Projekto idėja, skleidžianti pozityvumą, mažiau nei prieš metus pas mus atkeliavo iš JAV. Pirmiausiai - į Vilnių, bet netruko paplisti po visą Lietuvą. Į dalyvių gretas vienas po kito rikiuojasi šeimininkai, priėmę į savo namus augintinius iš prieglaudų ar gatvės ir norintys su visais pasidalinti įgytu džiaugsmu.
Priglausti keturkojai pamestinukai, patyrę bjauriojo ančiuko dalią ir galiausiai tapę gulbėmis, yra fotografuojami jau dešimtyje miestų: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Druskininkuose, Marijampolėje, Radviliškyje, Pakruojyje ir Mažeikiuose. Jų nuotraukos skelbiamos tinklalapyje www.nebrisius.lt kartu su šeimininkų aprašytomis istorijomis.
PAŠAUKIMAS. Projekto "neBrisius.lt" koordinatorė Elena Rutkauskaitė - istorikė, mėgstanti fotografuoti. Savo gyvenimą ji norėtų skirti šviečiamajai veiklai, susijusiai su gyvūnų gerove.
Užsiregistravusiųjų fotosesijai ir laukiančiųjų eilėje - net 450, nors reklamai nebuvo skirta specialaus dėmesio, žinia sklido iš lūpų į lūpas! Tokios norinčiųjų gausos nustebinti organizatoriai prašo laukiančiųjų kantrybės bei supratimo, jog projektą vykdo žmonės, savanoriškai ir neatlygintai skiriantys savo papildomą laiką, priemones bei lėšas.
Prisidėti kviečiami fotografai ir asmenys, turintys koordinatoriaus savybių, iš tų miestų, kurių dar nėra minėtame dešimtuke.
Pasak projekto "neBrisius.lt" koordinatorės Elenos Rutkauskaitės, tai ne pirmas ir ne vienintelis VšĮ "Gyvūnų gerovės iniciatyvos" sumanymas siekiant šalinti ne beglobių gyvūnų problemos pasekmes, o priežastis. "Esame pasirengę šviečiamajai veiklai mokymo įstaigose, padėti gyvūnų gerovės organizacijoms rengiant akcijas, renginius, projektus, dalyvauti ruošiant ir svarstant reikiamus įstatymus, palankius ne tik žmogui, bet ir gyvūnui", - sakė ji.
Pati Elena savo namuose laiko dvi kates ir šuniuką, nors nuo mažumės buvo alergiška, taip pat ir gyvūnams. "Aš taip juos myliu, kad savo ligą peraugau. Negaliu įsivaizduoti gyvenimo be šuns. Savo puikios gydytojos padedama dabar jau apsieinu be vaistų, nors dėl visa ko jų turiu..."
25 metų mergina sakė esanti labai dėkinga mamai, kuri, nepaisant jos polinkio į alergiją, nebuvo griežta ir neuždraudė dukrai ne tik namuose turėti taip trokštamų keturkojų, bet ir nuolat domėtis paliktaisiais, lankytis prieglaudose.
Pokalbininkė džiaugėsi pagaliau atradusi, ko visą laiką ieškojusi - "Gyvūnų gerovės iniciatyvų" komandą, vykdančią jos širdžiai artimą veiklą. "Įgyvendinama daug prasmingų projektų. Labai smagu, kad į juos įsiliejo ir klaipėdietės gyvūnų mylėtojos Skaistė Svidraitė, Asta Astrauskienė ir Dovilė Čižaistė", - sakė ji.
Taikomosios istorijos profesiją įgijusi E. Rutkauskaitė, turinti pomėgį fotografuoti, savo gyvenimą norėtų skirti šviečiamajai veiklai, susijusiai su gyvūnų gerove.
Šiandien "Vakarų ekspreso" skaitytojus pradedame susipažinti su laimingomis gyvūnų istorijomis iš Klaipėdos. Jas pratęsime kitą šeštadienį. (Dėl vietos stokos istorijos sutrumpintos. Išsamiai prašome skaityti www.nebrisius.lt)
MANO OTELAS! Buvęs prieglaudinukas, tiksliau - buvęs laikinas globotinis, kai buvau savanorė vienose "pėdutėse". Otelas į prieglaudą pateko nesocializuotas, bijojo žmonių, garsų, vaizdų - visko. Vežiausi jį namo manydama, kad išmokysiu nebijoti, o tada surasiu naujus namus. Bet štai mes jau penkerius metus esame trijų asmenų šeima.
Astos Astrauskienės nuotr.
Niekada nesijaučiau jį išgelbėjusi, nesijaučiu padariusi žygdarbį, kad pasiėmiau šunį iš prieglaudos. Pagalvok tik! Čia gi mano šuo! Kad ir kur jį būčiau sutikusi - prieglaudoje, gatvėje ar veislyne - vis tiek būčiau pasiėmusi. Ir dar neaišku, kam čia labiau pasisekė: jam, kad priėmėme jį į savo šeimą, ar mums, kad turėjome galimybę priglausti būtent jį. Nėra dienos, kad nepasidžiaugčiau, jog jį turiu, nėra dienos, kad pažiūrėjusi į jį nepagalvočiau: šakės, koks gražus! Ir nėra dienos, kad nekvaršinčiau draugams galvų pasakojimais apie jį.
Pats buvęs prieglaudinukas, šiandien Otelas vyksta į mokyklas ir moko vaikus atsakingo elgesio su gyvūnais, rodo programas per renginius, ragin žmones paaukoti pinigų prieglaudos globotinių išlaikymui, bei yra laikinas globėjas ypatingų poreikių turintiems gyvūnams. Iš tiesų Otelas yra pirmasis mano pagalbininkas, kai į namus parsinešu tokį pat žmogaus bijantį, nesocializuotą laukinuką, koks kažkada buvo jis pats.
Kaip ir visi mylintys šeimininkai, aš savo namuose auginu patį nuostabiausią šunį pasaulyje - SAVO ŠUNĮ.
Mudviejų su Otelu prašymas visiems būsimiems pamestinukų šeimininkams: negelbėkite gyvūnų iš prieglaudų, neimkite jų į šeimą vedini vien gailesčio ar noro padaryti ką nors gero. Gailestis trunka vos kelias minutes. Pasiimkite augintinį tik tuo atveju, jei jį pamilote ir be jo nebeįsivaizduojate savo šeimos. Nes meilė tinkamai išsirinktam šuniui gali tęstis ilgiau už gyvenimą.
Simona
GILĖ. Nuvažiavusi į prieglaudą "Būk mano draugas", aptikau labai bailią šunytę, vos keleto mėnesiukų. Tupėjo dėžutėje ir bijojo išlįsti. Parsinešiau namo manydama, jog rasiu kam mažylę padovanoti. Daug skelbimų visur prirašiau ir laukiau, tikrai nesitikėjau, kad neatsiras nė vieno norinčio. Dienos bėgo, Gilė vis labiau prisirišo prie mūsų, o mes - prie jos. Matyt toks jau likimas ir taip turėjo būti: Kalėdų proga apsisprendėme, jog Gilė lieka pas mus.
Editos Pociūtės nuotr.
Gilė visko bijojo, bet panašu, kad visų fobilų baigiame atsikratyti, išskyrus svetimų šunų baimės. Šiaip mūsų Gilė labai meili, ryte, išgirdusi žadintuvą, atbėga į lovą ir savo snukutį padeda man ant veido. Namuose ji švelni, žaisminga tiek su visais šeimos nariais, tiek su kitomis dviem mūsų kalytėmis, nors ir eibių namie prikrečia, kaip ir visi jauni šuneliai.
Reda
BORAS atkeliavo pas mane 2010 m. spalio 4 dieną (ne veltui tai Pasaulinė gyvūnų diena). Jau buvau nusiteikusi imti ne jauniklį, o paaugusį šunelį, kuriam sunkiau rasti namus, taigi nuvažiavome į globos namus. Pamatę šį šunelį (jam tuomet buvo 3 metai) - praplikusiu nuo grandinės kakliuku, džiaugsmu ir meile trykštančiomis akimis, nuvijome visas abejones į šalį. Prie tos trumpos grandinės jis praleido 2 metus... Pamatęs mus, žaismingai prisispaudė prie žemės vizgindamas uodegytę. Kai pasiėmėme jį į automobilį, vargšelis buvo baisiai nusigandęs, didelės permainos jo gyvenime - nuo būdos į mašiną. Ir tai buvo mūsų draugystės pradžia. Sakyčiau, nusprendėme gan impulsyviai, bet niekada nepasigailėjau.
Viačeslavo Fatejevo nuotr.
Paleistas kieme skuosdavo kelis kartus aplink namą - gi taip seniai turėjo galimybę išsilakstyti. Kailiukas ant kaklo pamažu ataugo, iš benamio jis po truputį virto tikru inteligentu. Greitai išmoko ir komandų. Boras - rimtas, išmintingas šuo,maloniai priima įvairiausius svečius. Jis - laimingas šuo, kuris savo laime užkrečia ir žmones. Jis nuostabus!
MUSTANGA su savo sesutėmis, broliukais ir mamyte 2011 metų rugpjūtį buvo rasta išmesta miške. Juos radę žmonės nuvežė šeimyną į gyvūnų globos namus. Šuneliai tuomet buvo apie trijų mėnesių amžiaus. Visi broliukai ir sesutės rado šeimininkus, o "bjaurusis ančiukas" liko viena. Priėmiau ją, kaip ir kitus laikinus globotinius, su mintimi socializuoti ir rasti jai namus. Jai tuomet buvo jau 10 mėnesių. Ilgai ieškojome jai namų, gal pusę metų niekas nesidomėjo, kol galop supratome - šita trapi būtybė pavergė mūsų širdis. Kai aplinkiniai klausia, kokia šio gražaus šuns veislė, aš su pasididžiavimu tariu: mišrūnas. Švelni, lengvutė, plastiška, elegantiška, žmogiška ir labai baili. Bet kai pelnai jos pasitikėjimą, ji - tikras stebuklas. Mėgsta prisiglausti, kaip koks pliušinis meškutis. Ji - vaikščiojantis harmonizatorius. Mylime ją!
Šeimininkai
PAIRO išsirinkome nuvykę į prieglaudą. Ten siūlė ir mažų, ir dar visai jaunučių šuniukų, bet pajutome, kad Pairo yra tas, kurio mums reikia.
Skaistės Svidraitės nuotr.
Dabar net neįsivaizduoju kito šuns mūsų šeimoje. Mes taip susigyvenome, kad atrodo, jog auginame jį nuo mažens. Pairo labai myli mergaites, namuose elgiasi ramiai, o lauke šėlsta lyg mažas šunelis. Jam dabar yra penkeri.
Pairo istoriją papasakojo Liudmila
GRANDAS - labradoras iš gyvūnų globos namų. Jis labradoriškesnis net už grynaveislius savo giminaičius. Namuose - ramus meškinas, nekrečia jokių išdaigų, išskyrus slaptus pagulinėjimus lovoje, loja itin retomis progomis. Tačiau vos paėmęs kamuoliuką (juos, beje, rūpestingai susirikiavo prie buto durų), Grandas tampa iš koto verčiančiu šokliu, sprinteriu, parkūrininku ir akrobatu. Jis neturi nė menkiausių baimių (jo negąsdina nei fejerverkai, nei dulkių siurblys), labai pasitiki savimi, yra bendraujantis, tačiau neįkyrus. Žinau, daug kas pasakys, kad labradoras prieglaudose yra retas svečias, ir namus jam surasti tikrai nėra sunku. Tiesa, tačiau, augant šios veislės populiarumui ir nesąžiningų daugintojų skaičiui, labradorai vis dažniau lieka be šeimininkų. Jie "netikėtai" užauga, o negaudami pakankamai dėmesio ir krūvio tampa tikri padaužos. Šunų ar veislės čia kaltinti jokiu būdu negalima. Tai žmonės patiki stereotipais, kad labradoras turi būti visada geras, ramus, storas. O iš tiesų šie šunys yra be galo stiprūs, ištvermingi, fizinis ir protinis krūvis jiems tiesiog gyvybiškai būtinas.
Tąsyk, veik dvejų metų, Grandas tiesiog niekada nebuvo pažinęs tikro ryšio su žmogumi. Jis pakeitė manymą, kad su šunimi reikia pažaisti, padresuoti, pamyluoti, ir tu jau esi jo žmogus. Mūsų laukė gana ilgas kelias - daug laiko leidom drauge, daugiau nei tris mėnesius lankėme mokyklą, naudojome tik pozityvius metodus (taip, su suaugusiu šunimi tai tikrai įmanoma). Namie visuomet elgėsi pavyzdingai, idealiai važiuoja automobiliu, drauge eina į svečius, į kavines, į paplūdimius, važiuoja į festivalius ir plaukia baidarėmis, taigi yra visiškai socializuotas, moka pagrindines komandas, tik su katėm taip ir nepavyko susidraugauti.
Astos Astrauskienės nuotr.
Kodėl jį paliko? Lyg ir alergiškas, lyg ir niekam tikęs, daug plaukų - tai viskas, ką pamenu iš pasakojimo apie buvusius šeimininkus. Nes apie juos mes negalvojam. Manau, savo puikiųjų savybių Grandas turi ir išmoko pats, o ne jų dėka. Duodant gerą ėdalą, dingo jo alergijos, sumažėjo šėrimasis, figūra ideali, o fizinis aktyvumas neleidžia jam krėsti "zbitkų" iš nuobodulio. Mums mūsų Grandas jau nėra iš prieglaudos - jis visavertis mūsų šeimos narys, jos trečdalis, minkšta, švelni ir seilėta meilė.
Grandas ir mes norime nuoširdžiai paraginti jus atvykti į gyvūnų globos namus. Dalintis meile galima ir reikia su visais: kuo daugiau jos duodi, tuo daugiau turi ir gali dar išdalinti. Esam tikri - jei tavęs nemyli nė vienas šuo, prarandi neapsakomai didelę dalį gyvenimo džiaugsmo. O prieglaudinukų širdutėse meilė liejasi per kraštus. Tik atvažiuokite jos pasiimti.
Pasakojo Rokas ir Rita
RAINYS parkeliavo į mūsų namus iš prieglaudos.
Skaistės Svidraitės nuotr.
Ir gyvename dabar gražiai, ramiai. Rainiukas labai meilus, išdaigų nekrečia, tai daug čia ir nepapasakosi. Net priešus, nepavykus pasipriešinimui ir bauginimui, bando įveikti meilumu: atsigula mat toks visas gražus, ir glostykite, ponai ir ponios, glostykite mane...
Akvilina
Bus daugiau
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą