Išsiskirti "pigiai ir greitai"

"Mane glumina pastarojo meto naujovė - skyrybų centrai, siūlantys išskirti "greitai ir pigiai". Tai man asocijuojasi su siūlymu padėti neskausmingai nusižudyti", - sako psichologė psichoterapeutė Rita Zykienė.

Europos Sąjungos statistikos biuras "Eurostat" prieš keletą metų Lietuvą įvardijo kaip skyrybų rekordininkę. (Didžiausias skyrybų rodiklis tarp 25 ES šalių - Lietuvoje, Čekijoje ir Estijoje).

Anot sociologų, mūsų šalyje didžiausios skyrybų iniciatorės yra moterys.

Ar šiandien įsibėgėjęs ekonominis sunkmetis nepaskatins dar daugiau skyrybų? Kalbamės su psichologe psichoterapeute Rita Zykiene.

Prognozuojama, kad per artimiausius metus darbo neteks daugybė žmonių, dažniau - vyrai. Suprantama, jog tai atsilieps šeimos santykiams.

Yra toks posakis: "Ruoškis blogiausiam, tikėkis geriausio". Įtampą gali mažinti aptarimas, kaip būtų elgiamasi vienu ar kitu atveju. Aptarus pačius blogiausius variantus, vertėtų skirti laiko ir tam, kas galėtų būti geriausio, kokia veikla norėtųsi užsiimti.

Svarbu nenumenkinti, nepajuokti vienas kito svajonių, nes tai, kas šiandien atrodo juokingas fantazavimas, ateityje gali tapti klestinčia realybe.

Psichoterapeutė Rita Zykiene

Neturiu tokių duomenų... Jeigu iš tiesų taip yra, gal tai susiję su moterų ir vyrų vertybėmis: vyrams tradiciškai svarbesnis yra veikla, moterims - tarpusavio santykiai.

Kiekvienas atneša į šeimą tai, ką gali, ir tiek, kiek gali. Kai kurie dalykai nepamatuojami sąvokomis "daug", "mažai", "pakankamai".

Yra pastebėta, jog kai šeima staiga praturtėja arba nuskursta, arba kai keičiasi sutuoktinio statusas, pareigos, santykius ištinka krizė.

Kiekvieną šeimą tokie pokyčiai paveikia skirtingai. Pavyzdžiui, nesutarimai gali kilti, kai vienas iš sutuoktinių, kuris išlaiko šeimą materialiai, yra įsitikinęs, jog namuose jo žodis - paskutinis. Yra moterų, kurios netgi slepia nuo vyro faktą, jog uždirba daugiau, - kad šeimoje išsaugotų pusiausvyrą.

Nes tai žeidžia vyro savimeilę?

Nebūtina nuolat glostyti tą savimeilę ir pataikauti, bet ir nereikia žeminti sutuoktinio lyginant jį su kokiu nors "pavyzdiniu" kaimynu, bendradarbiu ar herojumi iš filmo.

Ar nusivylimai ir barniai nėra normali žmogiškųjų santykių dalis?

Pyktis, nusivylimo jausmas yra tokie pat svarbūs ir reikalingi, kaip ir visi kiti žmogaus jausmai. Šie jausmai mums praneša, kad atsirado problema. Vadinasi, reikalingi pokyčiai. Barniai, konfliktai ar taikios derybos - tai jau būdai spręsti tas problemas.

Yra šeimų, kuriose kumščiais daužomi stalai, ir tai priimtina abiem pusėms.

Geriausia patiems nustatyti savo šeimos taisykles, laiko, erdvės ir veiksmų ribas. Ir jeigu partneris nesilaiko tų taisyklių, - neapsimesti, jog nieko neatsitiko.

Kaip nustatyti savo erdvės ribas, nuo ko pradėti?

Nuo savęs. Ne priekaištauti kitam žmogui, ką jis daro ne taip, o labai aiškiai suformuluoti, kokio elgesio iš jo tikiesi, kaip siūlai spręsti problemą.

Ar Lietuvos moteris pavadintumėte užguitomis?

Savo konsultavimo praktikoje mačiau ir užguitų vyrų. Moterys irgi moka lieti agresiją ir žaisti tam tikrus žaidimus.

Santuoka - ne bokso ringas, ir čia negali būti vieno laimėtojo ar pralaimėtojo. Šiame ringe nugalėtojai yra abu, jei randa kompromisą. Ir abu pralaimėtojai - jei žeidžia vienas kitą arba išsiskiria.

Bet juk kartais tai ir telieka! Kartais žmonės nebeturi jėgų nei atleisti, nei diskutuoti, nei pasitikėti.

Jeigu nežiūrėtume į partnerį kaip į priešą, bet pagalvotume ir apie savo atsakomybę, - paruoštume dirvą atleidimui ir susitaikymui.

Mes pasirenkame žmogų su visomis jo savybėmis, netobulą, turintį trūkumų, nuolat besikeičiantį. Kai jis nepateisina mūsų lūkesčių ir "nuvertėja" mūsų akyse, prisiminkime pasaką apie princą, pabučiavusį varlę, kuri po to virto princese. Tai reiškia, kad jeigu žmogus pasijuto priimtas, - jis gali keistis. Bet jeigu jis jaučiasi nemylimas, ignoruojamas, o mes norime jį pakeisti pagal savo kurpalį, - nieko nebus.

Kaip pasipriešinti, jei ant to kurpalio esi tempiamas brutaliai?

Jeigu turite galvoje smurtą, - tai jokiu būdu netylėti. Smurtautojai vengia ir bijo viešumo. Reikėtų kreiptis į artimuosius, į teisininkus, psichologus, susikurti savo palaikymo komandą. Labai efektyvios yra dabar populiarėjančios įvairios psichologinės savitarpio pagalbos grupės. Pavyzdžiui, susitinki tokioje grupėje su 6-12 moterų, turinčių tų pačių problemų, - pažvelgi į jas ir pamatai save kaip veidrodyje. Gali kilti naujų minčių, ką galėtum daryti kitaip, gali išgirsti, kaip praktiškai ir sėkmingai moterys sprendė savo problemas.

Aukos ir agresoriaus santykiai - labai sudėtingi. Agresorius greičiausiai vaikystėje pats buvo auka. Galbūt jam per daug nurodinėjo griežti autoritetai arba visiškai jo nepaisė, nematė. Būdamas suaugęs ir gyvendamas savo sukurtoje šeimoje, jis neturi bendravimo įgūdžių, kaip derėtis, tartis, taikiai, nežemindamas nei savęs, nei kitų šeimos narių, apginti savo nuomonę.

Ką patartumėte šeimoms, kurios šiandien susiduria su sunkumais?

Sutelkti dėmesį į problemų sprendimo galimybes. Kalbėtis apie savo jausmus ir norus. Nesisvaidyti žodžiu "skyrybos". Kaip ir kalbėjimas apie savižudybę neskatina žmogaus šiam poelgiui - taip ir kalbėjimas apie skyrybas neskatina skyrybų, tačiau vis tiek neverta žaisti peliu: galima susižeisti.

Ivona ŽIEMYTĖ