"Malonė" - apie malonę gyventi prasmingai

"Malonė" - apie malonę gyventi prasmingai

"Prisiliečiau prie lietuvių istorijos, kurios nežinojau. Lietuviai, atskirti nuo Tėvynės, darė konkrečius darbus tėvų žemei. Tai buvo ilgesio ir meilės išraiška Lietuvai", - "Vakarų ekspresui" sakė juostos "Malonė" režisierė Dalia Kanclerytė. Jos sukurtas jau aštuntasis filmas bus pristatomas Ievos Simonaitytės bibliotekoje balandžio 15 d. 17 val.

Ir tai ne vien filmo pristatymas, bet ir viena "Vilties bėgimo" labdaros formų - vakare bus pardavinėjamos simbolinės kartoninės plytos. Suaukoti pinigai bus skiriami dvasinės paramos centro statybai. Na, o apie ką šįsyk pristatomas filmas?

Dalia, kodėl filmas su tokiu mįslingu pavadinimu - "Malonė"?

Kaip dažniausiai būna, su broliais pranciškonais kurdami filmą diskutavome, ginčijomės. Ir priėjome prie išvados: tai išties didelė malonė, kad sovietmečio iš Lietuvos išguiti pranciškonai ir tėvynainiai vis dėlto Amerikos žemyno platybėse vieni kitus susirado ir bendradarbiavimas davė vaisių - Kanadoje pastatyta bažnyčia, kultūros centras. Bendras tikslas ir siekiai neleido palūžti, o drauge išsaugotas brangiausias turtas - tėvų žemės papročiai, tradicijos dažnai labai atšiaurioje emigrantams Kanados aplinkoje. Lietuviai kūrė, statė ir turėjo dvasios priebėgą.

Žiūrėdama Tavo sukurtą filmą galvojau, - kiek mes mažai žinome apie išeivijos gyvenimą...

Mane, kalbinant lietuvius Kanadoje, valdė lygiai tas pat jausmas. Mūsų tautą Antrasis pasaulinis karas perplėšė per pusę - prievartinė tremtis į Sibirą ar savanoriška, bet taip pat tremtis, į Vakarus. Antroji tėvynainių dalis, likusi Lietuvoje, nedaug ką težinojo apie Sibiro platybėse "įkurdintus" ir visiškai nieko nežinojo, o ir dabar nedaug težino apie lietuvių veiklą už Atlanto. O ten sukaupti dideli dvasiniai ir kultūriniai lobiai. Nuo persekiojimų ir žūties gelbėjęsi pranciškonai, lygiai taip pat kaip ir pasauliečiai, pasitraukę į Vakarus, buvo įsitikinę, kad vienuolyną ir namus jie apleido trim mėnesiams, na, ilgiausiai - pusmečiui. Tačiau bėgo mėnesiai, o sovietinė okupacija Tėvynėje tiktai stiprėjo. Ir emigrantai suprato, kad, ko blogo, į Lietuvą nebeteks grįžti. Tačiau viltį išsaugoti grįžti jie bet kuria kaina norėjo. O kas tą viltį gali palaikyti? Tik dvasios centras. Ir pranciškonai su lietuvių parapijos sesėmis ir broliais atkakliai jį kūrė - bažnyčia, sporto salė, biblioteka, renginių salė ir netgi bankas - viskas vienoje krūvoje savotiškoje Lietuvos saloje Amerikos žemyne.

Lietuviai Toronte telkėsi ir tuomet, kai statinių nebuvo. Įspūdingi archyviniai kadrai, kaip susitikę broliai pranciškonai ir tėvynainiai renkasi maldai kino teatre... Dar įspūdingesnis žemės perkasimo ritualas, kai jau įsigytas žemės sklypas statyboms. Kertinio akmens pašventinimo ceremonija, kai eina lietuvių kolonos su trispalvėmis, draudžiamomis Tėvynėje. Neįkainojami dokumentiniai kadrai. Kaip Tu juos užtikai? Kas visa tai filmavo? Kas tą archyvą šešiasdešimt metų saugojo?

Visą parapijos telkimosi istoriją filmavo Jonas Dvilaitis. Kai vyresnieji lietuviai vienas po kito iškeliaudavo Anapilin, tarp jų ir patys aktyviausi pranciškonai, toji filmuota medžiaga atsidūrė viename iš Kanados muziejų. Žiūrėk, ir dabar filmuodami šiandieną, ar iki galo įvertina, ką daro? Nes dar nėra istorinės perspektyvos. Ir mes nelabai suvokiam, kaip visa tai atrodys po keliasdešimties metų. Bet toji filmuota kronika buvo prisiminta, atkapstyta. Ir pono Kaknavičiaus pervesta į DVD. Man teliko tik pasinaudoti ta medžiaga...

Kas Tau pačiai brangiausia šitame filme?

Suvokimas, kiek reikėjo dvasinės stiprybės nepalūžti, išgyventi. Ir daryti tai, ką sugebėjo, ką galėjo: rašė ir leido knygas, tapė paveikslus, kūrė ir materialines gėrybes. Ilgesys ir meilė Lietuvai išeiviams buvo ne abstraktus, neapčiuopiamas jausmas, o konkreti pagalba Tėvynei. Jų suaukotais pinigais remiamos dvi valgyklos Lietuvoje, įvairūs kultūriniai ir meniniai projektai. Ir aš savo akimis mačiau, kaip tie pinigai surenkami. Lietuviai organizuoja savo daiktų išpardavimus. Septyniasdešmtmečiai-devyniasdešimtmečiai žilagalviai sutempia savo per gyvenimą sukauptus pačius įvairiausius lobius ir juos pardavinėja, o surinktus pinigus deda į krūvą ir siunčia Lietuvos organizacijoms. Tai iš tiesų didelis ir prasmingas darbas.


Filmas "Malonė" - jau aštuntasis Tavo sukurtoje filmografijoje. Tuos filmus, pačia įvairiausia tematika, o iš esmės - apie dvasios tvirtybę ar jos grūdinimą, labai emocingai priima pati įvairiausia auditorija, pradedant mokinukais, baigiant intelektualais. Ar ne laikas belstis į Lietuvos televizinius kanalus, kuriuose dabar bujoja banalybės ir su retomis išimtimis abejotinos vertės projektai?

Jau pasibeldžiau. Įsikūrė Bernardinų TV. Interneto puslapyje bernardinai.tv galima pasižiūrėti ne tik mano, bet ir daugelio kitų sukurtų filmų, kuriuose kalbama apie grožį, meilę, užsispyrimą gyventi gražiau. Apie dalyvavimą kokiuose nors festivaliuose neturiu laiko galvoti.

Tai kas dabar ant Tavo darbastalio?

Bandau dėlioti jau trijų "Vilties bėgimų" filmuotą medžiagą, kurią, be abejo, papildys ketvirtojo siužetai. Sakiau, kad nesugebam vertinti, ką filmuojame šiandien. Bet "Vilties bėgimo" akcijos vertę, manau, jaučia kiekvienas. Reikšmingi bent keliolika aspektų: savanorystės principai, bėgikų entuziazmas, pati įvairiausia motyvacija, kodėl žmonės ateina bėgti, kodėl ryžtasi savanoriauti ne tik per patį "Vilties bėgimą", bet ir jau labai aktyviai rengiamasi darbui dvasinės paramos centre, kuris duris atverti turėtų jau kitų metų rudenį. Dar vienas aspektas - patys onkologinėmis ligomis sergantys, jų artimieji. Ką jiems reiškia toks visuomenės dvasinis, kas be ko, aukojant ir materialinis palaikymas? Žodžiu, kuriant filmą apie "Vilties bėgimą", tikrai reikės aprėpti didelius laukus, kuriuose kiekvienas šios akcijos segmentas, kaip dabar madinga sakyti, aria savo dirvoną ar bent jau kapliuoja savo vagą. Ir rezultatus netrukus matysim taip pat kiekvienas.

Dėliojuosi ir vieno kunigo biografinius momentus. Nes jis - dvasios milžinas. Kas su juo susiduria gyvenime, tą bemat suvokia ir įvertina. O kaip tą didybę atspindėti filme?

Tęsiu ir anksčiau pradėtus darbus apie pranciškonų veiklą anapus Atlanto. Turiu daug filmuotos medžiagos, kurią reikia apdoroti. Patikėk, labai sunku apsispręsti, kai reikia rinktis siužetinės linijos taškus.

Ir sena svajonė - atsidėti filmo apie tėvą aktorių Vytautą Kanclerį kūrybai. Juk vis mažiau lieka kolegų, dirbusių su juo, kentėjusių ir besidžiaugusių ne tik scena, bet ir pačiu gyvenimu.

Tu daug jėgų atiduodi ir poezijos skaitymui, dvasinės minties sklaidai, važinėdama po visą Lietuvą, rengdama laidas "Žodis sielai" "Radijas 9" kanale. Ar tai neišblaško?

Atvirkščiai - sutelkia. Taip, krūvis tikrai nemenkas. Bet kuo daugiau užsimosi, tuo daugiau nuveiksi.

Gemius

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder