Kačių magija: velnio padaras ar sėkmės angelas?

Tikriausiai joks kitas naminis gyvūnas nėra apgaubtas tokios paslapties, apie jį nėra tiek patarlių ir prietarų kaip apie kates. Vieni jas vadina velnio padarais, atnešančiais nelaimes, kiti žavisi neįprastais ir nepaaiškinamais kačių sugebėjimais.

Senovės Egipte katės buvo „mau“

Pirmieji kačių atvaizdai rasti Egipte. Atvaizdų amžius siekia 1800 m. pr. Kr., o seniausi kačių kapai rasti ten pat, datuojami 1500 m. pr. Kr. Įdomu, kad iššifravus senovės egiptiečių hieroglifus paaiškėjo, jog šie žodį „katė“ tardavo kaip „mau“ arba „miu“. Katės senovės Egipte buvo labai saugomos ir garbinamos (jų dar buvo nedaug), pasikėsinę į šio keturkojo gyvybę, patys buvo baudžiami mirtimi.

Egiptiečiai turėjo net kačių deivę - Bastet, kurią vaizduodavo kaip moterį katės galva ir kuri simbolizavo džiaugsmą, linksmybes ir muziką. Buvo ir dievas katinas - juo neretai vaizduodavo saulės dievą Ra, o ant kapaviečių išraižytose maldose Ra buvo vadinamas Didžiuoju Katinu.

Itin garbintos katės, kurių kailiukas buvo trijų spalvų arba akys - skirtingų spalvų. Žyniai vadino jas amžinybės simboliu, nes katės miega taip susisukusios į kamuoliuką, kad liečiasi galva ir uodega.

Net senovės graikų istorikas Herodotas stebėjosi tokiu kačių populiarumu Egipte ir spėliojo, kad jas garbina kaip grūdų derliaus saugotojas nuo graužikų. Egipto kačių kulto „sostine“ buvo Bubasčio miestas: pastipusias kates čia balzamuodavo ir laidodavo greta Bastet šventyklos.

Bažnyčiai katės - velnio padarai

Graikai manė, kad deivė Artemidė dažnai pasirodo žmonėms katės pavidalu. Senovės Romoje katės buvo laikomos meilės laisvei ir savarankiškumui simboliu, jos vaizduotos lydinčios laisvės deivę Libertą. Todėl katės nebuvo pats mėgstamiausias romėnų valdovų ir tironų naminis gyvūnas. Jie labiau mėgo laikyti naminius liūtus, simbolizuojančius jų valdžią. Tačiau katės ženklą mielai iškeldavo tie, kas kovodavo dėl laisvės - todėl neatsitiktinai ji buvo pavaizduota Spartako vadovaujamų sukilusių vergų vėliavose.

Senovės Skandinavijos legendose pasakojama, kad Frėja, šviesiaplaukė ir mėlynakė meilės ir vaisingumo deivė, keliaudavo vežimu, kurį tempė katės. Keltų gentys garbino deivę Ceridven, kuriai, anot legendų, patarnavo būrys baltų kačių, o japonams katės buvo taikaus poilsio ir ramybės simbolis.

Krikščionių bažnyčia iš pradžių kates vadino blogio sėkla, velnišku padaru, nes jos sugebėjo puikiai matyti tamsoje, o tai, dvasininkų manymu, buvo neabejotinai šėtoniškas gabumas. Tuos, kas laikė namie daug kačių, galėjo atskirti nuo Bažnyčios.

Tiesa, ryšiais su velniškomis jėgomis viduramžių inkvizitoriai įtarinėjo ne tik kates, bet ir rupūžes, žiurkes, peles, šunis, bet katės laikytos pačiomis nuožmiausiomis šėtono šalininkėmis...

Tačiau buvo ir išimčių - katės, kurių kaktose galėdavai įžvelgti šviesią raidės M formos dėmę, laikytos tinkamomis doram krikščioniui. Jas dar vadino Madonos katėmis. Kodėl? Nes, anot legendos, Mergelė Marija Nazarete kaip tik turėjo tokią katę. Šios palikuonės atminimui gavo tokį ženklą.

Tik kiek vėliau Bažnyčios požiūris sušvelnėjo ir maždaug VI a. popiežius leido kates laikyti vienuolynuose.

Musulmonai, priešingai, iš arabų perėmė didelę pagarbą katei. Net pranašas Mahometas, pasakojama, mėgo kates ir nurodė savo sekėjams, kad „katės nėra nešvarios ir netrukdo maldos“. Mahometas turėjo ir mėgstamą katę, vardu Muesa.

Beje, arabų kalboje yra net 19 skirtingų žodžių, kurie yra žodžio „katė“ sinonimai. Daugiau sinonimų turi tik liūtas - 21.

Juodų kačių organais bandyta gydyti ligas

Tarp kačių mėgėjų visiškai juodo kailio katės laikomos didele retenybe. Manoma, kad jas į Europą iš senovės Egipto (kur jos buvo šventyklų gyvūnai) atplukdė finikiečiai. Senovėje juodos katės buvo populiariausios, nes dėl juodo kailio galėjo itin efektyviai gaudyti graužikus.