"Patys susikuriame galimybių ribas. Bet jeigu jau nubrėžėme tą raudoną ribą, tai kaip peržengsi? Aš jos nebrėžiu", - sakė klaipėdietė režisierė Dalia Cibauskaitė, kino mėgėjams žinoma slapyvardžiu Dali Rust.
Turite tiek patirčių įvairiose gyvenimo srityse; net nežinau, kaip jus vadinti: ieškotoja, kūrėja, laisva menininke?
Yra pasirinkimo laisvė. Svarbiausia - nejausti diskomforto būnant su savimi, nekritikuoti kitų, kad ką padarė blogai. Imk ir padaryk geriau. Paklausta, kuo užsiimu, atsakau, kad esu gyvenimo ir žmonių stebėtoja. Savęs nelaikau menininke, tačiau yra dalykų, apie kuriuos noriu kalbėti, ir kai buvau kino virtuvėje, užėjo noras prabilti. Pasakai žodį, ir viskas aišku, o vaizdus kiekvienas supranta savaip. Surandu žmonių, jie mane greitai prisileidžia, o kartais ir nebepaleidžia, bet visiškai sutinku su Sent Egziuperi Mažuoju Princu: jauti atsakomybę už tą, kurį prisijaukinai.
Regis, Nyčė sakė, kad stebėjimas - tai meilė be geismų.
Dostojevskis sakė: "Myliu visą pasaulį, bet jeigu kas nors vaikščiotų mano kambary, jį uždusinčiau." Aš taip pat daug ką myliu.
Abu su broliu verslininku Rimantu Cibausku sergate krepšiniu; jis šalyje už savo pinigus įrengė apie pusšimtį krepšinio aikštelių. Taip pat abudu baigėte ekonomikos studijas.
Aš iš tiesų gerbiu, ką daro tas protingas, nuoširdus, geras žmogus, bet abu turime savo gyvenimo kelią. Aš irgi jaunystėje žaidžiau krepšinį, turėjau fanatizmo, noro įrodyti, kad toks mažo ūgio žmogus gali žaisti. Net turėjau savo gerbėjų, kurie ateidavo palaikyti. Norėjau stoti į Kūno kultūros institutą, bet mane magiškai traukė Vilniaus Alma Mater; įstojau į tą ekonomiką.
Kaip atsitiko, kad dirbote su garsiu lietuvių režisieriumi Šarūnu Bartu?
Matyt, atsitiktinumų nebūna. Po studijų mane buvo nusiuntę į Vilkaviškio plaktukų fabriką, bet įkalbėjau vadovus manęs atsisakyti, nors jie labai laukė specialisto, turinčio aukštąjį išsilavinimą. Buvau sutarusi dirbti direktore Lietuvos kino studijoje - jos pavadinimas man taip išdidžiai skambėjo.
Filmo kūrimas, iš šalies žiūrint, panašus į žaidimą, vos ne į cirką, bet iš tiesų tai rimtas darbas, reikalaujantis didelio susikaupimo. Netrukus prasidėjo Lietuvos kino studijos griuvimas, o Š. Bartas pirmasis Lietuvoje įkūrė nepriklausomą kino studiją. Manau, negreit gims tokio neeilinio mąstymo ir matymo žmogus. Kai jis išvažiavo į ekspediciją, aš pasisiūliau prižiūrėti jo sodybą Molėtų rajone, nes mieste man buvo per sudėtinga auginti vaiką, tampyti laiptais vežimėlį.
Jūsų vyras, žinomas dailininkas, grįžo į Vilnių... Sudėtinga gyventi su menininku?
Man keista, kad menininkai save laiko kitokiais; gal jiems taip patogu. Aš visada sakau, kad jeigu moterims, kurios skundžiasi savo vyrais, taip blogai, reikia ką nors keisti. Jeigu jos neša savo kryžių, gal tada dangų gaus? Dauguma bijo pasilikti vienos ir savarankiškos, nors iš tikrųjų nėra bejėgės. Na, vyras lentą prikals... Patogiau jį turėti. O tas vienišės gyvenimas... Manau, niekas jo nenorėtų, nes esam sukurti gyventi poroje. Kai moteris užsidaro namuose, neturi į ką atsiremti, aišku, ją apima neviltis.
Jūs išvaikėte neviltį, gūdžioje provincijoje įkūrėte ir dabar gyvuojančią meno galeriją "Akcija M". Rengėte dailininkų ir skulptorių plenerus.
Anuomet buvo aktyvi decentralizacijos politika, kad Lietuvos žemėlapyje yra daugiau miestų nei tik didieji... O geros idėjos negimsta jaukiame komforte; tik susiliečiant su žmonėmis ir įvykiais. Parodų metu rengėme džiazo vakarus. Vienu metu galvojau, kad menas gali išgelbėti pasaulį, bet reikėjo organizuoti, ministerijose prašyti pinigų ir "cviekus" salėje kalti. Juokinga, bet kai kas įsivaizduoja menininkus kaip kokią sektą, jautruolius, giliau išgyvenančius krizę. Juk politikai ir verslininkai turi tuos pačius žmogiškus jausmus.
Buvote leidinio, išeinančio lietuvių ir rusų kalbomis, "Baltijos akcentai" redaktorė Kaliningrade.
Tai mūsų kaimynai. Arba tu žmones priimi, kokie jie yra, arba knaisiojiesi, kas nepatinka. Kaliningradas - viena iš duotybių, ir visą laiką maniau, kad jis buvo, yra ir bus viena iš egzotiškiausių vietų, kur yra tiek kontrastų, kad kitur nerasi. Jie labiausiai ir vilioja. Tą miestą formavo visiškai skirtingų ideologijų ir tikėjimų, tradicijų ir papročių žmonės nei buvę Karaliaučiaus gyventojai.
Kaliningrade ir net Paryžiuje rengėte lietuvių dailininkų parodas; kaip jums užteko laiko ir jėgų?
Turiu sveikatos, fiziškai esu stipri, energija veržiasi. Kai pasiskundžiau savo gydytojui, kad pavargstu, jis klausė: "Ką, nebeįstengi per parą dirbti 24 valandas?"
Į Paryžių važiavau su tuomečiu premjeru Rolandu Paksu. Paryžiuje turėjau draugų, susiradau neblogas patalpas parodoms. Nuvežiau talentingojo Petro Riepšio darbus; tai, ką jis daro su skulptūra, grafika, iliustracijomis - neįtikima. Išvaikščiojau šimtus Paryžiaus meno galerijų, kol atsirinkau trejetą geriausių. Aš ateidavau su segtuvu, teiraudavausi savininko, nes jo pavardė būdavo iškaboje, sekretorė klausdavo, ar esame susitarę. Sakydavau, taip. Ateidavo suglumęs savininkas, nesitikėdamas, kad moterytė, kalbanti prancūziškai su anglišku akcentu, jam visai nepažįstama. Jie buvo mandagūs, kartais nurodydavo kitą galeriją, kuri galėtų susidomėti lietuvių autorių darbais.
Nesigailite, kad nepriėmėte pasiūlymo atidaryti meno galeriją su gyvenamuoju būstu Prancūzijos pietuose?
Prancūzija labai miela širdžiai, bet tuo metu Lietuva rengėsi stoti į Europos Sąjungą, buvo daug neaiškių dalykų, kuriuos man rūpėjo išsiaiškinti, ir aš pasirinkau magistrantūros studijas Tarptautinių santykių institute Lietuvoje. Nemėgstu kapstytis po praeitį ir ko nors gailėtis. Tiesiog einu į priekį. Daugelį dalykų žmogus daro intuityviai, yra emociniai protrūkiai.
Dabar kuriate dokumentinius filmus, kuriuos galima vadinti ir meniniais. Nuo ko tai prasidėjo?
Pažįstamas režisierius iš Maskvos, padaręs gerą filmą apie Arsenijų Tarkovskį, sakė, kad yra žmonių, kurie pasirenka filmą kaip profesiją ir iš to gyvena. Ir yra tų, kurie filmus renkasi kaip gyvenimo būdą. Tada persipina viskas, kas įmanoma. Pasirašau scenarijų, bet negali numatyti, kaip pasikeis situacija.
Na, aš juk Kaliningrado televizijai rengiau autorines pokalbių laidas, daugiausia su Rusijos žvaigždėmis - Kirkorovu, Galkinu, Zadornovu. Dariau apklausas gatvėse, važinėjau po sritį, klausinėjau, ką žmonės norėtų matyti. Tad laidoje kalbinau ir A. Brazauską, K. Prunskienę, D. Banionį, A. Zuoką, kai buvo Vilniaus meras.
Kas padiktavo temą pirmajam jūsų filmui "Matrosov"?
Su Rusijoje populiaria muzikos grupe "Uma Turman" kalbėjausi, kodėl yra toks posakis, kad vaikai randami kopūstuose arba juos atneša gandrai. Man tada parodė vietą, kur gyvena žmogus, paslaptingai prisiviliojantis gandrus, kurie paprastai negyvena kolonijomis. O ant jo pamėgtos kelių šimtų metų senumo kirchės aštuoniakampių kuorų garndrai susuko net 28 lizdus. Tas žmogus, Anatolijus, - gyvenimo filosofas, o šalia teka upelis Matrosovas, sujungiantis Kuršių neriją su Nemunu.
Tą filmą rodė Kaliningrado televizija, o antrasis, "Laiko saugotojas", prieš dieną buvo parodytas Nidoje, 32-ojo tarptautinio fotografijų seminaro metu. Pagrindinis herojus - fotokorespondentas, pokario migrantas, jo nuotraukos atskleidžia, kaip vokiškas miestas virsta tarybiniu Kaliningradu.
Filmo herojui Olegui Maksimovui rugsėjo 21 sukanka aštuoniasdešimt, ir man kelia nuostabą, kad žmogus toks pilnas gyvenimo džiaugsmo. Susipažinome, kai Vilniaus parodų rūmuose rengiau jo darbų parodą, vėliau - Kaliningrade, susidraugavome. Netrukus filmo premjerą parodysiu Kaliningrado kino teatre. Rusai turi tokią didžiulę kino kultūrą, kokios nemačiau nei Prancūzijoje, nei kitur. Kino teatre yra drabužinė, išjungiami mobilieji.
Jūsų sūnūs Pijus ir Jonas - jau paaugliai. Ar jie taip pat kūrybingi?
Visi vaikai nepaprasti, tik nereikia jų laikyti nuosavybe. Juokais vadinu juos savo augintiniais. Tai visiškai kitoniški žmonės, turintys savitą gyvenimo supratimą. Nemanau, kad dėl to, jog turiu didesnę gyvenimo patirtį, jais rūpinuosi, turiu daugiau teisių.
Gaila, kad žmonės retai susėda ir kalbasi tik apie sugedusius kranus ir pirkinius, bet nesidomi, kuo kitas gyvena.
Džiaugiuosi, kad manęs neužknisa ir nesmaugia buitis; jeigu neturiu laiko nusitverti šluotą, pasilenkiu ir grakščiai ranka nubraukiu nuo grindų savo šuns plaukus. Man pati didžiausia vertybė - žmonės, ir aš nežinau, kas dar nuostabesnio gyvenime gali būti.
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą