Velykos - Prisikėlimo šventė, žadinanti amžino gyvenimo viltį. Bet prisikėlimo idėja nėra susijusi vien su religija, ji yra populiari ir tarp mokslininkų. Viena populiariausių hipotezių yra prof. Roberto Lancos (Robert Lanza) paralelinių pasaulių teorija, kurią jis išdėstė savo knygoje „Biocentrizmas: gyvybė ir sąmonė - tikrosios visatos prigimties pažinimo raktai“ (Biocentrism: How Life and Consciousness are the Keys to Understanding the True Nature of the Universe), išleistoje 2009 m. Nuo tada ji periodiškai, maždaug kas dvejus trejus metus, sujudina interneto bendruomenę, mat joje yra labai patrauklių teiginių, kad gyvenimas tęsiasi amžinai, nors ir kitoje vietoje. Ankstesnis populiarumo pikas buvo 2013 m. Nuo tada nieko nepasikeitė, nebent pagausėjo profesoriaus šalininkų, taip pat tarp kolegų.
Sąmonė nesunaikinama
R.Lanca - regeneracinės medicinos specialistas ir kompanijos „Advanced Cell Technology“ mokslo vadovas. Anksčiau garsėjo kamieninių ląstelių tyrinėjimais, atliko keletą sėkmingų nykstančių rūšių gyvūnų klonavimo eksperimentų. Bet prieš keletą metų mokslininkas susižavėjo fizika, kvantine mechanika ir astrofizika. Iš šio derinio ir gimė vadinamojo biocentrizmo teorija, kurią propaguoja profesorius. Pagal šią teoriją mirties nėra. Ji - iliuzija, kylanti žmonių sąmonėje. O kyla ji todėl, kad žmonės save tapatina su savo kūnu, žino, kad kūnas anksčiau ar vėliau mirs, ir mano, kad mirs drauge su juo. Iš tiesų sąmonė egzistuoja už laiko ir erdvės ribų, gali būti bet kur - žmogaus kūne ir be jo. O tai atitinka kvantinės mechanikos dėsnius, pagal kuriuos kokia nors dalelė gali būti ir ten, ir kitur, o koks nors įvykis gali kartotis daugybe variantų. R.Lanca tiki, kad yra daugybė visatų. Jose ir realizuojami visi tikėtini įvykių eigos variantai. Vienoje visatoje kūnas mirė, o kitoje gyvena toliau, perėmęs sąmonę, kuri persikraustė į tą visatą. Kitaip tariant, mirštantysis, skriedamas garsiuoju tuneliu, atsiduria ne pragare ir ne rojuje, o tokiame pačiame pasaulyje, kuriame gyveno, bet gyvas. Ir taip - iki begalybės. „Sąmonė, - aiškina profesorius, - yra kaip energija. Nedingsta ir negali būti sunaikinta.“
Kai kurie, visai jau aršūs, biocentristai apskritai mano, kad materialaus pasaulio nėra, o yra tik jo virtualus paveikslas, generuojamas sąmonės. Arba pasaulis vis dėlto egzistuoja, bet matome ir jaučiame jį tokį, kokį mums „rodo“ mūsų jutimo organai. O jei turėtume kitokius organus ir jutimus, ir matytume visai ką kita. O R.Lancos pažiūros yra nuosaikios, jis tiki tikrove, bet laiko ją procesu, kuriame turi dalyvauti sąmonė. Atseit žmogus tuo pačiu metu yra ir stebėtojas, ir kūrėjas.
Lygiagrečiai mums
Vilčių teikianti, bet gana ginčytina R.Lancos teorija turi daug šalininkų - ne tik paprastų mirtingųjų, norinčių gyventi amžinai, bet ir žinomų mokslininkų. Tai fizikai ir astrofizikai, pritariantys minčiai, kad egzistuoja paraleliniai pasauliai, t.y. kad visatų yra daug. „Multiverse“ (multivisata) - taip vadinasi jų atstovaujama koncepcija. Jie tvirtina: nėra fizikos dėsnių, dėl kurių būtų neįmanomas kitų visatų egzistavimas.
Pirmasis apie paralelinius pasaulius Žemės gyventojams 1895 m. papasakojo rašytojas fantastas Herbertas Velsas (Herbert Wells) apsakyme „Durys sienoje“. O po 62 metų jo idėją daktaro disertacijoje išplėtojo Prinstono universiteto absolventas Hju Everetas (Hugh Everett). Jos esmė: kiekvieną sekundę visata skyla į begalinę daugybę panašių į save. O jau kitą akimirką šios „naujagimės“ lygiai taip pat suskyla. Kažkuriame iš šių pasaulių egzistuojate jūs: viename skaitote šį straipsnį, važiuojate autobusu, kitame gulite ant sofos ir žiūrite televizorių. „Postūmis pasauliams daugintis yra mūsų poelgiai, - aiškino H.Everetas. - Vos ką nors pasirenkame, akies mirksniu iš vienos visatos atsiranda dvi, su skirtingais likimo variantais.“
Praėjusio amžiaus 9-ajame dešimtmetyje daugybinių pasaulių teoriją išplėtojo Andrejus Lindė (Andrei Linde), Stanfordo universiteto fizikos profesorius. „Kosmosas, - pasakojo A.Lindė, - susideda iš daugybės besiplečiančių burbulų, iš kurių atsiranda vis nauji burbulai, ir taip iki begalybės. Jie nejaučia vienas kito egzistavimo, bet yra vieno ir to paties fizinio pasaulio dalis.“
Kad mūsų visata ne vienintelė, rodo ir duomenys, gauti kosmoso teleskopu „Planck“. Jų pagrindu mokslininkai sudarė tiksliausią mikrobangų fono, vadinamosios reliktinės spinduliuotės, išlikusios nuo mūsų pasaulio pradžios, žemėlapį. Ir pamatė, kad jame gausu tamsių plotų - kažkokių skylių ir ilgų properšų.
