Kaip kilo idėja pradėti "Laukinę komandą"?
"Laukinė komanda" - tinklalapis, kurio tikslas skleisti draugiško pasaulio žinią, kuriame sugyvena gyvūnai ir žmonės, yra oras, kuriuo įmanoma kvėpuoti.
"Laukinei komandai" yra vieneri metai. Idėją man padėjo įgyvendinti draugas programuotojas. Jis pasisiūlė sukurti elektroninę svetainę. Aš iki tol rašiau straipsnius laikraštyje, tačiau jaučiau, kad neatskleidžiu savęs tuose straipsniuose. Pagalvojau, kad galėčiau daryti vaizdo dienoraščius. Kol kas filmuoju, ką aš veikiu gamtoje ir visa tai apžaidžiu iš ekologinės pusės
Viskas prasidėjo nuo mano šuns Medos. Aš gyvenu su ja jau trylika metų. Stebiu jos elgesį, matau, ko ji nori, puse žodžio galiu ją suprasti.
Gyvūnai - lygūs mums, negalima jų stumdyti ir mėtyti.
Kodėl pavadinimas "Laukinė komanda"?
Komanda todėl, kad aš viena nieko nepakeisiu. Ji turi augti, suburti daug žmonių į bendrą veiklą. Kaip, pavyzdžiui, "Green Peace", jie per savanorius padaro viską.
Tai kaip sekasi rinkti komandą? Žmonės parodė užsidegimą?
Žmonės parodė užsidegimą, bet tokio tikslingo judėjimo kol kas nėra. Viską padarau pati ir mano draugas, o šuo taip pat prisideda. Kol kas esame trise. O kitų žmonių reikėtų ieškoti tikslingai, kurie turėtų sukaupę žinių.
O kaip su populiarumu?
Nežinau, ar aš esu pasiruošus tokiam dideliam dėmesiui. Man atrodo, jeigu jau pradedi lįsti į viešumą, turi būti pasiruošęs, o man atrodo, kad aš vis dėlto nesu.
Ekologijoje yra įvairių aspektų, kurie labiausiai domina?
Mane domina gyvūno pusė. Man atrodo nesąžininga auginti kiaulę mažame aptvare, kai ji negali net apsisukti. Reikia skleisti žinią, kad tai nėra gerai. Todėl pati esu vegetarė, kad neremčiau to verslo.
Man nuo vaikystės patiko gyvūnai. Atrodo, kad suprantu, ką gyvūnas jaučia, tarsi matyčiau augintinio akyse jo jausmų atspindį. Tas supratimas atsirado po to, kai pradėjau tyrinėti savo šuns elgesį, savotiška gyvūno psichologija.
Mane taip pat domina žmogaus poveikis gamtai. Kaip vyksta tarša, šiukšlinimas, nes juos mes galime reguliuoti.
Minėjai, esi vegetarė, kiek žinau, juos supa įvairūs stereotipai...
Labai dažnai susiduriu su stereotipais. Iš pradžių visa šeima buvo prieš. Kai pradėjau nevalgyti mėsos, aš tapau sveikesnė. Anksčiau lengvai susirgdavau, atrodo, oro pasikeitimas ir iškart. Taip pat seniau visada, kai pavalgydavau - pykindavo. Dabar ši problema yra minimali.
Kai kurios kavinės yra labai gražiai pasiruošusios ir turi vegetariškų pasiūlymų. O kur dideli prekybos ženklai, ten nėra visavertės vegetariškos picos. Daug kas tikrai nesitaiko prie vegetariškų poreikių.
Kuo skiriasi vegetarai ir veganai?
Veganas visiškai nevartoja gyvulinės kilmės produktų, o vegetaras vartoja gyvulinius produktus, kurie nenužudo gyvūno, pavyzdžiui, pieną, kai kurie vegetarai valgo kiaušinius. Viskas priklauso nuo požiūrio.
ĮKVĖPIMAS. Daug įkvėpimo semiasi iš gamtos ir kelionių.
Kaip tapai vegetare?
Suvalgiau jautienos mėsainį ir apsinuodijau. Susirgau gastritu. Daug tyrimų turėjau ir tiesiog pamaniau - man nereikia mėsos. Dar vienas lūžis - kai mama iškepė jautienos patiekalą, ir užuodus kvapą apsiverkiau. Prieš akis tiesiog mačiau liūdną karvės snukutį.
Kaip pradėti būti vegetaru?
Man padeda mintis, kad gyvūnas yra draugas, o ne maistas. Pirmas žingsnis galėtų būti restoranuose užsisakyti patiekalus be mėsos. Po truputį gaminti vegetariškus patiekalus. O tada žmogus pajus, kad, kai valgo vegetariškai, yra sportiškas ir kūnas lengvesnis.
Kokia patirtis būnant savanore gyvūnų globos namuose "Nuaras"?
Savanoriauju gan seniai. O jeigu galiu suteikti būtiną pagalbą, būtinai ten ir važiuosiu. Prieglaudoje tiesiog įeini ir iš šonų daugybė įvairiausių gyvūnų su asmenybėmis. Matai, ką augintinis galvoja, ką jaučia, ar pasimetęs, ar išsigandęs. Su kiekvienu šuniuku gali užmegzti kontaktą. Kiekvieną gyvybę gali išjudinti iš kasdienybės.
Kaip prasideda savanorės diena?
Atvažiuoji ten, išsivalai voljerus, valai kačiukų kambarius, o po to gali su šuniukais pažaisti. Po to pareklamuoju, kad toks ir toks šuniukas ieško šeimininko. Tokia ta diena, labai prabėga greitai laikas.
Buvo gyvūnų, kuriuos būtum norėjus priglausti?
Buvo tokie du dideli šunys, kuriuos svajojau pasiimti, bet namuose nebuvo vietos. Vienas labai panašus į vilką, su tvirta asmenybe. O kitas draugiškesnis. Norėjau, kad jie rastų namus, norėjau pasiimti, bet reikėjo taikytis prie tėvų, tad teko juos reklamuoti.
Taip pat buvo istorija, kai Kretingoje per liūtį radau išbadėjusį šuniuką, šonkauliai matėsi. Priėjau prie jo, atsitūpiau, pradėjau kalbinti, bet ne perspaustai meiliai, o ramiu balsu, it dialogą megzdama: "Kas tau nutiko? Ką tu čia veiki?" Paskui mane šuniukas ėjo iki pat namų, ten jį pašėriau, o po to su drauge nuvežėme jį į gyvūnų globos namus "Nuaras".
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą