Greitasis maistas prastuomenei

Greitasis maistas prastuomenei

Pasaulis vėl pasidalijo į turtinguosius ir vargšus, bet jau pagal kitą požymį: „online“ ir „offline“. Reguliarus skaitmeninių paslaugų vartojimas tampa neturto požymiu.

Paslaugos internetu, išmanieji, socialiniai tinklai, mesendžeriai tapo tarsi vartotojų visuomenės elektroniniu greituoju maistu. O „offline“, tai, ką galima gauti be kompiuterinių technologijų - pamažu virsta turtingų žmonių privilegija, aukštos padėties ir turtingumo požymiu.

Apie tai vis dažniau kalba pasaulio žiniasklaida. Turčiai ir šou verslo žvaigždės skelbia, kad atsisako išmaniųjų įrenginių, nes tie „užteršia smegenis“ ir trukdo visapusiškai džiaugtis gyvenimu. Lindėjimą socialiniuose tinkluose vadina žalingu įpročiu, panašiu į rūkymą.

Tarkime, Eltonas Džonas (Elton John): jis nuoširdžiai niekina bet kokį virtualumą, pirmenybę teikdamas realiam pasauliui. Parašyti dainininkui elektroninį laišką yra neįmanoma - jis palaiko ryšius tik per savo darbuotojus.

Džonis Depas (Johnny Depp) taip pat seniai atsisakė mobiliojo telefono, išmaniųjų prietaisų ir socialinių tinklų.

Kai kurie elito atstovai, kuriems įgriso priklausomybė nuo išmaniųjų, pereina prie paprasčiausių modelių telefonų, kuriais geriausiu atveju galima tik skambinti ir nusiųsti SMS žinutę.

Taip jie meta iššūkį skaitmeninei epochai, pabrėžia savo nenorą tapti priedu prie išmaniojo telefono.

Taip pat yra madingos „iškrovos dienos“ be telefono ir kompiuterio - neskaityti laiškų, žinučių, nebendrauti socialiniuose tinkluose ir neatsakinėti į pranešimus. Kai kurie savo paskyras socialiniuose tinkluose paveda tvarkyti specialiai pasamdytiems žmonėms.

Pigi tikrovės imitacija

Praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį mobilieji ir namų internetas buvo didelė naujovė, pažangesniųjų visuomenės sluoksnių privilegija. Šiandien tai prigijo, tapo masinės vartojimo kultūros dalimi.

Ir prioritetai vėl keičiasi: išmanieji prietaisai patenka į „aukštesniosios klasės“ nemalonę, yra vertinami kaip surogatas ir pigi tikrovės imitacija. Autentiškumas, natūralumas jiems yra tikroji vertybė.

Šiandien „plastiko košė“ įvairiausių išmaniųjų renginių pavidalu tapo kasdieninio daugumos Žemės gyventojų „valgiaraščio“ dalimi, išskyrus nebent labiausiai atsilikusias šalis.

Bet turtingiesiems reikia visko natūralaus, jie yra pasirengę už tai mokėti. O skurdžiau gyvenantiems jau pats elektroninis prietaisas - tam tikras turtingumo požymis.

Atseit, jeigu aš nusipirkau „kietą“ išmanųjį, vadinasi, ir pats esu kietas. Tačiau siekis taip išsiskirti yra būdingas daugiau jaunimui. Brandiems žmonėms to paprastai nereikia.

Šiandien pagrindiniai Vakarų pasaulio gyventojų poreikiai iš esmės yra patenkinti, firmos jau negauna didžiulių pelnų ir yra priverstos sukurti tokius poreikius, kurių žmonės neturėjo. Joms reikia arba maksimaliai suprimityvinti pirkėjų norus, arba sukurti naujus, virtualius.

Todėl viskas persikelia į internetą. Pasaulėjautos supaprastinimas, poreikių ir interesų apribojimas elementariais šablonais - viena iš „naujojo nuostabaus skaitmeninio pasaulio“, kuriame iš esmės jau gyvename, taisyklių.

O turtingieji renkasi kitokį gyvenimo būdą, kuriame vertybė yra tai, ką galima gauti „gyvai“, pačiupinėti. Be to, išmanieji prietaisai turi vieną rimtą trūkumą - tai nauja priemonė žmogui valdyti, kontroliuoti jo sąmonę.

Prietaisas mus užkoduoja, nes jame įdiegtos programos nurodo, kuo žmogus turi užsiimti, apie ką galvoti, kaip mąstyti, kaip gyventi.

Tuos prietaisus sukūrė neskurstantys žmonės, todėl patys, aišku, to programavimo sau netaikys, skaitmenines technologijas naudodami labai ribotai.