Fizikė teoretikė Laura Mersini Houton (Laura Mersini Houghton) iš Šiaurės Karolinos universiteto ir jos kolegos įrodinėja: mikrobangų fono anomalijos atsirado dėl to, kad mūsų visatą veikia kitos, esančios šalia. Mokslininkų nuomone, skylės ir properšos - vadinamosios „mėlynės“ - atsirado dėl kaimyninių visatų smūgių. Fizikai spėja, kad visatos atsiranda tarsi burbulai verdančiame skystyje. O atsiradusios susiduria ir atšoka vienos nuo kitų, palikdamos pėdsakus.
Sielos kvantai
Taigi vietų - kitų visatų, į kurias pagal naujojo biocentrizmo teoriją galėtų nuskristi siela, - yra daugybė. O ji pati ar egzistuoja? Nemirtingos sielos egzistavimu neabejoja prof. Stiuartas Hamerofas (Stuart Hameroff) iš Arizonos universiteto Anesteziologijos ir psichologijos skyriaus, to paties universiteto Sąmonės tyrimų centro direktorius. Jis paskelbė, kad rado įrodymų, jog žmogaus sąmonė nedingsta jam mirus. S.Hamerofo nuomone, žmogaus smegenys - tobulas kvantinis kompiuteris, siela arba sąmonė - informacija, sukaupta kvantiniu lygmeniu. Ji negali būti sunaikinta, bet gali būti perduota. Anesteziologas mano: kūnui žuvus, sąmonės kvantinė informacija susilieja su mūsų visata ir ten egzistuoja amžinai. O biocentristas R.Lanca įrodinėja, kad ji išskrenda į kitą visatą.
S.Hamerofui pritaria seras Rodžeris Penrouzas (Roger Penrose), garsus britų fizikas ir matematikas iš Oksfordo, kuris mūsų visatoje taip pat rado susilietimo su kitomis visatomis pėdsakų. Mokslininkai drauge plėtoja kvantinę sąmonės teoriją. Ir mano radę sąmonės nešėjus - elementus, kurie kaupia informaciją, o po kūno mirties ją kažkur „nutekina“. Tai neuronų viduje esantys baltyminiai mikrovamzdeliai (microtubules), kuriems anksčiau buvo priskiriamas kuklus armatūros ir transportavimo ląstelės viduje kanalų vaidmuo. Mikrovamzdeliai pagal savo struktūrą geriausiai tinka būti kvantinių savybių smegenyse nešėjais, mat ilgai gali išlaikyti kvantines būsenas, tai yra būti kvantinio kompiuterio elementais.
Programuotojo valia
Nieko iš principo visiškai naujo R.Lancos biocentrizme nėra. Bet jo ir kolegų moksliniai argumentai džiugina. Vadinasi, pomirtinis pasaulis - ne pramanas, o visiškai tikėtina tikrovė. Mokslininkui lieka tik suderinti ją su religija, juk apie Viešpaties Dievo vaidmenį čia nekalbama. Nors...
Setas Loidas (Seth Lloyd) iš Masačusetso technologijų instituto pabandė apskaičiuoti, iki kokios ribos galima tobulinti kvantinį kompiuterį. Akivaizdu, kad galingiausias bus įrenginys, kuriame dalyvaus visos visatos dalelės. O jų - protonų, neutronų, elektronų ir kitokios smulkmės - mokslininko skaičiavimais, yra maždaug 1090. Ir jeigu tos dalelės būtų pradėtos eksploatuoti nuo Didžiojo sprogimo akimirkos, jau būtų atlikusios 10120 loginių operacijų. O visa informacija apie žmogų su jo daugybe individualių keistenybių įrašyta maždaug 1025 bitų. Ir čia S.Loidas pamanė: o jeigu visata - jau kažkieno kompiuteris? Tuomet visa, kas yra jame, įskaitant mus, - skaičiavimo proceso dalis arba produktas. Vadinasi, kažkur turi būti ir Prog-ramuotojas. Tai yra Dievas. Juk turėjo visą nepaprastai sudėtingą pasaulį sukurti kažkoks genialus programuotojas. O jeigu apsieitume be visatos kompiuterio ir apsiribotume kur kas tobulesniu Kūrėju? Tuomet gali pasirodyti, kad visa aplinkui egzistuoja tik Jo sąmonėje. O ne mūsų, kaip tvirtina biocentristai. Bet čia, ko gera, reikalinga visai kita teorija.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą