2019 m. gegužės 25 d. 17:04 val., šeštadienis

ve  >  Žinios  >  Kultūra  >  Teatras

Teatras

V.Masalskis: Nebereikia vaidybos, reikia nuoširdumo

2018-05-05, 10:25

Ugnė KAČKAUSKAITĖ

V.Masalskis: Nebereikia vaidybos, reikia nuoširdumo nuotrauka, foto

Aktorius Valentinas Masalskis.

© Stasio Žumbio nuotr.

Gegužės 3-5 dienomis Valstybinis jaunimo teatras į Klaipėdą atveža Europos teatro meistrų darbus, pastatytus Jaunimo teatro scenoje. Vienas iš spektaklių, kuris gegužės 4 dieną bus parodytas Klaipėdos dramos teatre, - vengrų režisieriaus  Arpado Šilingo (Árpád Schilling) darbas „Autonomija“. Spektaklyje pagrindinį vaidmenį kuriantis aktorius Valentinas Masalskis sako: „Spektaklis apskritai yra apie mūsų autonomiją. Autonomiją šeimoje, apie šeimos užsidarymą, apie melagystes, paslaptis...“

- Su Arpadu Šilingu dirbate jau antrą kartą. Jūsų pirmasis susitikimas įvyko spektaklio „Didis blogis“ repeticijose (pastatytas LNDT, 2015 m.). Kaip vertinate bendradarbiavimą su šiuo režisieriumi? Kaip manote, kas jam svarbu dirbant su jumis, kaip aktoriumi?

- Iš tiesų tai jau ne pirmas mano darbas su Arpadu. Režisierius yra visada pasiruošęs psichologiškai, jis labai intelektualus, kartu turi ir žvėriško gaivalo, fanatizmo, azarto... Jis gali mestis į bet kokią situaciją. Iš pradžių repeticijose režisierius būna labai liberalus, vėliau jo liberalumas pereina į diktatūrą. Bet mes keistai suprantame žodį „diktatūra“: juk iš tiesų režisieriai, dirigentai, vadovai ir yra diktatoriai. Režisieriaus diktatūra reiškia: „Visi pakluskime bendrai, scenoje perteikiamai idėjai.“ Todėl Arpadas mus spaudžia, kad visi pradėtume tarnauti tam tikrai idėjai arba temai. O jis yra vedlys, savo pavyzdžiu rodantis, kaip tai padaryti.

Manau, kad dabar teatre - naujas periodas. Anksčiau teatras buvo istorijų papasakojimo ir melo meka, o dabar - kitaip. Kadangi gyvenimas aplink žmones pasidarė toks teatrališkas, melagingas, jame tiek daug netiesos, pradedu jausti, kad žmonės į teatrą greitai ateis pasibendrauti apie kažką labai svarbaus. Galbūt kaip į kažkokį diskusijos klubą. Žiūrovas net nebenori, kad jam būtų kažkas suvaidinta, jis to nebereikalauja iš aktoriaus. Dabar žiūrovas tikisi begalinio nuoširdumo, kurio trūksta gyvenime.

- Tad, galima sakyti, kad tam tikra prasme keičiasi tiek teatro, kaip institucijos, sąvoka, tiek žiūrovų lūkesčiai?

- Žiūrovas į teatrą gali ateiti ieškoti net ne tiesos, bet nuoširdumo, žmogiškojo ryšio, kurio pasigenda gyvenime. Dominuoja internetinis, virtualus ryšys. Mūsų gyvenime atsirado labai daug narcisizmo, konformizmo, kosmetinių šypsenų. Gali būti, kad teatras taps sielos gydymo įstaiga. Kolektyvinio buvimo vieta. Kodėl žmonės seniau eidavo į bažnyčią? Todėl, kad norėjo rasti bendruomeninį ryšį. Bažnyčios, krikščionybės esmė slypėjo toje suburtoje bendruomenėje. Kadangi pasaulyje ir Europoje to ryšio per bažnytines institucijas pasigendama, manau, atsiranda labai daug galimybių atėjus į teatrą atrasti kažką bendro... Jeigu mes, aktoriai, norime kalbėti, bendrauti su žiūrovu, manau, reikėtų susirūpinti ir mūsų pačių švara...

- Minėjote dirbtines šypsenas. Pagalvojau: galbūt šiais laikais žmonės nebemoka būti natūralūs, ir čia yra esminė problema?


- Kalbėčiau apie atskirus atvejus: apie Lietuvą, Europą ir Ameriką. Jeigu imtume Europą arba Ameriką - ten šimtmečiais buvo keliaujama iki šitos šypsenos. Ten ji dirbtina, nes Amerikos ir Europos gyventojai šypseną praktiškai gauna su genais. O mūsuose egzistuoja priverstinė šypsena. Todėl, kad norime atrodyti natūralūs, bet mūsų buitinė, namų kultūra yra netoli pažengusi. Mums būdingas noras konfliktuoti, būti nepatenkintiems, siekis reikalauti iš kitų, bet ne iš savęs… Dėl to mes tarsi priversti šypsotis, nors nenorime. Todėl pykstame. Širstame netgi ant to, kuris iš tiesų laimingas ir šypsosi nuoširdžiai… Sakom: „Jis vaidina.“ Ne, jis nevaidina. Bet manau, kad tai yra mūsų homo sovieticus kultūra, po kurią mes dar kapanojamės, kapanojamės, kapanojamės, ir, deja, labai sunkiai išsikapanosim. Gaila, bet man jau turbūt neteks to pamatyti. Šis nepasitenkinimas trykšta ypatingai iš mano kartos.

- Ką jums reiškia gyventi laikotarpiu, kai turite galimybę rinktis?


- Aš visada turėjau galimybę rinktis. Ir taip gyvenau visada. Kai atėjau į teatrą, man buvo 22 metai, davė pagrindinį vaidmenį. Bet aš pasakiau: „Ne, man tai neįdomu, aš nevaidinsiu.“ Gavau griežtą papeikimą. Bet tai ir yra teisė rinktis. Gavau dar vieną vaidmenį, bet vėl atsisakiau, vėl gavau griežtą papeikimą. Po trečio papeikimo man grėsė išėjimas iš teatro. Nebijojau. Pasirinkimas priklauso nuo mūsų gyvenimo būdo.

- Vadinasi, čia svarbiau asmenybės požiūris, o ne pati sistema?


- Nemanau, kad tas rūbas per sistemas pasikeičia. Bet kokia sistema nori iš individo atimti individualumą, kad jis tarnautų sistemai. Ji nenori marginalo. Sistema jį gerbia, bet ji iš asmens nori atimti pačią autonomiją, individualumą. Ji nori, kad taptum sraigteliu visoje didelėje mašinoje. Dėl to vengiu politinių pobūvių, visą laiką stengiuosi būti marginalas, nesivelti į tai. Reikia atminti: nekūrybiškam teatre kūrybiško teatro nerasi. Negalima sakyti, kad mūsų teatras nekūrybingas: jei jis toks, tuomet reikia jį pačiam ir padaryti kūrybingą, arba jame nebūti. Tai kodėl ten būni, jei sakai, kad jis nekūrybingas? Daryk kažką, keisk! Tas pats su švietimo arba mokymo sistema. Reikia eiti ir kažką pataisyti. Savo studentams mėgstu kartoti vieną pavyzdį. Sakau: „Jeigu jums patinka toks teatras, koks dabar yra Lietuvoje arba užsienyje, tuomet jūs net neikit, net nesimokykit, nedirbkit teatre. Nes jūsų vieta jau yra užimta. Jūs turite rasti, kas tame teatre yra blogai, ir eiti pataisyti. Ir nieko daugiau: tik pataisyti tą vietą. Neatmesk viso teatro, teatras yra šimtmečiais gerai pastatytas, tik pataisyk tą vieną gabaliuką.“

Griežtai draudžiama "Vakarų eksprese" paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Tavo komentaras

Vardas*

El. paštas

Komentaras*

Siunčiama. Prašome palaukti...

Šiandien VE.lt skaitykite

Teatras

Svarbiausias kultūros įvykis Klaipėdoje šią savaitę yra Klaipėdos dramos teatro organizuojamas III...

Tomas Juočys: "Norime, kad Klaipėda taptų teatro sostine" nuotrauka, foto

Šiandien, gegužės 24 d., 17.30 val. Rūtų galerijoje (Danės g. 9) atidaroma...

Jūros maestro paroda nuotrauka, foto

Šiandien, gegužės 21 d., prasideda trečiasis tarptautinis teatro festivalis TheATRIUM. 15 val....

Prasideda tarptautinis teatro  festivalis TheATRIUM nuotrauka, foto

Vakar Klaipėdoje prasidėjo jubiliejinis, dešimtasis, tarptautinis profesionalus lėlių, objektų ir vizualiojo teatro...

Požiūrį į lėlių teatrą keičianti "Materia Magica" nuotrauka, foto

Klaipėdą nuspalvino nuotaikingas spalvų bėgimas nuotrauka, foto

Klaipėda, Kaip praėjusiais, taip ir šiais metais Klaipėda nusidažė įvairiomis spalvomis. Šeštadienį Klaipėdoje...

Odė laivų statytojams ir metalo meistrams nuotrauka, foto

Klaipėda, Tikėtina, kad 2019-uosius Klaipėdoje paskelbus Didžiojo elingo metais, pagaliau klaipėdiečiai atkreips dėmesį...

Moterų laimė - lietuvių rankose nuotrauka, foto

Nuomonės, "Raginate džiaugsmais ir rūpesčiais dalintis, tai va, - noriu pasidžiaugti: kokia laimė,...

Slengių bažnyčioje – naujausias Lietuvos varpas nuotrauka, foto

Vakarų Lietuva, Savo gyvenimo istoriją kuriame patys, tačiau ji susiklosto iš daugelio mus supančių...

Klaipėda, Paskelbta prieš 19 min.

Klaipėda, Paskelbta prieš 1 val.

Nuomonės, Paskelbta prieš 2 val.

Vakarų Lietuva, Paskelbta prieš 2 val.

Pasidalink

Jūsų vardas*

Draugo el. paštas*

Komentaras

Siunčiama. Prašome palaukti...