Valdas Maksvytis sukonstravo savo gyvenimo varikliuką

Klaipėdietis Valdas Maksvytis, dažnam pažįstamas kaip realybės šou "Kelias į žvaigždes-3" dalyvis, dabar ekrane nebėra toks pat dažnas veidas, tačiau tai netrukdo jam koncertuoti, kurti muziką bei eiles ir studijuoti ekonometriją.

Esi klaipėdietis, gyvenantis Vilniuje. Ko labiausiai pasiilgsti sostinėje?

Klaipėdoje gimiau ir augau. Tai - amžinos romantikos, saulėlydžių ir saulėtekių miestas. Iš čia kilo nemažai talentingų ir veiklių žmonių. Tikriausiai kalti jūriniai vėjai ir audros - užgrūdina, o tėvų ir senelių žemaitiškas kraujas suteikia užsispyrimo bei atkaklumo siekti tikslo. Klaipėda man visada bus tikroji sostinė - vartai į pasaulį, jaukus europinis miestas. Pasiilgstu Jūros šventės, vaikystės ir čiuožinėjimo žiemą nuo "Simonkės" kalno, o svarbiausia, žmonių. Juk miestas be žmonių - tik betonas. Klaipėdiškiai - paprasti, bet neprasti, nuoširdūs ir šilti - kas galėtų paneigti?

Studijuoji ekonometriją, bet ir dainuoji, kuri eiles. Iš kur tokie skirtingi polinkiai?

Manau, kad žmogaus galimybės neišmatuojamos - kai Dievas kūrė žmogų, "pridėjo aparatūros" visiems atvejams. Galbūt vienam davė daugiau, kitam mažiau, tačiau nereikia spraustis į ribas ir rėmus. Absoliučiai visi ieškome gyvenimo varikliuko - stimulo, stumiančio į priekį, būdo save įprasminti ir realizuoti. Pasakysiu taip: ekonometrija - duonai, o muzika, dainavimas, eilės ir tekstai dainoms - širdžiai.

Ar galima pragyventi iš muzikos? O gal sieji gyvenimą su studijuojamu dalyku?

Išsilavinimas niekada nepamaišys. O ūpo, valios, kantrybės siekti svajonių man užtenka. Muzika - tai irgi darbas. Gal truputėlį čigoniškas, visada nepatogiu laiku, reikalaujantis išlieti ne vieną prakaito lašą. Bet jei dirbi darbą, kurį mėgsti, nejauti, kad dirbi. Viena vertus, tai neprognozuojama - kaip kam pasiseka, kita vertus, pyragą raikyti galbūt galima atsiradus įdirbiui.

Kas tave atvedė į muzikos pasaulį?

Kai buvau jaunas, nebuvo nei ypatingų galimybių, nei finansų mokytis muzikos. Tačiau tuos laikus prisimenu su nostalgija. Jei gerai pamenu, jau darželyje buvau prigriebtas kaip gerklingas skardžiabalsis bernas, vėliau sekė muzikos mokykla (klarneto specialybė), choras, folkloro ansamblis, mokyklos renginiai. Po to suveikė praktiškoji pusė - stojau į universitetą, kur į sūkurį įtraukė studentiškas gyvenimas ir jo šventės. Vilniaus universiteto Matematikos fakultetas garsus savo roko operomis. Pats dalyvavau bent penkiose, didžiausia buvo Vingio parke, universiteto jubiliejaus proga, stebint 10 tūkst. žiūrovų.

Kaip pasikeitė tavo požiūris į muzikos pasaulį "KĮŽ-3" metu ir po jo?

Kardinaliai, radikaliai, šimteriopai... Kai ėjau į "KĮŽ-3", buvau tyras, nesugadintas, iliuzijų pilnas naivus vaikis. Paaiškėjo, kad tas pasaulis greičiau yra ne muzikos, o šou. Nespjausiu į šulinį, iš kurio pats geriu, bet tiesiog ne viskas auksas, kas auksu žiba. Yra krūvos nerašytų taisyklių, susitarimų, pritapti ir būti savam nėra lengva. Tai ne vienos dienos darbas. Neužtenka vien noro, didesnio ar mažesnio talento...

Kokią vertingiausią pamoką ten gavai? Ką dabar darytum kitaip?

Visko buvo - dienų, kai keliai linko, dienų, kai jauteisi lyg smagiausiam "durnyne". Manau, tai dovana, kurią gauna ne kiekvienas. Šis realybės šou privertė gerokai ūgtelėti kaip žmogui, kaip dainorėliui. Perėjau kelis etapus - nuo visiško pasitikėjimo praradimo iki atgimimo. Teko pasimokyti diplomatijos, nugesinti "degtukiškus" bruožus, užsiauginti storesnę odą.

Ar sutiktum eiti į kokį kitą televizijos realybės šou? Jei ne, tai kokio šou mūsų ekranuose, tavo manymu, reikėtų?

Du kartus į tą pačią upę neįbrisi. Gyventi tarp keturių sienų, izoliuotam nuo bet kokių informacijos šaltinių, be gryno oro, saulės ir laisvės reikia nemažų valios pastangų. Jaunystės avantiūra. Užteks karto.

Iš tikrųjų norėtųsi kruopelytės nuoširdumo, tikrumo. Gaila, bet Lietuvos televizijų prodiuseriai mano, kad žiūrovas kramto bet kokį produktą - lengvai einamą, lengvai kepamą. Stebint tolesnius muzikinius šou vaizdelis tampa vis niūresnis - "piariniai" skandalai, prastėjanti dainų kokybė, naujų idėjų stoka. Viskas daroma ekspromtu, per daug nesistengiant.

Kaip sekėsi savarankiškai siekti karjeros? Kuo gyveni šiuo metu?

Ne kartą girdėjau klausimą - ar tu dar dainuoji? Per televiziją nesimato... Taip! Ir aktyviau nei bet kada! Vieša paslaptis, jog dalyvaujant šou reikia pasirašyti sutartis, kurios riboja tam tikrus dalykus. Tai būdavo nutylima, kartojant frazę: "Pridaro žvaigždžių, kurios po to dingsta." Tai kelia šypseną. Man niekada neužteko įžūlumo vadinti savęs žvaigžde. Košės galvoje šiek tiek yra, jog suvokčiau, kad nepadariau Heraklio žygdarbių, jokių ypatingų nuopelnų dar neturiu.

Projekto metu turėjome geruosius džinus - milžinišką komandą, kuri rūpinosi viskuo. Dabar tenka dirbti savarankiškai, o niekas negimė mokytas. Stengiuosi, judu pirmyn.

Mano užsiėmimai pastaruoju metu - roko opera "Eglė - žalčių karalienė", su kuria aplankėm Angliją, Vokietiją, Belgiją, jaunimo festivalis "Laumės juosta", Palangos šlagerių karaliaus rinkimai, 20 neįkainojamų koncertų Kastyčio Kerbedžio ture, pasirodymai su kolege Skaiste. Šiuo metu intensyviai "žaliuoju" rašydamas magistro darbą.

Kaip vertini Lietuvos muzikinę situaciją?

Kažkodėl visada pirmiausiai išlenda kritika. Padarykime atvirkščiai. Pasidžiaugčiau, jog tobulėjame ir šuoliuojame kosminiu greičiu, juk estrada praktiškai kuriama neseniai ir nuo nulio. Vietos po dangaus skliautu atranda įvairūs muzikos žanrai. Galime didžiuotis džiazo festivaliais, roko naktimis, šiuolaikinės muzikos festivaliu "Gaida" ir kitais. Turime nuostabų operos ir baleto teatrą, simfoninius orkestrus, o kur dar muzikiniai teatrai. Mane "veža" dainuojamoji poezija ir bardai. Chorai, dainų šventės - unikalu.

Kokį įsivaizduoji savo idealų asmeninį šou?

Puikusis Valdo šou-spektaklis - kostiumai, pirotechnika, besikeičianti scena, ekranai ir kitokios šiuolaikinės techninės galimybės, žiūrovams dalijami pinigai, užbaigiama krizė, sutrumpinamas pensinis amžius, padidinamos pensijos - visi gauna gerą dozę puikios nuotaikos, optimizmo ir energijos, išeina laimingi ir pakylėti. Bet tam, kad kiltų tokių jausmų, nebūtina viskas, ką išvardijau, tiesiog reikia ypatingo ryšio tarp dainininko ir klausytojo. Kai jį rasiu - šou bus idealus.

Eglė RUŠKUTĖ