. 

„ Prieš kelerius metus buvau labai kategoriška kai kurių režisierių ir teatrų kūrybai, piktinausi, kaip jie išvis turi teisę vadintis teatru. Galiausiai suklusau: o kas aš tokia, kad taip sakyčiau? Kažkas turbūt ir apie mane lygiai taip pat kalba.
– A.Kavaliauskaitė.

– Kaip manote, kokią galią turi teatras? Ar kalbėjimas, išgyvenimų vaizdavimas gali būti problemų sprendimas?

– Teatras turi didžiulę galią, ir tai regiu savo akimis. Spektaklio „Seen“ dėka vien dėl to, kad buvo atvirai, be jokių slėpinių prakalbta apie valgymo sutrikimus, po spektaklio ne viena mergina kreipėsi pagalbos į medikus, didžioji dalis šiuo metu sveiksta. Tie, kuriems ši tema svetima ir tolima šiandien, yra supažindinami, kaip gali būti, kad jeigu visa tai priartėtų, žinotų, kad būna ir taip. 

Po spektaklio „KI(t)OKIOS“ pedagogai ir mokytojai namuose prabyla apie lytinę brandą, apie meilę ir mylėjimąsi, apie atsakomybę ir gyvybę, kai lig tol laukdavo momento, kada jau būtų tinkamiausias momentas, o tinkamiausio momento nėra. Mes jo niekada nenuspėsime. Nebent netyčiomis.

Esu mačiusi situaciją, kai tėvai sako: tai kad jam dar keturiolika, koks dar seksas? O tuo metu jų paauglys sėdi parke, rankomis susikibęs su tokio pat amžiaus drauge, ir sprendžia: gimdyti ar atlikti išvalymą? 

Kiek esu girdėjusi iš paauglių, tėvai numeta: prezervatyvai yra – va, o vis kita internete pasiskaityk, informacijos – kalnai. Deja, taip niekas paprastai neišsisprendžia. Mes turime vaikus mokyti ne tik fizikos, chemijos ir užsienio kalbų, turime mokyti gyvenimo kalbos. 

Prieš keletą metų Klaipėdoje turėjau savo teatro studiją paaugliams, į ją ateidavo tėvai, versdami paaugliams pasakyti, kad jie daugiau jos nelankytų. Jie sakydavo: mano sūnaus tikslas – Oksfordas, o ne kažkoks teatras, prašau padaryti viską, kad jis čia daugiau nebesilankytų. Už ką aš moku pinigus?

„Už tai, kad jis po truputį pažintų save ir netaptų robotu“, – atsakiau ir patyriau itin sunkų etapą, kai nuolat jaučiau kaltę, kad tie vaikai eina pas mane teatro keliu pažinti pasaulio, o tėvai spaudžia priimti sprendimus, kad visa tai liautųsi, nes vis tik tai ne tai, ko jie nori. Neatlaikiau spaudimo ir studiją teko uždaryti. 

Daugelis paauglių lig šiol nežino tikros priežasties. Ir jeigu dabar skaitys straipsnį, supras. 

 

Andra Kavaliauskaitė (nuotr. K. Sabaliauskaitė)

Turėjau moksleivį, kuris tėvams nesakydavo, kad lanko studiją, sakydavo: papildomos pamokos muzikos mokykloje. Vieną dieną po teatro užsiėmimo jis sulaukė mamos skambučio, kad jo jau laukia prie muzikos mokyklos įėjimo.

Paauglys kaip raketa išskuodė iš studijos, per langą lydėjau jį akimis, mačiau, kaip lekia, kaip iš atsegtos kuprinės byra daiktai, jis skubiai juos renka. Ir šis vaizdas išliko visam gyvenimui.

Tada ir supratau: nebegaliu daugiau taip. Jeigu kažkam bus geriau, kad nebedirbsiu su paaugliais, lai taip ir būna. Nebenoriu, kad jie, mylėdami tai, ką darome, eitų prieš tėvus, nenoriu matyti, kaip jie meluoja, kaip jie gina. Ne vienam jų buvau kaip antra mama, ir tai žeisdavo tikrąsias mamas.

O taip norėtųsi pasakyti: jeigu jūsų vaikas atranda suaugusį, kuriam nori ir gali atvirai išsipasakoti, jūs džiaukitės, ne pavydėkite. Prisiminkite save, ar visus širdies skaudulius galėdavote papasakoti mamai, tėčiui?

Kartais lūpas surakindavo arba baimė prakalbti, nes liksi nesuprastas, arba baimė, kad nuvilsi. Todėl jie tuos skaudulius pasilieka sau. 

– Minėjote, kad teatre esate jau dešimtmetį. Koks yra šių laikų žiūrovas? Ar per tą dešimtmetį jis keitėsi?

– Manau, kad žiūrovas yra toks pat – kintantis. Kiekvieną dieną mes visi kažkiek keičiamės. Esu įsitikinus, kad kiekvienas žiūrovas pasirenka savo teatrą, savo režisierių. 

Prieš kelerius metus buvau labai kategoriška kai kurių režisierių ir teatrų kūrybai, piktinausi, kaip jie išvis turi teisę vadintis teatru. Galiausiai suklusau: o kas aš tokia, kad taip sakyčiau? Kažkas turbūt ir apie mane lygiai taip pat kalba. Vietos pasaulio scenoje užteks mums visiems. Žiūrovų – taip pat. 

Tik gaila dėl vaikų auditorijos, ir čia jau turiu griežtą nuomonę: kai vaikas bukinamas ir verčiamas į beždžionėlę, kai atimama laisvė į mąstymą, kai užkertamas kelias fantazijos lavinimui, įvyksta dideli padariniai.

