Kai gimstame, iš pradžių neturime jokių nuostatų, išskyrus esminius instinktus. Bet augdami įgyjame patirties ir nuostatų - iš tėvų, draugų, mokytojų... Aišku, galime įsivaizduoti, kad niekas mums įtakos nedaro, bet iš tiesų nuostatos, primestos aplinkos, įsiskverbia į pasąmonę ir ten išlieka ilgai. Pavyzdžiui, jei jums yra nuolatos teigiama, kad esate blogesnis už kitus, jūs save ir laikysite nevykėliu. Blogai mokysitės, nes neturėsite paskatų mokytis gerai, atsisakysite karjeros, susituoksite su bet kuo, nes manysite, kad nieko geresnio ir nesate verti. Į psichologus dažnai kreipiasi žmonės, kurių problemų šaknys slypi vaikystėje. Mergaitę mama vadino negražia, ir, jau suaugusi, ji niekaip negali rasti laimės asmeniniame gyvenime, nes vaikšto susikūprinusi, susigūžusi ir rengiasi beformiais pilkais drabužiais, nors dėl išvaizdos ir finansinės padėties visai galėtų atrodyti oriai. Berniukui tėvas kartoja, kad jis niekad nieko gero nepasieks, ir galop šis net nebando stoti į aukštąją mokyklą, nors yra gabus. Arba kyla problemų bendraujant su kitais, žmogus nuolat konfliktuoja su kaimynais, kolegomis, nepritampa nė prie vieno kolektyvo. To priežastis gali būti vaikystėje įteigtas požiūris, verčiantis kelti per didelius reikalavimus aplinkiniams. Arba savivertė pernelyg žema, ir žmogui atrodo, kad niekas jo nemėgsta, net nekenčia, iš jo juokiasi.
Žmonės gali net nenujausti, kad turi kažkokių nuostatų. Tokius nesąmoningus įsitikinimus padeda išaiškinti amerikiečių specialistų parengta metodika. Apklausę 1951 atsitiktinai parinktą savanorį, specialistai nustatė, kad yra tam tikrų besikartojančių požymių, pagal kuriuos galima nustatyti vadinamąsias paslėptas nuostatas. Tarkim, žmonių buvo prašoma išvardinti tris geriausius draugus. Pasirodė, kad dauguma baltųjų amerikiečių tikrais draugais laiko tik tos pačios rasės žmones. Nors ir turėdami pažįstamų afroamerikiečių, jie dažniausiai jų geriausiais draugais nelaiko.
Taip pat tiems, kurie nori atsikratyti pasąmonėje glūdinčių „stabdžių“, patariama išanalizuoti savo kasdieninį gyvenimą. Yra manoma, kad kai kurių profesijų atstovai privalo būti nešališki, tarkim, teisėjai arba dėstytojai, bet iš tiesų jie dažnai priima sprendimus pagal subjektyvius kriterijus. Patrauklus kaltinamasis gali tikėtis palankumo teisme, graži studentė - aukštesnio pažymio iš egzaminuotojo vyro. O štai egzaminuotoja gali sumažinti jai pažymį dėl makiažo ir ryškiai lakuotų nagų. Ir ne visada čia turi reikšmės tikrosios žinios. O kiek pasitaiko atvejų, kai žmogus nepriimamas į darbą, nes potencialiam darbdaviui nepatinka kaip žmogus, o ne pagal profesinius duomenis - atrodo pernelyg įžūlus arba, priešingai, pernelyg užguitas, ne taip apsirengęs, ne taip atrodo? Užtat darbo vietą gali gauti kandidatas, turintis menkesnę patirtį, padaręs gerą įspūdį per asmeninį susitikimą. Pasitaiko, kad darbdaviai būna nusiteikę prieš vyrus arba moteris, jaunimą arba vyresnius žmones, tam tikrų Zodiako ženklų atstovus ir pan. Net bendraudami neoficialiai galime būti nusiteikę prieš tam tikrų profesijų, religijų, pažiūrų žmones. Ne veltui yra taip paplitusi frazė „mūsų aplinkos žmogus“. Jei kas nors bus palaikytas „ne mūsų aplinkos“ žmogumi, tam gali būti uždarytos durys į tam tikrą bendruomenę, ir nepadės nei gebėjimai, nei nepriekaištinga biografija, nei puikios moralinės savybės.
Taigi objektyvumas - greičiau mitas, tam tikras požiūris, o ne realiai egzistuojantis reiškinys. Kitas dalykas, kiek toli siekia jūsų subjektyvūs įsitikinimai. Jei jie aiškiai trukdo jums gyventi ir sukelia rimtų problemų, yra prasmės padirbėti su savimi.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą