"Filmuoju juostas, kurias mažai kas supranta"

Žvaigždžių alėja

Be visos savo įvairovės, Japonija turi vieną veidą, pažįstamą visam pasauliui. Jis priklauso kultiniam režisieriui Takeši Kitano. Japonai jį laiko kone dievybe, o tai reiškia, kad norint pasimatyti su Takeši reikia praeiti griežčiausią apsaugą, kuri tavęs klausinėja, apžiūrinėja, moko, kaip teisingai lankstytis ir šypsotis, o tuomet vis viena paprašo palaukti'85

Filmavimo aikštelėje apie maestro nuolat būriuojasi apie penkiasdešimt žmonių, iš kurių tikrai užimti gal tik kokie penki. Kiti - jo svita. Labiausiai atsidavę režisieriui susivienijo į "Takeši gaują" ir laiko savo pareiga jį saugoti nuo įvairiausių nemalonumų. Nuo tylos filmavimo aikštelėje galima net apkursti - niekas nesikalba mobiliuoju telefonu, nerūko, nesikalba. Kitano dirba, o tai reiškia, kad visi likusieji tyliai stebės jo "šventus" veiksmus.

Daugumai Takeši iš jų yra kaip šeimos narys. Taip yra todėl, kad visame pasaulyje garsus kaip režisierius, Japonijoje Kitano - populiariausias šou verslo žmogus, čia jis veda net aštuonias pokalbių laidas. Taigi japonai jo veidą mato nuo ryto iki vakaro bei juokiasi iš jo juokelių.

Vienas garsiausių Takeši filmų - "Zatoichi".

Dabar maestro retai kada šypsosi, kalba tyliai, tačiau sugeba prikaustyti visų, esančių 100 metrų spinduliu aplink, dėmesį.

"Man nereikia masinio žiūrovo. Jei mano filmas sudomino 30 procentų žmonių, tai jau sėkmė, ir esu visiškai patenkintas, o jei kino teatrai grūste prisigrūdę žmonių, tai verčia susimąstyti, ką padariau ne taip", - apie savo filmus sako T. Kitano

Geriau užduokite šį klausimą tiems, kurie filmuoja hitus. Aš tuo neužsiimu. Tam, kad gautų pelno, dirba ne vienas žmogus, o tūkstančiai. Tai ne režisūrinis genijus priverčia žiūrovus mokėti už bilietus, o didžiulis mechanizmas. Hitų kūrėjai apskaičiuoja viską, pradėdami nuo scenarijaus ir baigdami knygelėmis filmo motyvais ar marškinėliais su juostos simbolika. Patikėkite, dar iki tol, kol juosta nufilmuojama ir pateikiama kino teatrams, bosai jau žino, ar gaus pakankamo pelno. Tai paprasčiausias konvejeris. Neturiu jokio noro tapti jo dalimi. Žinote, kartais jaučiuosi kaip puikus virėjas, turintis gerą restoraną, tačiau kurio klientai diena iš dienos prašo pagaminti jiems ką nors iš greito maisto. Liūdniausia - stebėti kaip žmonės su malonumu ryja tą primityvų ėdalą.

Paskutinis Takeši filmas - "Šlovė režisieriui".

Man nereikia masinio žiūrovo. Jei mano filmas sudomino 30 procentų žmonių, tai jau sėkmė, ir esu visiškai patenkintas, o jei kino teatrai grūste prisigrūdę žmonių, tai verčia susimąstyti, ką padariau ne taip.

"Šlovė režisieriui" jūsų herojus vaikšto su lėle, labai panašia į jį patį. Tai jūsų alter ego?

Norėjau filme parodyti kūrybinės krizės būsenos režisierių. Situacija be jokios išeities, tad herojus nusižudo. Tačiau man visiškai nesinorėjo vaidinti scenos, kurioje tektų nužudyti save. Gal ir pasirodysiu prietaringas, bet nenorėčiau patekti į patekti į panašią situaciją. Šiam tikslui ir sugalvojau lėlę. Taip, tai mano alter ego, tačiau sąmoningai padariau taip, kad tarp mūsų būtų minimaliai panašumų.

Viename savo interviu jūs pasakėte: "Kai kurie dalykai atrodo gražiausi, kai stovi ant mirties slenksčio." Koks tas mirties grožis?

Turėjau galvoje tai: kai suvoki mirties realumą, pradedi į savo gyvenimą žiūrėti su pagarba. Apie ką galvoja dabartiniai žmonės? Kaip gyventi patogiau, turtingiau, gražiau. Vertingas, orus gyvenimas juos jaudina mažiausiai. Kita vertus, mintys apie mirtį žmogų pakilėja virš buitinės gyvenimo plotmės, priverčia susimąstyti apie kažką svarbesnio nei atlyginimas ar apsilankymas restorane.

Takeši Kitano vaidina savo paties režisuotame 2000-ųjų filme "Kikujiro".

Aš labai myliu moteris. O dar esu labai drovus. Matyt tai ir yra priežastis, - juokiasi režisierius. - Tačiau pasakysiu atvirai, kaip žmogus, nufilmavęs ganėtinai daug juostų, - filmuoti moteris man, ko gero, yra sunkiausia. Ypač epizodus, kuriuose herojai sėdi namie, vakarieniauja arba moteris gamina valgį - aš nežinau, kaip tai pateikti. Tai kažkaip labai intymu... Esmė ne profesionalumas, juk tokių epizodų neišgalvosi. Juos reikia matyti realiame gyvenime. Kita vertus, jeigu man duotų labai gerą scenarijų, kuriame viskas kruopščiai aprašyta, galėčiau nufilmuoti įtikinamai ir kokybiškai. Tačiau vienas pats, patikėkite, to nesugebėčiau. Nors laikas būtų pabandyti - juk amžius jau pakankamas, - juokauja Takeši.

Ar rimti gyvenimo išbandymai gali tapti kūrybos stimulu. Tarkim, kaip ta baisi avarija, į kurią patekote 1994 metais...

Ne kartą iš daktarų girdėjau: "Vaikine, ne kiekvienam duota išgyventi po to, ką tu patyrei." Suprantama, esu girdėjęs apie žmones, kurie buvo per plaukelį nuo mirties ir tai jiems padėjo padaryti kažkokį atradimą. Apie save aš galvojau: "Velnias, galėjau tapti genijumi." Mano didžiam nusivylimui, taip nenutiko. Aš kaip ir anksčiau kvailioju televizijoje ir filmuoju juostas, kurias mažai kas supranta.

Japonų publiką žavite kaip šou verslo žmogus. Nusimauti kelnes prie dviejų gerbiamų politikų - tai ne kiekvienas sau leistų. Kur yra leistina riba? Ko niekada nepadarytumėte prieš publiką?

Leistiną ribą nusistatau aš pats. Iš šalies gali pasirodyti, kad savo programose darau viską, ko tik užsigeidžiu, leidžiu sau bet ką. Vis dėlto aš jaučiuosi kaip akrobatas cirke. Vienas klaidingas judesys - ir lėksiu žemyn. Tačiau aš tikiu savo balanso pojūčiu. Sutikite, jei jau taip ilgai ir gana sėkmingai dirbu televizijoje, vadinasi, neperžengiu ribų. Žodžiais to nepaaiškinsi, tiesiog jaučiu, ką galima, o ko ne daryti eteryje. Kitaip nebūčiau išlikęs šou verslo pasaulyje. Išeina, kad mano kriterijai, kas yra gerai ir kas blogai, sutampa su daugumos.

Parengė Lina SKRUIBYTĖ