Taip, gyvų specialistų - auklių, repetitorių, trenerių ir pan. - pagalba atsieina brangiau negu nuotolinis mokymas ir kitos interneto paslaugos, bet pasiturintys žmonės yra pasirengę mokėti už „vienetinę“ prekę, o ne plataus vartojimo gaminius. Ir priešingai: kuo neturtingesni žmonės, tuo noriau jie naudojasi internetinėmis paslaugomis. O ten jie ir jų vaikai yra įtraukiami į žaidimus, šou ir kitokias pramogas, atitraukiančiomis nuo „pilkos tikrovės“.

Vietoj realių paslaugų jie pasitenkina pigiais virtualiais pakaitalais: internetiniais kursais vietoj pamokų pas gyvus pedagogus, videopamokomis vietoj užsiėmimų su treneriu sporto salėje, savigyda internetu vietoj vizito pas gydytojus.

Elito atstovai turtingose Vakarų šalyse, tarp jų aukštųjų technologijų kompanijų bosai, seniai leidžia savo vaikus į privačias mokyklas, kur išmaniaisiais prietaisais naudojamasi minimaliai: ten beveik nenaudojami kompiuteriai, mokoma iš paprastų vadovėlių, rašoma kreida ant „prieštvaninių“ lentų ir automatiniais plunksnakočiais ant popieriaus.

Turtingi tėvai žino: „kompiuteriniai vaikai“, kurie laiką leidžia įkišę nosis į išmaniuosius, paprastai nėra pernelyg nuovokūs, moka mažiau kalbų, yra daugiau linkę į depresiją, infantilumą, skaitmeninę silpnaprotystę“.

Kol neturtingų šeimų vaikai dienų dienas spokso į ekranus, nes tėvai yra nepajėgūs jiems suteikti auklių paslaugų, įdomių kelionių ir pramogų ne virtualiajame, o tikrajame gyvenime, elito atžalos džiaugiasi senamadiškais mediniais žaislais, žaidimais gryname ore ir prabanga bendrauti ne per ekraną.

Panašiai ir su sveikatos apsauga. Turtuoliai gydosi brangiose klinikose, kur kiekvienam skiriamas ypatingas dėmesys, o kompiuterinės technologijos - tik pagalba gyvam gydymui. O likusieji stumiami į nuotolinę mediciną: internete galima nesunkiai rasti rekomendacijų, kokių vaistų gerti susirgus.

Privačių centrų reklama skelbia: „Medicinos paslaugos tampa lengviau prieinamos. Užsirašykite į „online“ konsultaciją ir bendraukite su kompetentingais gydytojais iš bet kurios pasaulio vietos“. Tai - vietoj gydytojo iškvietimo į namus arba priėmimo poliklinikoje, o dažnai ir vietoj gydymo kurso stacionare.

Skaitmeninis getas

Neretai viskas, ką galima gauti virtualiajame pasaulyje - pigios, prastos kokybės paslaugos. Prekiaujant internetu pirkėją galima greičiau priversti pirkti tai, ko reikia pardavėjui.

Kai žmogus ką nors perka parduotuvėje, jis iškart gali įvertinti prekės kokybę. O internetu galima parduoti bet ką. Pagrindinė gyventojų masė patenka į paslaugų „skaitmeninį getą“. Bet masės pamėgo internetinę prekybą ne vien dėl pigumo. Veikiau - iš „bukumo“.

Virtualusis pasaulis - tai nuolatinis informacijos srautas, kuris įtraukia kaip sūkurys, užteršia smegenis, atima laiką ir jėgas.

Nuo jo greitai pavargstama ir norisi išsilaisvinti. Turtingi žmonės tai suvokė ir ieško ne informacijos srauto, o tikrų išgyvenimų. Virtualusis pasaulis - bėgimas nuo tikrovės, gyvenimo sunkumų.

Turtingam žmogui bėgti nuo tikrovės nereikia, nes kitaip jis nebus turtingas.

Jis turi nuolatos jausti ryšį su tikrove. O su išmaniuoju jis turės iliuzijų, bet nebeturės pelno. Vaizdžiai tariant, kuo daugiau „bendrauji“ su pripučiama moterimi, tuo mažesnė tikimybė, kad susirasi tikrą, ir vaikų tikrai nebus.

Turtingiesiems patinka „būti“, o ne „atrodyti“. Juk socialiniuose tinkluose ir tinklaraščiuose mes esame tokie, kokie norime atrodyti - neretai leidžiame dūmus į akis, menamą pateikiame kaip tikra. Ten turime tai, ko neturime gyvenime. Tai neturtingų žmonių dalia.

Gemius

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder