Apie karalaitį Kazimierą: žmogų, iki jis tapo šventuoju

... Tėvo pasiųstas jėga užimti Vengrijos sosto, 13-metis karalaitis suprato, kad žemiški reikalai - ne jam... Paniro į pamaldumą, ir net žiemos metą klūpėdavo prie bažnyčios durų... Davė skaistybės įžadus ir atsisakė vesti... Buvo silpnas ir ligotas... Tokius stereotipus apie istorinę asmenybę - Lietuvos ir Lenkijos princą Kazimierą žinome nuo seno, tačiau šiuolaikiniai mokslininkai juos paneigia.

Istorikas dr. Mintautas Čiurinskas, kurio tyrimų sritis apima LDK biografistiką, teigia, jog Kazimieras buvo laikomas vienu perspektyviausių Europos valdovų: būtent į jį tėvai, mokytojai ir būsimieji valdiniai dėjo šviesiausias viltis.

Šiandien su dr. M. Čiurinsku kalbamės apie karalaitį Kazimierą - žmogų, iki jis tapo šventuoju.

Monarchijos viltis

Šventojo paveikslas praranda žemiškus bruožus. Iš kokių šaltinių galime susidaryti realų vaizdą apie Kazimierą?

Turime du pagrindinius šaltinius, kurie mums paliko žinių apie karalaičio gyvenimą, jo charakterį ir veiklą. Pirmasis - Jonas Dlugošas, kuris rašė Lenkijos istoriją ir kurio išsilavinimas buvo praaugęs viduramžių epochą; jis buvo jaunojo Kazimiero mokytojas, karalaitį pažino asmeniškai, nuo vaikystės, jo gyvenimą aprašinėjo pamečiui - iki savo mirties (1480 m.). Kazimieras mirė vėliau už savo mokytoją (1484 m.).

Kitas šaltinis - italų vyskupo Zacharijaus Fererio parašyta Šventojo biografija, kuri buvo išleista 1521 m., po Kazimiero mirties praėjus 36 metams. Tai šaltinis, daugiau pasakojantis apie kulto priežastis.

Z. Fereris buvo popiežiaus atsiųstas į Vilnių ištirti Kazimiero gyvenimo, rinkti gyvų liudijimų - medžiagos kanonizacijos bylai. Vilniuje jis apklausė daug žmonių, gyvenusių netoli Katedros. Kai kurie iš tų žmonių buvo gyvi liudytojai. Tokios apklausos reikalavo kanonizacijos procesas. Tai nebuvo laisva forma surašyti parodymai, bet oficialus teisinis dokumentas.

KARYS. Šv. Kazimieras italų tapytojo Džiakomo Lauro (Giacomo Lauro (1550-1605)) piešinyje. Menotyrininkė Sigita Maslauskaitė atkreipia dėmesį, kad išlikę ankstyvieji Kazimiero atvaizdai rodo jį kaip romėnų karį, valdovą, laikantį skeptrą (Varšuvos nacionalinė biblioteka).

Kas sakoma šiuose parodymuose?

Minimas asketiškas karalaičio būdas, pasakojama jį dažnai slapta vilkėjus ašutinę, miegojus ant grindų, melstis ėjus net naktį, prie uždarytų bažnyčios durų, dažnai pasninkavus, niekad neištarus nereikalingo žodžio. Pasakojama apie stebuklus prie Kazimiero kapavietės, įskaitant prisikėlimą iš mirusiųjų. Kaip nuopelnas Romos Bažnyčiai minimas jo išrūpintas karaliaus ediktas, draudžiantis naujų cerkvių statybą... Dalis Z. Fererio surinktų dokumentų pražuvo, dalis liko.

Kanonizacijos istorija paini...

Painumo nebėra, o jo būta tik todėl, kad popiežius Leonas X neužbaigė kanonizavimo proceso, nes 1521 m. pabaigoje numirė. Jau viskas buvo parengta, tačiau vėliau pasigesta kanonizavimą įrodančių dokumentų. Jie, matyt, pražuvo gaisre. XVI a. kanonizavimo procesus apsunkino Reformacija, kuri nepripažino šventųjų garbinimo. Reikalai sustojo iki pat amžiaus galo. 1594 m. buvo kanonizuotas šv. Hiacintas, o 1602 m. popiežiaus Klemenso VIII paskelbta brevė patvirtino leidimą garbinti Kazimierą kaip šventąjį, iš pradžių - Lenkijoje ir Lietuvoje, o 1621 m. šv. Kazimiero minėjimas buvo įrašytas į visuotinį Romos Katalikų Bažnyčios kalendorių. Oficialiai bažnyčios paskirta, pripažinta ir švenčiama šv. Kazimiero diena - kovo 4-oji.

Ką apie Kazimierą kaip žmogų galima sužinoti iš J. Dlugošo ir kitų Jūsų tyrinėtų šaltinių?

Pirmiausiai galime suprasti, kad Kazimieras buvo ta viltis, į kurią krypo visų akys. Turiu galvoje - kaip į būsimą valdovą. Nuo valstybės vadovo gebėjimų priklausė žmonių likimai, o karalaitis Kazimieras buvo laikomas gabiausiu, perspektyviausiu iš karalaičių. Jo tėvai Kazimieras IV ir austrė Elžbieta Habsburgaitė buvo susilaukę net šešių sūnų ir septynių dukterų - ne šiaip sau Elžbieta liaudyje buvo vadinama karalių motina.

Šventaisiais gimstama ar tampama?.. Kas, Jūsų nuomone, suponavo Kazimiero šventumą? Tėvai buvo pamaldūs?

Bet kurioje šeimoje gali užaugti ir šventasis, ir nusikaltėlis.

Kazimiero tėvai buvo pamaldūs, tai buvo darni šeima, tačiau ne visi jų vaikai užaugę gyveno taip šventai - toli gražu... Pavyzdžiui, Žygimanto, kurį mes vadiname Senuoju, asmeninis gyvenimas... Jis turėjo porą žmonų.

MOKYTOJAI. Lenkų istorikas ir diplomatas Janas Dlugošas (portreto autorius Walery Eljasz-Radzikowski) bei italų humanistas ir diplomatas Pilypas Buonakorsis (Filippo Bonaccorsi; atvaizdas - iš Norfolko muziejaus archyvų) buvo jaunojo Kazimiero mokytojai.

Nuo ko tai priklauso?

Matyt, nuo mokytojų, auklėtojų ir nuo to, kaip pats žmogus žiūri į tai, ko yra mokomas. Kazimieras sugebėjo perimti mokytojų išmintį ir vėliau ją dalinti kitiems.

Kaip buvo ugdomi karalaičiai, kokiomis vertybėmis remtasi?

Krikščioniškomis vertybėmis. Matyti, kad Kazimieras turėjo krikščioniško valdovo idealą ir siekė toks būti.

Trylikamečio žygis

Žinome versiją apie Kazimiero dvasinį lūžį Vengrijoje. Ar ji iškreipia istorinę tiesą?

Populiariausias stereotipas ir yra susijęs su jo žygiu į Vengriją. Kai mirė Čekijos ir Vengrijos karalius Vladislovas Habsburgas (1457 m.) - jaunojo Kazimiero dėdė (mamos brolis), Kazimieraičiai liko sosto paveldėtojais. Čekijos karaliaus sostas jau buvo tekęs vyriausiam iš Kazimieraičių, Vladislovui, o Vengrijos karūna turėjo būti skirta Kazimierui. To nepripažino vengrai, surengę valdovo rinkimus ir išsirinkę Motiejų Korviną.

Taigi Kazimieras, kuriam tuomet buvo trylika ar keturiolika metų, buvo pasiųstas į Vengriją su kariuomene. Žinoma, ne jis pats vadovavo "paradui", tam buvo paskirti kiti, daugiau patirties turėję žmonės.

Žygis buvo nesėkmingas, tikslas nebuvo pasiektas. Teisėtas sosto paveldėtojas prieš išrinktą valdovą. Be abejo, šis karo žygis ir pralaimėjimas paveikė paauglį, turėjo įtakos jo brandai. Kita vertus, turėkime galvoje, kad to meto jaunuoliai nebuvo tokie pat kaip šiandienos, juo labiau jeigu jie nuo kūdikystės buvo ruošiami tapti monarchais. Kazimieras augo karaliaus dvare, jis buvo lavinamas bei ugdomas ne tik dvasiškai, bet ir fiziškai - kaip riteris; buvo mokomas karybos, medžioklės pagrindų, - viso to, ko reikia būsimam valdovui.

Yra žinių, kad po žygio į Vengriją kurį laiką Kazimieras nesirodė viešumoje, tačiau vėlesni įvykiai nepatvirtina mito, kad karalaitis dvasiškai palūžo, užsisklendė, atsisakė minčių apie sostą ir nebebuvo siejamas su valstybės valdymu. Anaiptol. Vėlesni žingsniai brandūs, santūrūs ir rodo jo blaivų požiūrį. Vadinasi, nesėkmė ne palaužė, o sustiprino ir užgrūdino.

Kokie įvykiai rodo jo brandą?

Jis keliaudavo su tėvu valstybės reikalais, kurį laiką gyveno Lietuvos Brastoje (dab. baltarusių Brestas). Yra žinoma, kad lietuviai Kazimiero IV prašė skirti atskirą valdovą Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei - vieną iš savo sūnų, kad čia geriau būtų tvarkomi reikalai (Kazimieras IV valdė abi valstybes vienas). Jonas Albertas pritarė tokiam lietuvių reikalavimui net su ašaromis akyse, o Kazimieras išliko santūrus; tai rodo, kad valdžios ir sosto jis netroško tėvui gyvam esant.

Taip pat žinoma, kad jis buvo visokių dvaro intrigų priešininkas ir turėjo įtakos tėvo sprendimams atleidžiant nedorus dvariškius.

ŠEIMA. Antragimio Kazimiero tėvas, Jogailos sūnus, pusę amžiaus valdė Lietuvą ir Lenkiją. Motina Elžbieta buvo Bohemijos bei Vengrijos karaliaus, Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Albrechto II Habsburgo duktė. Šeimoje augo 6 sūnūs ir 7 dukros.

Jūs tyrinėjote ir aprašėte įvairius istorinius šaltinius, taip pat ir fragmentiškus liudijimus apie Kazimierą. Nėra nė vieno neigiamo sakinio?

Nėra. Tik žavėjimasis būsimuoju valdovu. To nepasakysi apie šaltinius, kurie liudija apie jo tėvą, brolius Aleksandrą, Joną Albertą, Žygimantą, vėliau pramintą Senuoju, taip pat kardinolą Frydrichą.

Nesusitepęs

Kazimieras po mirties tapo pamaldumo simboliu. Be Z. Fererio parašytos Šventojo biografijos, kokių dar esama amžininkų liudijimų?

Istoriškai tikras dalykas yra jo tikėjimo išbandymas gyvenimo pabaigoje, kai karalaitis pasirinko iki galo išlikti skaistus. Tuo metu, kai jau sunkiai sirgo (manoma, kad džiova, nors vienareikšmiškai to nėra paliudyta), kaip vienas iš vaistų jam buvo pasiūlyta... pasilikti viename miegamajame su mergele. Tačiau karalaitis atsisakė. Nepaisydamas to, kad tokia procedūra, kaip teigta, galėjo išgelbėti jam gyvybę. Kazimieras sugėdijo siūlytojus atšovęs, kad geriau mirti nei susitepti.

Geriau mirti... Kodėl?

(Juokiasi) Jūsų klausimas rodo, kad esate šiuolaikinės epochos žmogus.

Renesansas irgi nebuvo tokia jau šventa epocha... Be to, jis gi galėjo vesti.

Vedybos nebuvo toks paprastas procesas. Matyt, joms jau nebebuvo laiko.

Minima, jog Kazimierui buvo siūlyta nuotaka.

Taip, yra duomenų, jog žmonos buvo ieškota, tam tikrų piršlybų elementų būta. Tačiau, matyt, tas siūlymas atsisakyti skaistybės gydymo tikslais jau nuskambėjo tada, kai vedyboms nebebuvo laiko. Nuotakos parinkimas užtrukdavo, mat santuoka turėdavo būti naudinga valstybei.

Sakoma, kad Kazimieras buvo davęs skaistybės įžadus. Bet ne kaip vienuolis?

Ne, jis niekada nedavė vienuolio įžadų; tas pasakymas susijęs su jo bendromis moralinėmis nuostatomis. Krikščioniškomis nuostatomis. Jis išliko skaistus, nesusitepęs visomis prasmėmis.

O jeigu būtų gyvenęs, tapęs monarchu, ar būtų vedęs?

Istorikai taip nespėlioja: kas būtų, jeigu būtų... Galima tik pasvarstyti: matyt, tapęs monarchu, būtų turėjęs vesti, nes to iš monarchų reikalaudavo aplinkybės - valstybės labui.

VESTUVĖS. Kazimiero Jogailaičio ir Elžbietos Habsburgaitės vestuvės. (Jan Matejko. Lenkijos nacionalinė biblioteka)

Politinės vedybos.

Taip galėjo būti. Ką tikrai žinome - kad į jį buvo dėtos viltys kaip į būsimą monarchą. Niekas nelaukė ir nesitikėjo, kad jo gyvenimas nutrūks taip anksti. Jokie ženklai neliudijo, kad jis sirgtų. Mirtis buvo staigi, visiems netikėta. Liga progresavo tik paskutiniaisiais gyvenimo mėnesiais. 1483 m. gegužės mėnesį daryti įrašai rodo, kad Kazimieras perėmė mirusio Lenkijos pakanclerio pareigas... Jeigu būtų buvęs silpnos sveikatos, nebūtų pradėjęs ir ilgos kelionės į Seimą Liubline. Kazimieras mirė pakeliui, šios kelionės neužbaigęs.

Mirė ne Lietuvoje.

Gardine.

Kaip gerai jis pažino Lietuvą?

Tėvas į Lietuvą pirmą kartą jį pasiėmė 16-metį, kartu su broliu Jonu Albertu. Tai buvo paskutinėmis 1474 m. dienomis. Kitais metais vėl gyveno keletą mėnesių. Vėliau su tėvu lankėsi Prūsijoje. 1476 m. Lietuvoje šventė Kalėdas ir čia gyveno iki kitų metų. 1477 m. gavėnios metu buvo Trakuose. 1478 m. su tėvu vyko iki Lietuvos Brastos. 1479 m. ir 1481 m. vėl lankėsi Lietuvoje. Po nepavykusio sąmokslo (prieš karalių ir sūnus) 1481 m. valdovas jį išsiuntė į Lenkiją. Beveik dvejus metus ten jis savarankiškai tvarkė ekonominius, karinius, teisinius, kanceliarinius reikalus - kaip karaliaus vietininkas (tėvas liko Lietuvoje). 1483 m. pavasarį vėl atvyko į Lietuvą, aktyviai veikė valstybiniame ir viešajame gyvenime iki pat kitų metų pradžios, kai savijauta staiga pablogėjo.

Prieš srovę

Pamaldumas - ryškiausias šios asmenybės bruožas?

Šis bruožas išryškintas vėliau, o gyvendamas karalaitis garsėjo ne vien pamaldumu. Kaip minėjau, jis buvo labai išsilavinęs (be lenkų, mokėjo vokiečių, lotynų kalbas) ir mokėjo tvarkyti valstybės reikalus. Kelerius metus buvo tėvo vietininkas Lenkijoje. Žmonės tikėjosi jį būsiant gerą, teisingą ir veiklų valdovą.

Išskirtinis Kazimiero pamaldumas irgi neprasilenkia su istorine tiesa. Renesanso epocha, kaip jūs užsiminėte, iš tiesų nebuvo dorybingumu pasižymėjęs laikmetis, ir juo labiau tokioje aplinkoje išsiskyrė Kazimieras, laikęsis krikščioniškų vertybių, santūraus gyvenimo būdo - galima sakyti, ėjęs prieš srovę. Kita vertus, Renesanso kultūrinis sąjūdis skatino ir religinį atsinaujinimą, kitokį požiūrį į pamaldumą.

Vėlesniais laikais nemažai faktų apie karalaitį Kazimierą buvo pagražinta, interpretuota, tačiau ankstyvieji šaltiniai įvertina šios istorinės asmenybės vertybes, dariusias didelį įspūdį tiek artimiesiems, tiek visiems žmonėms Lietuvos ir Lenkijos valstybėje.

Yra užfiksuoti Kazimiero mokytojo italų humanisto Pilypo Buonakorsio žodžiai: "Toks jaunuolis turėjo arba negimti, arba gimęs nemirti."

NUOMONĖS

Vokiečių istoriko Jakobo Karo (Jacob Caro) nuomone, jaunojo Kazimiero karo žygis į Vengriją buvo tas dvasinis lūžis, kuris atgrasė karalaitį nuo pasaulietinio gyvenimo:. "Po (Vengrijos) žygio buvo jis (princas Kazimieras) kaip sulaužytas. Jis vis labiau ir labiau, bėgdamas iš pasaulio, atsidavė religiniam gyvenimui..."
Lenkų istorikė dr. Malgorzata Duczmal knygoje "Jogailaičiai" rašo, jog Kazimiero atsidavimas pamaldumui buvo susijęs su jo liga ir paskutiniaisiais gyvenimo metais, kai jis jau žinojo sergąs nepagydomai.
Anot kronikininko (ir gydytojo) Motiejaus Miechovskio (lenk. Miechovita), Kazimieras sirgo tuberkulioze.

AR ŽINOTE, KAD...

Yra išlikę du Kazimiero vardu rašyti laiškai. Vienas skelbia karą Vengrijos karaliui Motiejui Hunijadžiui, nurodant priežastis. Kitas rašytas jau pasitraukus iš Vengrijos ir adresuotas imperatoriui Frydrichui III. Jame karalaitis pareiškia, jog tęs pradėtą žygį. Tas pačias mintis Kazimieras pasakė atvykusiam popiežiaus nuncijui Morkui Barbo: jis tikįs, kad bus apgintos jo paveldėjimo ir įpėdinystės teisės.
Iniciatyvos kanonizuoti Kazimierą ėmėsi jo brolis Žygimantas (Senasis), išgirdęs apie stebuklą prie Dvynos upės. Lietuvių ir lenkų riteriai, skubėję susiremti su Polocką apsupusiais Maskvos pulkais, išvydo šventąjį Kazimierą, rodantį tinkamą brastą. Buvo kreiptasi į popiežių Leoną X prašant paskelbti Kazimierą šventuoju.
Kazimiero kanonizacijos procesą pradėjo popiežius Leonas X: sudarė komisiją gyvenimo šventumui ištirti, į Vilnių pasiuntė legatą vyskupą Z. Fererį. Leonas X istorijai dar žinomas dėl bandymo sustabdyti Reformaciją: jis ekskomunikavo Martyną Liuterį. Šis popiežius taip pat nedavė leidimo Anglijos karaliui Henrikui VIII skirtis su žmona, ir pastarasis įkūrė savarankišką Anglikonų bažnyčią, pasiskirdamas save šios bažnyčios galva.
XVI a. Bažnyčia kanonizavo tik 2 šventuosius. Pasak tyrėjos S. Maslauskaitės, didžiausias šv. Kazimiero "konkurentas" buvo šv. Hiacintas, šio krašto misionierius; kanonizuotas 1594 m. Misijonieriavo Prūsijoje (1236-1238), lankėsi Lietuvoje (1231) ir buvo vadinamas "šiaurės apaštalu".
Lietuvaičio šv. Kazimiero garbei pavadintas net tolimosios Venesuelos miestas San Kasimiras, turintis apie 25 000 gyventojų. Tiesa, miesto vardo kilmė aiškinama tik Lenkijos princo vardu.

CITATA

Kazimiero Jogailaičio antragimis sūnus susidūrė su anaiptol neidealiais dalykais. Jis matė, kaip, vykdant aukštosios valdžios planus, susidūrus pasaulio galybėms, žūsta žalojamas žmogus, kaip alinamas kraštas ir iždas, kaip smurtauja kareiviai, naikindami savus ir svetimus taikius piliečius. Susidūrė ir su didžiūnų bei vadų neryžtingumu, ir su garbinga kario narsa mūšio lauke. Pajuto bejėgiškumą, kai siekė keisti pražūtingai besiklostančią padėtį. Patyrė karių paniką ir traukimąsi nuo pavojaus nakties priedangoje. Tai galėjo paskatinti pamąstyti apie slėpiningus Aukščiausiojo planus, dangiškąją valią, dažnai nesutampančią su žmogaus norais, taip pat nenykstančių vertybių svarbą.

Dr. Mintautas ČIURINSKAS ("Šventojo Kazimiero gyvenimo ir asmenybės bruožai")