2019 m. balandžio 18 d. 20:26 val., ketvirtadienis

ve  >  Žinios  >  Kultūra  >  Teatras

Teatras

Spektaklis „Marti“ (pagal Žemaitę) gastroliuos Žemaitijoje

(1)

Spektaklis „Marti“ (pagal Žemaitę) gastroliuos Žemaitijoje nuotrauka, foto

© Organizatorių nuotr.

Pokalbis su dramaturge Paulina Pukyte

„Nieko neveiksi, matušėle, reik leisti Jonukui vesti, tegul ieško mergos su gera dalia...“. Vasario 19 dieną garsus lietuvių klasikos kūrinys – Žemaitės „Marti“ – viešės Klaipėdoje ir ši frazė nuskambės iš legendinio aktoriaus lūpų.  Šio spektaklio režisierė Gabrielė Tuminaitė subūrė ne tik spalvingą aktorių komandą, kurioje: Eglė Gabrėnaitė, Gediminas Girdvainis, Indrė Patkauskaitė, Tomas Kliukas, Daumantas Ciunis ir kiti, bet ir pakvietė Lietuvoje bei užsienyje kuriančius žinomus menininkus. Viena jų – Londone gyvenanti ir kurianti rašytoja, eseistė, tapdisciplininio meno kūrėja – Paulina Pukytė.

–  Paulina, kaip sureagavote, išgirdusi, jog šį kartą esate kviečiama padirbėti su Žemaitės tekstu?

–  Pirmiausia dar kartą perskaičiau šį baisų Žemaitės apsakymą, o tada sureagavau. Teigiamai, nes supratau, kad dabar jį suprantu kitaip, plačiau, nei tada kai paskutinį kartą skaičiau (mokykloje), ir kad tai labai geras tekstas visiškai nepraradęs savo aktualumo ir šiandien.

–  Kokie prisiminimai, asmeninės patirtys Jus sieja su šiuo kūriniu?

–  Mano ir mano kartos mokykliniais laikais, tai yra sovietmečiu, kasdienėje viešojoje aplinkoje beveik nesijautė lyčių nelygybės – moteris daugmaž lygiai su vyrais buvo direktorė, mokslininkė, kelių tiesėja ir t.t., tačiau namuose, už uždarų durų, ji žinojo „savo vietą“, buvo atsakinga už visą buitį ir „dėl šeimos gerovės“ privalėjo taikytis su tuo, kad vyras viršesnis, svarbesnis ir visada teisus. O smurtas prieš moterį šeimoje, kuris tada vadinosi „tik buitinis konfliktas” (neoficialiai taip vadinamas ir iki šiol) buvo laikomas privačiu žmonių reikalu, į kurį nei valstybė, nei aplinkiniai kištis neprivalo. Apie psichologinį smurtą apskritai nebuvo kalbos, patyčios kaip reiškinys nebuvo net įvardintas; nebuvo kalbama ir apie feministinį požiūrį. Ir vis tiek Žemaitės aprašytas XIX a. gyvenimas mums tada atrodė archaika, o dėl Katrės tragedijos ir tokios beviltiškos moters padėties kalta buvo jau pražuvusi socialinė santvarka. Prisimenu ir nykokas „Marčios” inscenizacijas televizijoje – tai buvo tiesiog kostiuminė liaudies muilo opera.

–  Paprašysiu Jus sudėlioti pagrindinius akcentus vertinant šį kūrinį iš šiandienos perspektyvos.  Apie ką jis: psichologinį smurtą, lyčių nelygybę, buitinius konfliktus?

–  Apie visa tai, ir dar daugiau. „Vingių Jonas” kažkada buvo tapęs neigiamu priežodžiu daugiausia slunkiui, tinginiui, apsileidėliui, na gal dar kartais inertiškam žmogui apibūdinti. Bet šiandien matome, kad ši istorija – ne tiek apie slunkiškumą ir apsileidimą, kiek apie apatiją ir beviltiškumą, o svarbiausia – apie košmarą, kurį patiria jauna moteris, įklimpusi į Vingių šeimos pelkę. Apie tai, kas gali vykti ir vyksta privačioje erdvėje, apie tai, kaip „pagrindinė visuomenės ląstelė“, kurioje žmogus turėtų jaustis saugiausiai, gali jį nužudyti, o taip pat apie tai, kaip argesyvi, buka, inertiška masė suėda individą. Taigi, kalbant abstrakčiau ir žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, šis apsakymas yra ne tik pasenusių papročių, inertiškumo, bet ir tradiciškai reglamentuotos šeimos institucijos kaip vienintelio priimtino gyvenimo būdo kritika; o taip pat ir „kitą“, kitokį traiškančios sistemos ir visuomenės kritika.

–  Žemaitės amžinoji tema – „laimė“ nutekėjimo ir sunkus moters likimas. Priminkite, kokia ta Katrės „laimė“ apsakyme „Marti“?

–  Nutekėti buvo tiesiog privaloma. Paprotinis „senmergės“ niekinimas ir stigmatizavimas bei socialinis-ekonominis beteisiškumas moteriai buvo baisesnis, nei būti su nemylimu vyru arba visiškai kultūriškai, psichologiškai, estetiškai ar kitaip svetimoje, bet užtat šeimos aplinkoje. „Kitokia“ Katrė, patekusi į sau priešišką, agresyvią Vingių aplinką, bando lyg prisitaikyti, lyg priešintis, kapanotis, bet dėl to tik grimzta dar giliau, tarsi į liūną, nes bet kokiu atveju pradeda virsti jais. Vadinasi, išeities nėra.

–  Kaip manote, ar šiandien dar aktualu kalbėti apie tai, apie ką rašė Žemaitė prieš daugiau nei šimtą metų?  Kuo įdomus šiandien šis kūrinys?

–  Šis kūrinys ne tik nėra praradęs savo aktualumo, bet iš laiko persperktyvos jame atsiveria daug papildomų prasmių, kurių anksčiau galbūt neįžiūrėjome. Tai, kas vyksta „Marčioje”, vyko ir prieš 120, ir prieš 50 metų, vyksta ir dabar, patriarchaliniai papročiai ir įpročiai valdo, mąstymo ir elgesio inertiškumas klesti, dėl blogo vyro elgesio moteris vis dar kalta, neištekėti vis dar gėda, kitoks vertas patyčių vien dėl savo kitoniškumo, tik tyčiotis iš vieno dabar jau gali tūkstančiai, o armietiškas dūchinimas apskritai yra tapęs bendravimo norma pačiose įvairiausiose gyvenimo sferose.

–  Ar spektaklyje bus kažko, ko nėra apysakoje ir atvirkščiai:  ar pasigesime kažko, kas yra apysakoje ir ko neliko spektaklyje?

–  Spektaklyje yra visiškai išlaikytas Žemaitės tekstas, atsiranda tik keletas variacijų ir papildomų dialogų. Manau, kad traktuotė čia reikalinga būtent pastatyme. Spektaklis, kaip savarankiška meno rūšis, atsineša savas formas, vaizdus, garsus, o su tuo ir naujas prasmes, naujas įžvalgas. Spektaklis  – tai naujas kūrinys, režisierės matymas.

–  Pasidalinkite savo mintimis apie galutinį rezultatą. Kaip jums patiko spektaklis, gal girdėjote Jums autoritetingų žmonių atsiliepimų?

–  Spektaklis man atvėrė dar daugiau Žemaitės teksto prasmių, parodė, koks šis apsakymas universalus. Matau, kad jis kalba ne tik apie inerciją, bet ir apie apatiją, nusivylimą; ne tik apie nenorą, bet ir apie nesugebėjimą nieko pakeisti. Matau, kad Jonas – tai vilčių neišsipildymas, o Katrė – tai gal net pati Lietuva, išėjusi iš “teisingo” tarpukario, pakliuvusi į sovietmetį, o gal net į kapitalizmą, ir ką jai daryti toliau? Priešintis, prisitaikyti, grįžti į praeitį? Naujos Lietuvos idėjos juk taip ir neturime.

–  Kaip manote, ar spektaklis „Marti“ galėtų sudominti mokyklų bendruomenę: mokytojus, vyresnių klasių mokinius? 

–  Be abejo. Nežinau, ar „Marti“ tebėra programinis kūrinys, bet šis spektaklis rodo, kaip į mokinių dažnai nuobodžia ir neįdomia laikomą lietuvių literatūros klasiką galima pažvelgti iš šiandienos perspektyvos, ir kad tai yra įdomu.

–  Dėkoju Jums už pokalbį ir primenu, kad spektaklį „Marti“ pagal Žemaitę galima pamatyti vasario 19 dieną Klaipėdoje, Kultūros centre Žvejų rūmai.

Pauliną Pukytę kalbino Rūta Jakimauskienė

Žymos: paulina pukytė

Griežtai draudžiama "Vakarų eksprese" paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Komentarai

visgi

2019-01-28   06:27

IP: 77.218.252.0

Vakaru ekspresas gyvena sovietiniu laikmeciu, kai Klaipeda buvo priskirta Zemaitijai. Gal neismanantys etnografinio zemelapio rasytojai pasidomes kuriam regionui priklauso Klaipeda?

Tavo komentaras

Vardas*

El. paštas

Komentaras*

Siunčiama. Prašome palaukti...

Šiandien VE.lt skaitykite

Teatras

Klaipėdos teatralai šiemet susižėrė pagrindinius "Auksinių scenos kryžių" apdovanojimus. Valstybiniame Šiaulių...

"Auksiniai scenos kryžiai" išaukštino Klaipėdos teatrą nuotrauka, foto

Pajūryje užgimė nauja tradicija - Tarptautinės teatro dienos proga Klaipėdos valstybinio muzikinio...

Įteikti KVMT apdovanojimai „Pagauk bangą“ nuotrauka, foto

Švenčiant Tarptautinę teatro dieną, už reikšmingiausius 2018 metų teatro darbus uostamiestyje ir...

Skelbiami "Padėkos kaukės" nominantai nuotrauka, foto

Kol Amsterdame vyksta gėjų paradas, viešbučio kambaryje susiduria du skirtingi pasauliai, o...

P. Gaidys atsisveikina: teatro scenoje - netikėtas Amsterdamo gėjų paradas nuotrauka, foto

Tarptautinė diena be lifto skatina žmonių fizinį aktyvumą nuotrauka, foto

Lietuva, Lipimas laiptais yra paprastas būdas padidinti savo kasdienio fizinio aktyvumo lygį, net...

Klaipėdietės neatsilaikė prieš LSU nuotrauka, foto

Sportas, Rungtynėmis Kaune tarp Lietuvos sporto universiteto (LSU) ir Klaipėdos universiteto (KU) prasidėjo...

Šokančios Baltijos rankos - Eduardo Balsio gimnazijoje nuotrauka, foto

Renginiai, Finišavo Trečiasis Tarptautinis fortepijoninės muzikos festivalis. Drąsiai jį galime vadinti kultūriniu reiškiniu...

„Nenoriu ugdyti paklusnių vergų“ nuotrauka, foto

Švietimas, Praėjusią savaitę kultūros srityje labiausiai nusipelniusiems pedagogams buvo įteikti Karalienės Luizės medaliai....

Sportas, Paskelbta prieš 1 val.

Švietimas, Paskelbta prieš 3 val.

Pasidalink

Jūsų vardas*

Draugo el. paštas*

Komentaras

Siunčiama. Prašome palaukti...