Aš matau, kas vyksta, kai tėvai veda vaikus į masėms skirtus miuziklus, spektaklius, kurie neturi vertės ženklo. Tie patys vaikai sugrįžta į „Lėlės“ spektaklį ir nebemoka klausyti, eiti paskui temą. Vos išgirdę muziką, ima garsiai ploti, nė neklausydami, ką aktoriai dainuoja. Ir vaikai nekalti, juos taip išmokė: padarykime daug triukšmo.

Tai tą triukšmą ir turime. O kada išmoksime tylos? Suklusimo? Ir nekalbu vien apie masinius spektaklius, kalbu ir apie tuos, kurie kurdami po vieną taip pat kuria bet ką, kad tik gautų iš darželio atlygį. Ir tai baisu, nes po tokių susipažinimų su teatru vaikai ir sako: šūdas tas teatras. Ir jie teisūs, nes jų patirtis buvo būtent tokia. 

Ką daryti? Mokyklos ir darželiai turėtų atsakingai įsileisti kuriančiuosius ir baigti tą vietinį bizniuką: dvidešimt procentų direktorei, visa kita – spektakliuko aktoriui. Tėvai turi liautis eiti paskui masę. Spektaklis – ne dešrelė ir ne šampūnas, jis turi ne tik skleisti burbulus ir tuščius E.

Jeigu į visa žiūrima kaip į pramogą, kai vaikai bus užimti, svarbu daug spalvų ir garso, o tėvai galės ramiai paskrolinti, pasirinktas teisingas ėjimas, bet jeigu norisi kokybiško laiko vaikui, su vaikui, tuomet reiktų rinktis visai kitą teatrą, ir tokių nuostabių, kuriančių vaikams, išties yra. Ne vienas. Ir čia nekalbu apie save. Kalbu apie kitus. Pavyzdžiui, nuostabiąją A. Šeiko.

„ Viename vaizdo įraše reikėjo pasakyti: sveiki, aš esu aktorė ir režisierė, Auksinio scenos kryžiaus laureatė. Apsiverkiau ir sustabdžiau filmavimą, jo atsisakiusi. Man tai šlykštu.
– A. Kavaliauskaitė.

– Esate ne tik režisierė, bet ir aktorė. Koks jūsų pačios kelias į teatrą? Į režisūrą?

– Režisūra manyje buvo užkoduota, nors daugelis dėstytojų man sakė: kokia režisūra? Tavo duomenys – aktorės. Atėjo momentas, kai nenorėjau paklusti kitų kuriamiems pasauliams, norėjau kurti savuosius. Visad jaučiau, kad nesu nei aktorė, nei režisierė, nei dramaturgė. Aš esu kūrėja.

Aš ir dabar negalėčiau pasakyti, ką veiksiu po trejų metų. Gal kursiu taip pat. Tik rezultatas bus visai kito pavidalo, o gal tai bus šeimos kūrimas? Kas žino. Labai nemėgstu etikečių klijavimo. Ir neretai man būna itin nejauku, kai esu pristatoma iškiliai, ditirambuotai.

Man jaukiau, kai esu pristatoma kaip Andra. Kaip kuriantis žmogus. Viename vaizdo įraše reikėjo pasakyti: sveiki, aš esu aktorė ir režisierė, Auksinio scenos kryžiaus laureatė. Apsiverkiau ir sustabdžiau filmavimą, jo atsisakiusi. Man tai šlykštu. Nenoriu apie save taip kalbėti. Tai prieš mane pačią. Kūriniai turi kalbėti ir nuveikti darbai. 

– Sakoma, kad teatras suartina, atskleidžia žmones. Kaip jūs, teatralai, matote žmones? Gal besisukdami teatre tampate pakantesni, supratingesni, nes gebate „apsiauti kito žmogaus batus“, pažvelgti jo akimis?

– Būna visaip. Pažįstu kuriančiųjų, kurie kaip tik pasauliui tapo abejingi ir pikti, pažįstu ir tokių, kurie ant scenos atrodo šventi, o nulipę nuo jos smurtauja prieš artimą, ir tarsi nieko dora nebelieka jo sieloje, vos tik nužengus nuo pakylos. Būna visaip. Labai priklauso nuo kiekvieno žmogaus.

Pažįstu ir tokių, kurie yra ypatingi šviesos nešėjai, prie kurių norisi būti ir kartais net nejauku: ar tai tikrai tikra? Ir tai tikrai tikra. Šviesą savyje auginančių ir ja besidalijančių išties labai daug.

– Na, ir pabaigai: jūs esate viena iš tų šviesą savyje auginančių režisierių, sugebančių apie savo išgyvenimus prakalbinti paauglius, kurie retai atsiskleidžia suaugusiesiems. Papasakokite, kaip tai padarote? Gal galėtumėte patarti, kaip tėvams surasti tą artimą ryšį su vaikais?

– Žinote, atsakymas šįkart labai trumpas: būdamas atviras pats, sulauksi ir kito atvirumo. Padėdamas kitam, sulauksi tos pagalbos ir pats. Viskas labai paprasta, tik mes gal kartais norime matyti viską sudėtingiau. 

Mums kartais užtenka tiesiog kartu pabūti tyloje, pajusti, kad galime vienas kitu pasitikėti, ir ta tyla visa atveria.

Nereikia versti kalbėtis. Nereikiai reikalauti, maldauti. Reikia visų pirma užsiauginti pasitikėjimą. Juk ir Lapei reikėjo laiko prisijaukinant Mažąjį, ir atvirkščiai. Būkime Lapėmis.

Būkime Mažaisiais, o pasitikėjimui atėjus įvyks viskas savaime. Tik tiek, kartais tereikia tik tiek.

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder