Ernstas Teodoras Hofmanas, Taravos Anikės proprovaikaitis

Vaikystė Karaliaučiuje

Būsimasis rašytojas gimė Karališkojo teismo advokato Kristofo Liudvigo Hofmano ir jo pusseserės bei žmonos Luizės Albertinos Derfer (Doerffer), karališkojo advokato dukters, šeimoje. Jis buvo jaunesnis trečias sūnus (antrasis mirė). Jo gyslomis tekėjo maišytas protėvių - vokiečių, lenkų ir vengrų - kraujas. Hofmanų giminėje, kuri prieš šimtmečius įleido šaknis Rytprūsiuose, būta pastorių ir mokytojų, ir netgi garsenybių. Vokiečių istorikas Riudigeris Safranskis rašo, kad Ernsto proprosenelė Ana Neander iš Taravos 1636 metais ištekėjo už pastoriaus, kurio draugas, manoma, Simonas Dachas, vestuvių proga sukūrė eilėraštį "Taravos Anikė, ji man miela". ("E.T.A. Hoffmann. Das Leben eines skeptischen Phantasten", 1984 m.)

Praėjus dvejiems metams nuo trečiojo sūnaus gimimo, tėvai išsiskyrė. Vyresnysis Ernsto brolis liko gyventi su tėvu, o jaunėlį ir jo mamą priglaudė močiutė Luizė Sofija Derfer. Po kelerių metų tėvas persikraustė gyventi į Įsrutį, ir Ernstas jo daugiau niekada nebematė.

Derferiai buvo gerbiama šeima, gyvenusi prestižiniame Karaliaučiaus rajone. Jų namas buvo šalia miesto burmistro namo. Kartu su močiute dar gyveno dvi jos netekėjusios dukros ir vienas nevedęs sūnus - dėdė Otas Vilhelmas. Jis buvo juristas, muzikantas mėgėjas, pedantas ir mistikas. Ernsto motina nuolat negalavo, ir jos brolis jautė pareigą rūpintis sūnėno auklėjimu.

Labiausiai iš namiškių Ernstas mylėjo tetą Joaną, kuri jam tapo gera drauge. Ji buvo sąmojinga, linksma ir visai kitokia nei likę šeimynykščiai. Jaunystės metais jai vienintelei E. Hofmanas patikėdavo savo paslaptis, o vėliau vadino "gimtų namų angelu".

Nuo šešerių metų (1782-1792) berniukas lankė Karaliaučiaus vidurinę mokyklą - "Burgschule". Tai buvo protestantiška mokykla, vaikus ugdžiusi griežta pietizmo dvasia. Čia Ernstas susipažino su bendraklasiu Teodoru Gotlybu fon Hipeliu, kuris jam tapo artimas kaip brolis. Teodoro dėdė buvo Karaliaučiaus burmistras. Anot kai kurių E. Hofmano biografų, jis greičiausiai ir bus Droselmejerio ("Spragtukas") prototipas: prieštaringo charakterio, paslaptingas keistuolis. Burmistras fon Hipelis mėgo rašinėti pamfletus (prisidengęs slapyvardžiu), kuriuose šaipėsi iš miesto grietinėlės. Pasakojama, kad būtent dėl šio pomėgio jis praradęs burmistro kėdę.

Nuo mažumės berniukas linko į tapybą ir muziką, savarankiškai išmoko groti keletu instrumentų, o nuo 14 metų privačiai mokėsi muzikos iš bažnyčios kantoriaus Podbelskio ir tuo pat metu tapybos - iš Zemano.

Didžioji drama

1792 m., būdamas 16 metų, E. Hofmanas baigė mokyklą. Pagal giminaičių valią įstojo į Karaliaučiaus universitetą mokytis teisės. (Tuo metu universitete dėstė profesorius Imanuelis Kantas.) Kad užsidirbtų, privačiai mokė muzikos. Būdamas 17 metų, jis įsimylėjo savo mokinę - ištekėjusią moterį, vyno pirklio žmoną, penkių vaikų motiną, vyresnę už jį devyneriais metais. Audringi jų santykiai tęsėsi ketverius metus ir baigėsi dramatiškai, palikdami Ernsto širdyje gilią žaizdą.

1795 m. E. Hofmanas išlaikė pirmąjį baigiamąjį egzaminą ir tapo teismo tyrėju Karaliaučiuje. 1796 m. Dora pagimdė šeštąjį vaiką. Ernstas išvyko pas antros eilės dėdę į Gloguvą. Netrukus mirė jo motina, po metų ir tėvas. Išlaikęs pirmąjį baigiamąjį egzaminą, dirbo Gloguvo teisme tyrėju. Jis kartais grįždavo į Karaliaučių pasimatyti su Dora. Paskutinį kartą ją matė 1797 m.

Spragtukas ir pelių karalius - pati vaikiškiausia iš visų Hofmano pasakų. Italų dailininkės Libico Maraja pieš.

1798 m. giminaičių įkalbėtas, E. Hofmanas susižadėjo su viena iš savo pusseserių, Mina, - dėdės, pas kurį gyveno Gloguve, dukra. Tuomet sužinojo, kad jo Karaliaučiaus meilė Dora išsiskyrė su savo vyru... ir ištekėjo už mokyklos mokytojo.

Vedybos

Išlaikęs antrąjį baigiamąjį egzaminą, dėdės rūpesčiu Ernstas gavo paskyrimą į Berlyną dirbti referentu Apeliaciniame teisme. Po 1,5 metų sėkmingai išlaikė trečiąjį, paskutinį, baigiamąjį egzaminą. Be tarnybos teisme, E. Hofmanas toliau privačiai mokėsi kompozicijos ir kūrė muziką.

Po paskutinio teisės egzamino Ernstas gavo paskyrimą į Poznanės apylinkės teismą. Tą metą jis apibūdino kaip keisčiausią gyvenime "jausmų ir ketinimų kovą". Išdirbęs Poznanėje 1,5 metų, jaunasis teisininkas įsivėlė į skandalą: viešumoje pasklido jo pieštos viršininkų karikatūros. Jų autorius buvo priverstas persikraustyti į nedidelį Plocko miestelį netoli Varšuvos. Čia likimas jį suvedė su lenke Michalina Tžačinska. Ernstas pasiuntė į Karaliaučių laišką pusseserei apie sužadėtuvių nutraukimą ir vedė savo naująją pasiją.

Be atsako

1804 m. E. Hofmanas lankėsi Karaliaučiuje paskutinįkart gyvenime. Jis susitiko su draugais ir su buvusios meilužės Doros, kuri jau buvo mirusi, dukra. Paskui išvyko į Varšuvą. Čia sulaukė kvietimo prisidėti prie naujai pastatytų muzikų bendruomenės rūmų meninės apdailos. Per iškilmingą rūmų atidarymą dirigavo savo paties simfonijai.

Iš pagarbos kompozitoriui Amadėjui Mocartui 1805 m. E. Hofmanas pasikeitė trečiąjį savo vardą Vilhelmas į Amadėjus (Amadeus).

Tuo metu viskas klojosi puikiai: vietos teatras pirmąkart pastatė jo muzikinę pjesę, gimė dukra Cecilija... Tačiau Napoleonui įsiveržus į Prūsiją, E. Hofmanas neteko darbo. Žmona su dukra išvyko pas giminaičius į Poznanę. Ernstas gyveno ir dirbo muzikos mokytoju Berlyne, Gloguve, Bamberge. Čia jis įsimylėjo dvidešimčia metų už save jaunesnę konsulo dukrą Juliją, kurią mokė dainavimo. Mergaitei tebuvo 13 metų... Įsimylėjo ją aistringai, beprotiškai ir kentėjo nesulaukęs atsako.

Tuo metu Hofmanų šeimą ištiko tragedija: mirė dvejų metukų dukrelė Cecilija.

Pabaiga

E. Hofmanas įniko į rašymą. Jo pirmosios novelės buvo išspausdintos Berlyno "Visuotiniame muzikiniame laikraštyje". 1814 m. išleistas prozos dvitomis "Fantazijos Kallo maniera", po metų - romanas "Velnio eliksyrai". Galiausiai sėkmės sulaukė ir opera "Undinė", tačiau svajonė tapti operos kapelmeisteriu neišsipildė, ir Ernstui teko grįžti prie teisininko darbo.

Paskutinius šešerius metus, kurie jam buvo likę po "Undinės" triumfo, E. Hofmanas sukūrė geriausius literatūrinius kūrinius. Jie buvo įtraukti į dvitomį novelių rinkinį "Serapijono broliai" ("Die Serapionsbruder"), kuriame - ir garsioji pasaka "Spragtukas ir pelių karalius", fantastinis satyrinis romanas "Katino Murklio pažiūros į gyvenimą", trumpos apysakos Princesė Brambila", "Musių valdovas" ir kt.

Paskutiniais gyvenimo metais pasaka "Musių valdovas" sulaukė cenzūros, o jos autoriui grėsė teismas už tekste įžvelgtą asmens orumo įžeidimą. Tačiau tuo metu jau paralyžiuotas (susirgo stuburo liga) E. Hofmanas prieš teismą nestojo. 1822 m. birželio 25 d. jis mirė.

Kreditoriai pardavė iš varžytynių E. Hofmano baldus, muzikos instrumentus, drabužius, laikrodį, knygas, Kallo graviūras. Žmonai Michalinai neliko nieko, išskyrus vyro skolas.

Skolą atleido tik vienas kreditorius - vyninės "Lutter &Wegner" šeimininkas - mat rašytojas buvo itin sąmojingas pasakotojas, pritraukdavęs čia daug lankytojų. Niekam ne paslaptis, jog E. Hofmanas buvo aistringas vyno ragautojas. Grįžęs iš vyninės namo, kamuojamas nemigos, jis pernakt rašydavo, o ryte vėl eidavo į darbą atlikti juristo pareigų. Kai naktimis fantazijos pernelyg įsisiautėdavo, jis žadindavo žmoną ir toliau rašydavo jai esant. Toks gyvenimo būdas išsekino E. Hofmaną - jis nugyveno tik 46 metus.

Ištikimas vaikystės draugas Teodoras Hipelis buvo su Ernstu paskutinėmis jo valandomis. 1823 m. jis parašė Hofmano biografiją ("Aus Hoffmann's Leben und Nachlass").

Už antkapinį paminklą sumokėjo teismo departamentas, kurio rašytojas taip nemėgo...

Ant E. Hofmano antkapio draugai užrašė: "Jis buvo vienodai geras juristas, literatas, muzikantas ir tapytojas."