Geidžiamiausi nerasti lobiai

„Kardenijo istorija“

Tai dingusi pjesė, kurios autorystė yra priskiriama Viljamui Šekspyrui (William Shakespeare) ir Džonui Flečeriui (John Fletcher). Pirmą kartą pjesė buvo pastatyta 1613 m. ir kaip jos autoriai buvo įvardyti šie rašytojai. Bet po kelerių metų kūrinys dingo, o iki mūsų dienų neliko nė vieno spausdintinio įrodymo, kad jis apskritai egzistavo. Šį rankraštį gaubia paslaptys ir spėlionės. Yra žinoma, kad V.Šekspyras vėlyvuoju kūrybos laikotarpiu išties dirbo drauge su Džonu Flečeriu, kartu parašė, pavyzdžiui, „Henrikas VIII“. Vėliau Liuisas Teobaldas (Lewis Theobald), teatro impresarijus ir leidėjas, neva perrašė senus dramaturgų rankraščius ir pastatė pjesę „Dviguba išdavystė“, kurios siužetas buvo labai panašus į „Kardenijaus istoriją“.

Ši pjesė tuo metu sukėlė daug ginčų ir buvo pastatyta tik kartą. Yra tikimybė, kad būtent L.Teobaldas paslėpė originalus, juos perdirbęs ir pristatęs kaip savo kūrinius. Bet vėliau literatūrologai, atlikę teksto stilistinę analizę, padarė išvadą, kad stilius yra labai panašus į Džono Flečerio. V.Šekspyro autorystė ryškėja tik keliose vietose ir nėra įrodyta.

Dabar praktiškai yra neįmanoma ką nors įrodyti arba rasti rankraščius. Net jei jie ir egzistavo, greičiausiai buvo sudeginti tais laikais, kai buvo kaunamasi dėl autorystės. Bet Šekspyro kūrybos tyrinėtojai ir literatūros gerbėjai nepraranda vilties, kad dingęs kūrinys kada nors bus surastas.

Limos lobiai

Pasak legendos, amerikietis kapitonas Viljamas Tompsonas Kokosų saloje paslėpė didžiulį lobį, kurio apytikrė vertė yra 300 mln. dolerių: daugybę vertingų statulų, apie 200 skrynių su papuošalais ir brangakmeniais, per 250 kardų, puoštų auksu, rubinais ir briliantais, taip pat šimtus aukso luitų.

Pasakojama, kad visi šie turtai buvo atiduoti amerikiečiui kapitonui saugoti, jis turėjo tik keletą mėnesių lobį laikyti savo laive, kol baigsis maištas ispanų kolonijoje. Bet pasidavęs pagundai, kapitonas ir jo komanda nužudė lobio prižiūrėtoją ir išvyko į Kokosų salą. Ten jie viską užkasė ir ketino vėliau grįžti pasiimti. Tačiau laivą užėmė ispanai, visa komanda, išskyrus kapitoną ir jo padėjėją, buvo pakarti už piratavimą. Kad išgelbėtų savo gyvybę, V.Tompsonas sutiko ispanus nuvesti prie lobio, bet pakeliui pabėgo į džiungles. Paskui nepavyko rasti nei kapitono, nei lobio.

Lobių ieškotojai iki šiol nepraranda vilties rasti šiuos neįtikėtinus turtus. Į salą buvo rengiama daugybė ekspedicijų. Tačiau kol kas lobio buvimo vieta nėra patvirtinta, jis nerastas.

Kusanagi kardas

Kusanagi no curugi yra viena iš trijų Japonijos imperatoriškųjų regalijų. Kardo pavadinimas yra verčiamas kaip „kardas, pjaunantis žolę“. Tai yra labai svarbus artefaktas, bet kurio daugybę amžių nevyko nė viena imperatoriaus žengimo į sostą ceremonija. Per pusiau religinį ritualą kiekvienam naujam Japonijos imperatoriui būdavo iškilmingai įteikiamas šis kardas. Kardas buvo kiekvieno valdovo patikimumo ir legitimumo simbolis. Ginklo originalas neva saugomas Acutos šventovėje, tik jo negalima demonstruoti viešai, bet pagal kitą versiją kardas buvo prarastas per mūšį jau XII a.

Šis mistinis šaltasis ginklas yra susijęs su daugybe legendų, jis yra labai svarbus ir vertingas visai japonų kultūrai. Pasak padavimų dievas Susano šiuo kardu nužudė aštuongalvį drakoną, o paskui ginklą negyvo drakono kūne rado paprasti mirtingieji. Kardas yra laikomas šventu, tačiau jo egzistavimo faktas nėra įrodytas.

Varinis ritinėlis

Varinis ritinėlis yra beveik tūkstančio tekstų, žinomų kaip Negyvosios jūros ritiniai, dalis. Jie yra rasti 1946-1956 m. Chirbet Kumrane. Visi tekstai yra surašyti ant pergamento ir tik varinis ritinėlis išsiskiria iš visų, nes jo tekstas yra išraižytas ploname vario lakšte. Manoma, kad būtent jame yra lobio žemėlapis. O varis buvo naudojamas todėl, kad duomenys laikui bėgant nebūtų prarasti.

Šiame tekste nurodytos vietos, kur neva yra užkasti įvairūs lobiai - aprašyta per 60 tokių vietų. Visi tekstai yra parašyti hebrajiškai, bet Varinio ritinio kalba skiriasi nuo kitų - ji buvo pradėta plačiau naudoti vėlesniais amžiais. Šiame lobių sąraše yra teigiama, kad netoli Jeruzalės ir Vakarų Palestinos yra paslėpti neįtikėtini turtai - apie 4 tūktančius centnerių aukso ir sidabro. Ir tai tik pagal duomenis, kuriuos pavyko iššifruoti. Dėl metalo korozijos kai kurių teksto dalių išvis nepavyko perskaityti. Išskyrus Varinį ritinį, apie tas brangenybes daugiau niekur neužsimenama, nėra jokių įrodymų. Bet tai nesustabdė dešimčių žmonių, vykusių į ekspedicijas ieškoti prarasto lobio.

„Liūdesio naktys“

1520 m. actekų sostinėje Tenočtitlane įvyko ginkluotas vietos gyventojų ir Ernano Korteso (Hernan Cortes) vadovaujamų ispanų konfliktas. Ispanai nužudė actekų vadą ir pabandė naktį sprukti iš miesto, pasisavinę didžiulius turtus. Tačiau E.Korteso žmonės buvo apsupti ir pateko į įnirtingas kautynes. Beveik pusė ispanų kariuomenės buvo sunaikinta. „Liūdesio naktis“ įėjo į istoriją būtent tokiu pavadinimu, nes E.Kortesas prarado ne tik pusę savo žmonių, bet ir didžiąją dalį prisiplėštų brangenybių.

Manoma, kad ta dalis, kurią actekams pavyko susigrąžinti, buvo paslėpta netoli jų sostinės, o kita, kurią ispanams vis dėlto pavyko išsigabenti, taip ir nebuvo rasta. Tai vienas iš populiariausių lobių, kuriuos medžioja daugelis ieškotojų. Meksike yra laikomas aukso luitelis - įrodymas, kad actekų lobiai egzistavo. Jį nuskenavę mokslininkai įrodė, kad tai yra būtent tas auksas, kurį ispanai pagrobė „Liūdesio naktį“. Spėjama, kad dalį turtų konkistadorai tiesiog pametė, bėgdami nuo actekų. Bet daugiau jokių duomenų apie lobio likimą šiuo metu nėra.

Pekino žmogaus palaikai

XX a. trečiajame dešimtmetyje Kinijoje buvo pirmą kartą rastos sinantropu pavadinto hominido (Pekino žmogaus) palaikų liekanos. Tai buvo vienas didžiausių žmonijos atradimų. Istorikų manymu, tai liekanos hominidų, gyvenusių seniau kaip prieš pusę milijono metų. Specialistai spėja, kad šios rūšies žmones išnaikino didžiulės hienos, nes žmogaus kaukolės buvo randamos tarp gyvūnų kaulų. Radiniai, t.y. kaukolės, buvo nusiųsti ištirti į Kinijos sostinę. Tačiau per Antrąjį pasaulinį karą visi artefaktai dingo: 1941 m. kinų istorikai pabandė išgelbėti kaukoles ir laivu išsiųsti jas į JAV, bet laivas paskendo per mūšį su japonais.

Taip senovės žmonių kaukolės buvo visam laikui prarastos vandenyne. Mokslininkai nepraranda vilties jas kada nors surasti, bet kol kas, deja, nepavyko rasti kitų Pekino žmogaus egzistavimo įrodymų.