Iš arčiau
"Šie metai man prasidėjo labai įdomiai, ir vien dėl to aš galvoju - gyvensiu dabar dar laisviau, negu iki šiol gyvenau", - šypsosi 22-ejų Rita Kazlauskaitė, radijo stoties "Laluna" žinių balsas.
Pasikalbėjęs su ja, pagauni save galvojant, kad ši mergina turėtų specializuotis vesdama ne žinias, o pramoginius šou. Žavinga garbanė spinduliuojančiomis akimis iš pažiūros yra tipiška pietietė: daug kalba, skambiai juokiasi, nepavargsta šypsotis. Apie tokias sakoma - "švytinti". Ritos tėviškė - išties gerokai į pietus nuo uostamiesčio esantis Marijampolės rajono Mockų kaimas.
Mergina emocingai pasakoja apie dabartinį savo gyvenimo etapą. "Viskas labai labai įdomu, viskas atrodo gražu, darbe viskas puiku, kolektyvas yra superinis", - epitetus žeria Rita, jau antrus metus dirbanti "Lalunoje".
Kas buvo sunkiausia iš pradžių?
Į radiją atėjau iš Vakarų Lietuvos televizijos (VLT), kurios kolektyvas buvo labai mažas, bet labai šiltas. Ten patys darėme tai, ką mokėjome. Paskui atėjo Ilona Kabošytė, kuri buvo dirbusi rimtose žiniasklaidos priemonėse, - ji nurodė mums veiklos kryptį. Taigi vos pradėjus eiti profesionalumo keliu, staiga papuolu į "Laluną", kur profesionalumas - įprasta. Ir ne kur kitur, o į žinių redaktorės vietą! Jaučiau labai didelę atsakomybę.
Televizijoje galėdavau visą dieną daryti vieną reportažą, jeigu daugiau nebūdavo įvykių. Radijuje per dieną reikia aprėpti viską - nuo smulkiausių miesto problemų iki pasaulinių įvykių. O aš ateinu ir turiu mokytis buitinių dalykų - kaip pasiskambinti, kaip įrašyti reportažus, kaip montuoti. Dabar, kai visa tai išeina savaime, nebededu pastangų priprasti, o siekiu profesionalumo, geros žinių kokybės, dinamiškumo. Ir jau pamirštu, kad kadaise buvo tokių liapsusų - nespėju sumontuoti, o jau reikia bėgti skaityti žinias...
O kolektyvas, kaip įsitikinau, yra puikus. Labai linksma, bet tai neužgožia darbo. Beje, iš pradžių parsinešdavau stresą į namus, o dabar jau išmokau palikti visa tai už darbo durų.
Žiniose tu - nešališka rimtuolė. Už eterio lieka daug emocijų?
O taip, jų lieka, bet apskritai esu tolerantiška ir viską priimu be labai didelių išankstinių nuostatų. Užsibrėžti ir nebepripažinti, kad gali būti kitaip, yra labai siauras požiūris. Aš visada pripažįstu savo ir kitų teisybę. Bet esu apie save girdėjus: "Ta žinių vedėja visiškai kitoks žmogus, negu tu gyvenime, pasako - ir nukerta." Žinias skaitau be jokios spalvos, o gyvenime palieku vietos interpretacijoms (šypsosi).
Ne visada sekasi išlaužti tą profesionalumą, kokio iš manęs reikalauja kolegos. Bet aš mokausi. Man visa tai yra labai gera darbinė mokykla.
O kas pravertė iš žurnalistikos studijų Klaipėdos universitete?
Esu dėkinga savo universitetui už tai, kad studijuojant antrame kurse atėjo vienas iš tuometinių VLT vadovų, ieškojęs bendradarbių. Tad mane ir mestelėjo į tą pusę, kad jau reikia pradėti dirbti. Jeigu nestudijuočiau žurnalistikos, tuomet mano karjera nebūtų šitaip prasidėjusi.
Iš universiteto išsinešiau supratimą, kad žurnalistas turi domėtis viskuo. Suvokiau, kad jeigu nori būti eruditas, nepakanka filosofijos knygų - turi žinoti, kas šiuo metu labiausiai jaudina pasaulį ir Lietuvą.
Padirbu, grįžtu namo ir vis tiek iš įpratimo įsijungiu žinias ir žiūriu - va, tą žinau, aną žinau... O, geras, to dar nežinojau! Dažnai iš penkių žinučių nežinau kokios vienos. Smagu, kai pažįstami klausia, "kas baisaus ant pasaulio", - pasijuntu "švietėja" (juokiasi). Draugai, atrodo, didžiuojasi, turėdami draugę "iš radijo".
Pati savimi didžiuojiesi?
Aš niekada nesigiriu, man nepatinka puikuotis. Bet vienas dalykas, dėl kurio labai džiaugiuosi - tai, kad mano mama manimi labai didžiuojasi. Išgirstu ašaras jos balse ir suprantu, kaip ji dėl manęs džiaugiasi.
Esu pirmas vaikas šeimoje. Mama visada norėjo, kad mums būtų geriau negu jai. Įstojau į aukštąją mokyklą, ją baigiau, taigi pasijutau pasiekusi mamos išsilavinimo lygį. Pamačiusi, kad aš pradėjau dirbti, ir dar pagal specialybę, ir kad man gerai sekasi, ji neslėpė džiugesio. Man labai smagu daryti jai tokį įspūdį.
Kokie tavo santykiai su kitais šeimos nariais?
Daugiausia bendraujame telefonu, nes per metus į namus grįžtu vieną kartą. Dabar su manimi gyvena jauniausia sesuo. Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos skyriuje Alma studijuoja vizualinį dizainą - įgyvendina mano svajonę! Aš jau esu įsitvirtinusi, ir mama tikėjo, kad padėsiu sesutei - išleisti keturis vaikus į mokslus sudėtinga. Su sese esame sielos draugės, visada norėjau, kad ji gyventų su manimi. Labai smagu, kad aš galiu suteikti jai tai, ko pati neturėjau atvykusi čia. Bendrabutis, pinigų stygius, pažįstamų neturi, nežinai, ko paprašyt, kad aprodytų miestą, - buvo nelengva. Kita mano sesuo studijuoja Kaune socialinį darbą, broliukas - vienuoliktokas.
Kaipgi su ta tavo svajone apie dizainą?
Manau, tai genai - mes abi su sese turime meno gyslelę. Ruošdamasi vidurinės egzaminams, save mačiau kaip menininkę, išlaikiau dailės egzaminą. Matai, ką aš dabar kuriu, yra intelektualus produktas, o man dar labai patinka gaminti kažką apčiuopiamo! Kauno kolegijoje į baldų ir interjero dizainą įstojau pirmu numeriu. Man tai pasirodė labai keista, nes ten buvo įstoję žmonės, baigę specialiąsias dailės mokyklas, o aš - tik vidurinę, turėdama savo tokį supratimą, kaip reikia piešti... Bet mama patarė pamėginti į aukštąją. Žurnalistika buvo atsitiktinumas. Pasižiūrėjau pagal reikalaujamus egzaminus, į kokią programą maniškiai tiktų, padaviau prašymą. Kai paskutinė eilėje įstojau į nemokamą vietą, supratau, kad tai likimo ženklas. Beje, labai tikiu likimu. Jis man viską taip sudėlioja... Į žurnalistikos magistrantūrą tikrai nenoriu stoti, bet neišsižadėjau svajonės mokytis dizaino. Nors dabar jaučiuosi savo vėžėse.
Apie ką dar svajoji?
Materiali svajonė - įsigyti automobilį. Kai mokiausi vairuoti, jaučiau nerealų "kaifą". Ir iš pirmo karto išsilaikiau egzaminą - čia vėl likimas buvo (šypteli).
Man viskas nukrenta iš dangaus. Kad ir kvietimas dirbti "Lalunoje": plušu sau VLT, ir čia skambutis - ar galėtumėte atvykti į perklausą? Nuėjau be iliuzijų ir vilčių, o štai kuo baigėsi. Ir žmonės mano gyvenime - rodos, neieškai nieko, o staiga tau į rankas įkrenta tokių perlų! Dabar taip kalbu ir bijau prisišnekėti - likimas užsirūstins, sakys, ko čia giriesi, kad aš tau padedu? Bet taip jau yra - kai man atrodo lemta, viskas ir pavyksta iš pirmo karto. Žinau, kad kitiems reikia stengtis, jeigu kažko nori, o jei aš pradėčiau stengtis, viskas sugriūtų...
O dar viena svajonė, apie kurią niekam nesakau... Dvylika metų mokykloje buvau scenoje, dalyvavau renginiuose, vaidinau dramos būrelyje ir puoselėjau norą... būti aktore. Ši svajonė yra už visas aukščiau. Man patinka dėmesys ir skirtingi amplua... Pasitaiko, žmonės sako, kad kartais aš tokia, kartais anokia. Aišku, dažniausiai mato vienokią - lengvai einančią per gyvenimą...
Bet, sakoma, jeigu kažkokio žmogaus nepasieki, meilė jam išlieka amžinai, jeigu svajonės neįgyvendini - ji tau lieka idealas. Jei išties paragaučiau aktorės duonos, gal paaiškėtų, kad tai - didelis vargas.
Aišku, noris susitvarkyti gyvenimą, bet sėslus, su monotoniškais santykiais yra ne man. Nemėgstu, kai žmogus man tampa nebe toks žavingas, kaip bendravimo pradžioje, kai aš pati jam pasidarau nebe tokia... Naujumas santykiuose man duoda didžiulį impulsą. Galbūt todėl nenorėčiau eiti tradiciniu keliu, bet ką gali žinoti.
Esi jaunatviška ir jausminga...
Aistringa! (nusijuokia).
Valerija LEBEDEVA
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą