"Judrėnuos - ne užkampyje, o Dievo ausy..."

Danutė ir Petras Klumbiai, atsisakę gyvulių ūkio, ir iš ES gaunantys solidžią paramą, šiandie rūpinasi tik savo miško švarinimu. Ruošė malkas kitai žiemai...

Judrėnų seniūnija garsi ne tik tuo, jog čionykščiame Rubiškės kaime gimė vienas iš 1933 m. skrydžio per Atlantą lakūnų - Steponas Darius ir jo gimtojoje sodyboje įkurtas Lietuvos aviacijos muziejaus filialas, organizuojamos skautų stovyklos. Ir ne Judrėnų dvaru, minimu 1561 m. Veiviržėnų valsčiaus aktuose, ar 1780 m. čia pastatyta medine šv. Antano Paduviečio bažnyčia - architektūros paminklu.

Šiandien pusės tūkstančio judrėniškių bendruomenė išsiskiria iš visos žemaičių padermės ir tuo, jog rengia humoro turnyrus tarp miestelių bei kaimų, vietoje "Auksinių svogūnų" kasmet teikia vietos gyventojams megztus virdulius - už metų sensaciją, metų žygdarbį. Ir dar kaimas turi poros šimtų metų sulaukusį, bet itin veiklų savo vaiduoklį, po šiai dienai paklaidinantį girioje ir tuos žmones, kurie ją gerai pažįsta. Be to, dauguma žmonių čia - linksmaširdžiai darbštuoliai, kuriems po darbo ir duonos pluta gardi...

Kodėl policijos rėmėjai veikia kaip donkichotai

Judrėnų seniūnas Zigmantas Siminauskas, kalbą pradėjęs liūdna litanija apie čia, kaip ir visos Respublikos kaimuose, išplitusį nedarbą, jaunimo veržimąsi į Vakarus ar šalies didmiesčius, pasidžiaugė bent tuo, jog septynetas moterų, nusivylusios savo vyrų pasyvumu, stachanovietiškai triūsia vietos lentpjūvėje ir yra šeimų maitintojos. Čia verčiamasi gyvulininkyste ir augalininkyste, bet pagrindinis pragyvenimo šaltinis - pieno ūkis.

"Visa bėda, jog kai kurie žmonės jaučia sovietmečio nostalgiją, kai valdžia jais rūpinosi, tad dabar, užuot įgyvendinę Europos Sąjungos reikalavimus, tiesiog gailisi savęs ir sėdi apkiautę.

Esam ramiausias apylinkės kaimas, kur nusikalstamumas atskleidžiamas šimtu procentų", - sakė seniūnas. Mat būrėsi savigynos būrys iš aštuoneto narių, bet vietos "angelai sargai" nelabai rėmė šią iniciatyvą. Tiesa, sykį neapsikentę vietos donkichotai aplankė lūšną, kurioje įsikūręs iš kalėjimo grįžęs agresyvus asmuo dar ir apvaginėjo vietos gyventojus. Vyrai sugrąžino nukentėjėliams pagrobtą turtą: kam ožkelę, kam - dujų balioną ar kitus ūkio rakandus. Taip pat vietos gyventojai išvaikė šventvagius, ketinusius naktį įlįsti pro bažnyčios langelį ir išplėšti istorines relikvijas.

"Prie Brežnevo dešros buvo pigesnės"

Judrėniškė Genutė Starkutienė, kieme džiausčiusi skalbinius, pati svetingai pakvietė užklydėlius į saulėta spalva nudažytą trobą, kurioje, anksti tapusi našle, dorais žmonėmis užaugino devynetą vaikų. Kodėl neparsivedė užkuriais kito žmogaus? "Nu, žalty, da muni pasičiausio vargo berek! Aš ir savajam esu su šakaliu į kaktą davus."

Iš visų amatų ir pareigų pati svarbiausia poniai Genutei yra motinystė

Jos sodrios žemaitiškos šnekos jaučio odon nesurašysi: pasakojo, kaip katilą bulvinės vaikams išvirusi, trečią nakties, dėl drąsos vedina dideliu šunim, eidavo dirbti į kolūkio katilinę. Vėliau - maknojo po mėšlą fermoje. Bet kai pareidavo sutemus, veršius girdžius, atrasdavo švarią trobą, vaikai tik karšto srėbalo vakarienei paprašydavo. Ir užaugo jie, saiko tik darbe nepažįstantys, vieningi kaip vienos ankšties pupos. Ir anais laikais sakė neskurdusi, "prie Brežnevo" dešra buvus pigesnė, o šiandie, jei prie pensijos kas pridurtų skatiką, į Maljorką važiuotų ar Amerikon, pas gimines.

Močiutė džiaugias: "Dideliai geras seniūnas mun kelelį išpylė, kad aš, eidama prie sūnaus, nenuskęsčiau. Turiu karvę ir telyčią, ir veršatį - magaryčioms". Gano ponia Genutė keturiolika garbanių vaikaičių ir penketą proanūkių, ir mano esanti "didelia turtinga".

Juokdamasi, kad Dievas ūgio jai teatmatavęs du sprindžius nuo žemės, visgi suteikė jėgų arti, akėti, sėti, nerti ir verpti. Tik štai verpimo ratelį žiurkės apgraužė... Prisipažįsta visą gyvenimėlį saviveiklininkė esanti. "Oi, aš visose velnio peklose esu dalyvavusi, gal dar vienon pateksiu. Už kun? Nu, lyg ir gerą gyvenimą vakams pataisiau, veseles iškėliau, kraičio daviau karvę ar ką. Lyg ir kaimyno žodžiu nežgavau"...

Žilagalvė tik juokauja, kad per jos pakasynas visa 33-ų žmonių gentis troboj nesutilps. "Seniūne, šarvok mane tun kultūrkėj"...

Dešimt nominacijų vietos įžymybėms

Troboj aptikę Nijolę Starkutytę su draugėmis, išgirdome visas Judrėnų naujienas. "Jei kam gerai, - visi linksminamės, juokiamės, o tik vienam kuriam blogai, - visi kaip šarchanai supuolam... Šitam kaime - visi kaip giminės. Tai jums Judrėnai užkampis atrodo, miesčionys juos vadina ir "šiaurės ašigaliu", ir "šešioliktąja respublika", o mums būtų tragedija mieste, tuose inkiluose gyvent. Nepasakytum, kad čia liūdna. Turim Skolastiką Stulgienę, eruditę; ji paprasčiausia kiaulių fermos darbininkė buvo, bet kokias eiles, žemaičių kroniką kuria... Apie kiekvieną mūsų - po stulpelį parašė. Iš mūsų kaimelio dideliai mokytų žmonių išėjo: ir Aloyzas Rudys, "Naftos" komandos treneris, ir šokėjai Idzelevičiai. O mergos visos gražuolės - mis pasaulis", - juokauja ji.

Kultūros namų scenoje vakarais humoristai
repetuoja peštynes su Dreverna

Ponia Nijolė - pieno surinkėja, bet spėja ir "latrus", paryčiais iš "taško" parlinguojančius apibart, todėl šie ją "strebitelium" praminė.

"O, mes pačios, brangioji, mokam ir šukuosenas pasidaryt, ir skudurynuose lankytis nereikia, susikurpiam dailų drabužį. Kiek sugadintos medžiagos per krosnies kaminą yra išrūkusios... Aš kitkart ir psichologas esu; ateina žmogus susikrimtęs, atlapoja širdį. Kitam pasėdėt, išsikalbėt nuo dūšios užtenka. Turi būti gyvenimo neišlepintas, kad kitą suprastum, sulaikytum nuo šunkelio." Ji sako, kad daugelis čiabuvių - ne nuodėmingesni kaip klebonas...

Šventadieniais, kas neapkerpėjęs - į bažnyčią guža, į vargonų koncertą sostinės katedroje, smalsesni nukanka tokių šou kaip "Užsišaldę lede" pažiūrėt. O kiti atrakciją pasidaro... pasiryžę pas kartą per savaitę atvykstančią stomatologę nueit "burnos pasigražint, kad perlai byrėtų". Kiti ketino prie piligrimų, į Vatikaną pėsčiomis kryžių nešusių, prisidėt. Kultūros namuose kasmet vietoje "Auksinių svogūnų" nominacijų bendrapiliečiams įteikiama dešimt prizų, megztų "čainikų" arba laikrodžių - už metų išradimą, metų avariją, metų barnį, metų sensaciją... Štai sutemus įkaušęs žmogelis kad užriaumos: "Jėzau, man bėda, gelbėkit!" - ir sulekia visas kaimas su kibirais, nes kokia bėda gali būti didesnė už gaisrą? O pasirodo, šiam karvę tereikėjo perkelti, o ta ištrūko... Kitas nominaciją "Metų mašina" pelnė, išardęs automobilį ir prie ratų ir kėbulo prisitaisęs ienas, arklį įkinkęs. Į tas šventes ir seimūnų prisikviečia.

"Tapome vienu kūnu ir siela"

Marytė ir Juozas Januškos balandžio 13-ąją švęs savo auksines vestuves. Prie šulinio sutikta trapi moterytė atskleidė dramatišką santuokinio gyvenimo pradžią. Du jos kūdikiai gimė negyvi (gal atsiliepė sunki tarnystė pas žiaurius buožes). Jos vyras, kadaise milicininkas, kartą lėkdamas apledijusiu keliu, partrenkė septynmetę mergytę. Šiai lūžo du šonkauliai, išėmė blužnį, vos išgyveno... Moteris pravirksta ir po šitiek metų, prisimindama, kaip sumaitotą mergelę iš ligoninės parsivežė (daktarai pasakė, kad jai reikės ypatingos slaugos, kitaip nustos augusi), kaip šią paskui išprašė iš girtuoklių tėvų. Užaugo puiki moteris, parvedė darbštų žentą ir pagimdė įtėviams du žavius vaikaičius.

Sakalą ponas Steponas nusipirko po to, kai krito prieš tai turėtas arklys: "Tą tiesiog iš meilės peršėriau bulvėmis su druska. O arkliams tinka tik laižomoji druska"

Dar moteris prisipažino "vardan jungtuvių priesaikos ir dievobaimingos savo motutės priesako ištikimai nugyvent ligi smerčiaus su vieninteliu vyru kaip Dievo duotu", daug jam paaukojusi ir daug atleidusi. Bet kai prieš dvidešimt metų Marytę ištiko paralyžius, Juozas įrodė esąs jai skirtasis - apgaubė nepaprasta meile, atjauta ir atida. "Viską iškenčiau, o paskui vyras mane ant rankų nešiojo, keliais prieš mane ėjo."

Ponas Juozas, pašmaikštavęs apie santuokos medį, kad šį "iš apačios pjovė, prie viršaus rišo", kad jis augęs "šaknim į pragarą, šakom - į dangų", prisipažįsta: "Už ką ją pamilau? Už švarumą, gaspadorystę, mielaširdingumą. Buvau jai geras ir negeras, laidokas, bet prie mergų tai nėjau - iš tolo kibinau... Ne, nesu niekad pakėlęs rankos. Ar tebėra gera? Dar geresnė! Paguoda ligoniui, išverda man visokių skanėstų. O kai ji susirgo, supratau, ką ji iš tikrųjų man reiškia. Aš manau, kad skirtis nereik skubėt - reikia palaukti dar, kol jausmai subręs. Kol tapsite vienu kūnu..." Sako pats dar gyvenime nebuvęs auksinėse vestuvėse, o su žmona jiedu tuokęsi du kartus - "zagse, po to šliūbą ėmėm slapta". O dar prieš santuoką dvejus metus išgyvenę. "O, nebuvome nuodėmingi... Aš kol išrinktajai baltinukus nuvilkau, ir koplyčią pastačiau, metai ir prabėgo", - vėl pokštauja.

Kaip grafienė Bunevičienė arklius pabaidė...

Judrėniškiai puse lūpų pasakoja apie baudžiavos laikais šiose žemėse keletą sodybų nusipirkusią nusigyvenusią lenkų šlėktą Bunevičienę. Ši buvo kraugeriška kaip Drakula: korusi, žiauriai kankinusi savo baudžiauninkus už menkiausią nieką, o kai tijūnai neištvėrę atsisakydavo tęsti egzekuciją, šaudžiusi ir tuos. Mirusi savo mirtim, ji, kaip garbingas žmogus, inicijavusi ir rėmusi bažnyčios statybas, buvo palaidota po šios altoriumi. Vėliau perlaidojo ją šventoriuje. Bet bjaurybė vis tiek vaidenosi... Žmonėms naktį pasirodydavo trimis arkliais kinkyta karieta, o kiti tik girdėdavo ją girgždant, varpelį aidint ir kraupų grafienės juoką... Nepadėjo jokie klebono šventinimai, tad neapsikentę judrėniškiai iškasė grafienės palaikus ir nukirto jai galvą. Palaidota tyruose, ji ir dabar klaidina. Prisibijo didžiausi ateistai: išeina grybaut, vietos žinomos ligi ašarų, bet prieis grafienės laidojimo vietą, ir pasiklys kaip kokiam Bermudų trikampy. Išeina iš girios tik Šilalės rajone...

Apie grafienę užsiminė ir nūnai pensininkas Steponas Jankus, atsikėlęs iš mūrinuko Judrėnuose gyventi į nuošalesnį pakraštį pas bene jau trečią žmoną. Visą gyvenimą jis mylėjo ir prižiūrėjo arklius, net tarnaudamas sovietų kariuomenėj, vėliau "kolchoze". Ir dabar kaimynams žemę arti padeda savo arkleliu. Parodė mums savo eiklųjį žirgą, vardu Sakalas, kuriuo kinkytais šlajukais žiemą savo "sakramentą" (suprask, žmoną), į bažnyčią lakina...

Ne dantis už dantį, o juokas - už juoką...

Judrėnų kultūros namų meno vadovė Vilija Norvilienė džiaugiasi, kad vietiniai - aktyvūs, net sovietmečiu nereikėjo saviveiklininkų traktoristų kviesti, kultūros barų artojei vaikštant po trobas buteliu it liktarna pasišviečiant, kad tik priviliotų. Tai jos iniciatyva jau vienuolikti metai vyksta tarp miestelių ir kaimų humoro turnyrai, arba peštynės, atnešantys Judrėnams šlovę.

Prasidėjo šios peštynės judrėniškiams rengiant humoristines varžybas, panašias į Linksmųjų ir išradingųjų klubą ar "Dviračio žynias", - gatvė prieš gatvę. Per tris savaitgalius scenoje, be vietinių saviveiklininkų, pasirodydavo šešiasdešimt artistų, na, o šiandie renginys taip įsisiūbavo, jog kaip manija apsiautė ir aplinkinius Žemaitijos kaimus - Švėkšną, Endrijavą, Šaltėnus, Daukšaičius... Ir nebeužtenka gatvės įvykio, prasiplėtė temų horizontai, išaugo maža personažų minia. O gal - ir "onoras"? "Kas žino, gal ir Pasaulio žemaičių šventėje sudalyvausim?" - pusiau juokais, pusiau rimtai mintija judrėniškiai.

P.S. Pašnekovų kalba netaisyta

Ivona Žiemytė

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder