Ponia Laima laiko levrečių - miniatiūriškiausių kurtų, kiškių medžiotojų, veislyną. Levretės gracingos tarsi balerinos, jų kilmės šalis - Egiptas, ir jas augino garsioji karalienė Kleopatra. Kaip šalia šių nuostabaus grožio šunelių atsirado milžiniški airių vilkogaudžiai, paklausėme ponios Laimos Eidukienės.
"Pirmiausia priglaudėme savo namuose trejų metų sužeistą patiną - Robiną Hudą, išgydėme jį. O patyrę, koks tai draugiškas, išmintingas, elegantiškas šuo, suradome jam ir žaidimų draugę Emą. Pora iš tiesų rūpinasi vienas kitu, žavi jų ištikimybė - tarsi vilkų poros. Robinas Hudas puikiausiai dalyvauja parodose, bet nemedžioja. Mieliau braido jūroje. Šie švelnūs dičkiai yra ir patikimi sargai; jau trečiąją parą po to, kai pas mus apsigyveno, patinas mane pažadino trečią nakties ir nuvedė prie lango. Pamačiau, kad apie automobilį krapštosi vagys", - pasakojo vilkogaudžių šeimininkė. Pridūrė, jog vilkogaudžiai turi savo nuomonę: jeigu koks žmogus jiems nepatinka, atsigula ant slenksčio ir į namus neįleidžia. Robino Hudo aukštis ties ketera - 94 cm, o kai ištiesi, ilgis - metras 60 centimetrų. Jo šeimininkai juokauja, kad gero šuns turi būti daug...
Kišeninės fėjos
Klaipėdiečiai Jorkšyro terjerių Selinos ir Merlinos šeimininkai Ilona ir Virgis nėra iš tų žmonių, kurie įsigijo šiuos kišeninius šunelius tam, kad su jais žaistų. Jie nepuošia visokiais aksesuarais ir neperrenginėja madingais skudurais savo kalyčių - šių fėjų priežiūrai pakanka šampūno - kondicionieriaus ir jas sušukuoti. "Kalytės be reikalo nekelia balso, jos žaismingos ir nesudaro rūpesčių it gerai išauklėti vaikučiai. Kai buvo mažos, tiesa, pagrauždavo batus, bet gerieji jų būdo bruožai nustelbia visas išdaigas. Jorkšyro terjerai - atsidavę šeimininkui visa širdimi ir nuolat trykšta gyvenimo džiaugsmu", - sakė jie.
Egzotiškasis kubietis
Parodos perlu laikyčiau Havanos bišoną - tokį panašų į pusbrolį Itą iš "Adamsų šeimynėlės". Nelabai suprasi, kur jo priekis, kur pabaiga - per vidurį einantis sklastymas skiria baltus gaurus. Jų Lietuvoje - vos keletas. Šio šunelio protėviai kilę iš egzotiškosios Kubos salos, ir seniau čia jie buvo vadinami "pasijonių šuneliais", mat iš po damų sijonų šmėžuodavo tik blizgios jų akutės. Havanos bišonai nesišeria, todėl įleidžiami ir į gydymo įstaigas - slaugyti ligonių.
Manoma, kad bišonai pašalina įtampą, neigiamas emocijas. Esą jie - tiesiog žmogaus emocijų "sugertukai". Prisitaiko prie bet kokio žmogaus charakterio, patys gali tapti cholerikais ar melancholikais - nelygu šeimininkas. Apie tai mums papasakojo šunelio More Mia šeimininkė Rita, pabrėžusi, koks jis puikus jos mergaitės bičiulis ir kad labai mėgsta maudytis. Šis šunelis nekerpamas ir puikiai ištveria didžiausius karščius. Daiktų jis negraužia, tačiau kartais nešasi juos paslėpti - šiaip sau, dėl smagumo.
Liūtų baubas
Na, o seno aukso spalvos Rodezijos ričbeką išveisė Pietų Afrikos medžiotojai. Šie ištvermingi vos ne kaip kupranugariai šunys per dieną gali nupėdinti pėdsakais net 80 km, o bėga 40 km/h greičiu. Jie - liūtų medžioklės "specialistai", tačiau tik nuveda medžioklius į laukinių žvėrių irštvas, bet patys šių nedrasko. Iš Vokietijos pono Holegerio parsivežta Rodezijos ričbekė Anna - nepaprasto romumo kalė, nors šiuo metu ji galbūt laukiasi palikuonių. Šios veislės šunų motinystės instinktas toks stiprus, kad laiku nesukergtos, jos jaučia ir simuliuoja "isterinį nėštumą". Anna - itin nuovoki ir paklusniai vykdo komandas, tačiau miegoti įsitaiso šeimininkų lovoje. Švelni it šilkas kalė žmogų galėtų nebent negyvai... užlaižyti. Tuo įsitikinę jos globėjai.
Bobteilai - žmonių ganytojai
Vengrijos aviganių vilna užauga ligi žemės, todėl vilkams sunku juos atskirti nuo avių, kurių bandą šie kantriai saugo. O kai plėšrūnai puola, tuomet "vengras" nokautuoja priešininką galva, trenkdamas išsikišusiu tos makaulės kaulu!
Senųjų anglų aviganių, arba bobteilų, veislyno "Kolibrio palikuonys", beje, vienintelio Lietuvoje, savininkė plungiškė Ana Liutikienė apie savo augintinius gali pasakoti valandas. Jos veislyno patriarchas Bethovenas (Mirablis Blua) yra ne tik puikus rūpestingas tėtis savo palikuonims, kurių kalė atveda jam ir po dvylika. Jis sargus, tad nuolat "gano" visus šeimos narius, kai išeina iškylauti. Tiesa, šuniui nepatinka, kai šeimininkė maudosi, nes jo vilna, prisigėrusi vandens, tampa sunki kaip inkaras. Tačiau po kambarį plūduriuoja lengvai tarsi peteliškė, dėl savo plastiškumo nenumesdamas jokio daikčiuko. Per metus iš bobteilo ponia Ana iššukuoja po 4 kg vilnos, iš kurios mezga liemenes ir kojines reumato suriestiems pažįstamiems. Tuomi nesibaigia gydomosios bobteilo savybės: šis šuo - ekstrasensas. Ir kai į Plungės šunų klubą susirenka mamytės su judėjimo ar bendravimo negalią turinčiais vaikais, jos nustemba, kad vaikai ima bobteilus kalbinti, šukuoti ir vaikščioti įsitvėrę į gaurus. Bobteilai - puikios auklės. Jeigu šeimininkas - spartietis, tai lakstys drauge su juo, jeigu namisėda - snūduriuos prie kojų filosofiškai nusiteikęs.
Dvasių vedlys
Taip Aliaskos malamutą vadina jų savininkė Inga. Šis bene gražiausias Šiaurės šuo - toteminis eskimų gyvūnas, prijaukintas dar akmens amžiuje ir padėjęs tautai išgyventi. Malamuto kailis - kaip dvigubi kailiniai, purus ir vešlus, todėl šie kinkinio šuneliai, uodega uždengę snukį, ištveria arktinio speigo naktis. Savo gimtinėje sugeba patys išsimaitinti ruoniena, susimedžiot kokį žvėrelį. Kadais juos kinkėsi į kinkinį aukso ieškotojai. O šiaip malamutai dirba paieškų ir tyrimų, kelionių ekspedicijose. Pasižymi jėga, ne greičiu, ir sugeba patempti 20 kartų už save sunkesnį krovinį. Žinia, raumeningieji Ingos malamutai taip nesiplėšo - jie tik labai daug laksto erdviame voljere. To maža; be raumenų, šie šunys turi ir smegenų. Tvirtinama, jog supranta žmogaus kalbą, atsako jam išraiškingu gilių akių žvilgsniu ir net turi humoro jausmą: moka komiškai vapėti. Ir dar - malamutas Dorsa - kantrus žmonių vaikų pešiojimams ir yra šaunus žaidimų draugas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą