Baimė nuvilti tėvus bus jaučiama visada, tačiau visų labui svarbiau paklausti, ko norime patys

Baimė nuvilti tėvus bus jaučiama visada, tačiau visų labui svarbiau paklausti, ko norime patys

Iki paauglystės vaiko „aš“ yra susiliejęs su tėvais. Paauglystėje ima vertis didesnės pasirinkimo galimybės. Paauglys ima galvoti: „Ar aš esu toks kaip tėvai, ar kitoks? Koks esu kaip vyras ar moteris? Ką noriu veikti? Ar mano pasirinkimai bus priimtini kitiems? Ar tėvai manimi ir toliau didžiuosis?“

Svarbiausias paauglio vidinio pasaulio bruožas yra tas, kad paauglystėje labai nusilpsta savęs vertinimas. Ir tik tėvų, mokytojų – jeigu reikia, ir specialistų – įsiklausymas ir empatija gali ne tik sustiprinti paauglio pasitikėjimą savimi, bet ir bjaurųjį ančiuką paversti gražuole gulbe.

Psichoterapeutas, lektorius, žmogus, tyrinėjantis Z kartos pasaulį, Dainius Jakučionis sako, kad dažnai paauglių veržimąsi į priekį stabdo... baimė. Apie baimę ir gėdą, kuri (ne)trukdo karjerai, vasaros stovykloje „Drąsa rinktis savo kelią“ 13–19 metų paaugliams D. Jakučionis skaitys itin išsamią paskaitą, o kol kas – „blic“ interviu su lektoriumi.

– Iš kur mums kyla noras būti tokiems kaip visi: rinktis tokią profesiją, kokią renkasi suolo draugas, klausyti tokios muzikos, kokios klauso kaimynas, žiūrėti filmus, kokius rekomenduoja žiūrėti apžvalgininkai, ir pan.?

– Daugiausia iš to, kad norime priklausyto grupei. Per evoliuciją susiformavo gyvenimas grupėse, kažkada žmonės neturėjo šansų išlikti gyvi už grupės ribų. Šiuo metu galiu gyventi vienas ir viskas su manimi bus gerai, tačiau tie pirminiai instinktai mane valdo ir noriu būti su grupe. Tad pritapimas prie grupės yra darymas to, ką daro grupė. Todėl ir renkamės tai, ką kiti renkasi. Jei mums rekomenduoja kažkoks žinovas, mes juo pasitikime, nes suteikiame jam autoriteto statusą. Matome, kad juo pasitiki ir visa grupė. Tai labai gerai atspindi instagramo ir feisbuko influenceriai. Jie lyg autoritetai, jų klausoma ir pasitikima, bet jais ir naudojamasi parduoti ir įsiūlyti savo prekes. Kritiškesni žmonės dažnai paklausia: „o kas slypi už viso to?“ Kiti dar klausia „o ko aš pats noriu?“

– Keli Jūsų patarimai tėvams, kurių atžala nėra apsisprendusi dėl savo ateities: palikti vaikui pačiam priimti sprendimus? Įtikinėti, kad jis elgtųsi vienaip ar kitaip? Kaip pavyzdį rodyti pusbrolį, kuris egzaminus išlaikė puikiai, pasirinko populiarią ir prestižinę profesiją ir nenuvylė tėvų savo pasirinkimais?

– Vienareikšmio atsakymo nėra. Jei tėvai visą gyvenimą su vaiku elgėsi taip, lyg jis pat neturėtų nuomonės, tai dabar jį palikus apsispręsti, ką veikti ateityje, būtų neprotinga. Tokiu atveju paaugliui reikėtų po truputį jaukintis idėją, kad aš pats jau galiu spręsti, ko noriu. Kita vertus, tėvai, kurie leido vaikui būti savarankiškam ir dabar stebi, kaip jam sunku pasirinkti studijų kryptį ar veiklą gyvenime, gali tik palaikyti ir užduoti klausimus, kas patinka, ko norėtų, priimti ir suprasti, jog pasirinkimas gali būti sunkus.

O svarbiausia tiek vieniems, tiek kitiems – nekurti lūkesčių, nes kuo daugiau ir didesni lūkesčiai sukuriami, tuo didesnė rizika, kad jie liks nepatenkinti. O tėvų nuvylimo jausmas yra didelis ir gniuždantis. Niekas nenori, kad vaikas po to jaustųsi visą gyvenimą kaltas, kad nepataikė ar nuvylė tėvus. Tėvų tikslas – palaikyti savo vaiką ir leisti jam pačiam klysti, nes tik tokiu atveju jis išmoks, ko yra vertas ir ką nori veikti. Tokiame amžiuje jau vėloka mokyti ir brėžti ribas, tai turėjo būti padaryta iki paauglystės. Dabar lieka tik besąlygiška meilė ir palaikymas bei supratingumas.

– O ką patartumėte paaugliui, kuris, tarkim, norėtų tapti astronautu, bet pareigos jausmas, baimė nuvilti tėvus verčia rinktis konkrečią, „gerą gyvenimą“ garantuojančią profesiją?

– Kaip bus ateityje, nė vienas nežinome, ir bandyti atspėti, kas bus perspektyvu ateityje, yra neįmanoma. O jei pasiseks, tai puiku. Paaugliui reikėtų pagalvoti, ko jis norėtų gyvenime, nes jam su tuo reikės gyventi. Žinoma, niekada nevėlu pakeisti savo nuomonės ir pasukti kitu gyvenimo keliu, tačiau tam irgi prireiks drąsos.

Pasirenkant specialybę reikėtų atkreipti dėmesį į tai, ką geriausiai jis moka, į tai, kas labiausiai patinka, kas duoda daugiausia naudos visuomenei ir už ką geriausiai moka. Tai vadinamas japonų ikigai modelis. Manau, kad jei paauglys suderins visus šiuos aspektus, jis bus laimingas. O baimė nuvilti tėvus? Ji bus visada. Reikia atskirti, kur yra mano norai, o kur yra tėvų norai. Čia galėtų padėti ir tėvai, palaikydami ir mylėdami. Besąlygiška meilė padeda atsiskleisti žmogui – anksčiau ar vėliau.

Liepos 7–12 d. jau ketvirtus metus iš eilės vyks „Karjeros stovykla“, kurioje profesionalų komanda bendraus su 13–19 metų jaunuoliais ir padės jiems atrasti savo gyvenimo kryptį. Juk šių metų šūkis – „Drąsa rinktis savo kelią!“

ALFA

Gemius

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder