Prieš 5-erius metus į Klaipėdą su tėvais persikėlęs jaunuolis pripažįsta, kad, žvelgdami į jį, bendraamžiai kartais stebisi. Mat prieš pusmetį Kristupo galvoje užgimė idėja. "Žmonės būna išties labai įdomūs ir tikrai turi ką papasakoti, deja, ne visada jie randa vietą, kurioje galėtų tai padaryti.
Taigi, sumaniau, kad reikėtų jiems sudaryti sąlygas pasidalinti savo žiniomis su visuomene.
Ir pradėjęs vykdyti individualią veiklą ėmiau organizuoti įvairius renginius: seminarus, paskaitas, mokymus, pristatymus", - dėstė vaikinas.
Jo organizuojamuose renginiuose aptariamos meno, psichologijos, kūrybinės temos. Juose dalyvauja šių sričių profesionalai. "Svarbu apie tai kalbėti", - įsitikinęs vaikinas.
Tai, kad paauglys gali imtis tokių ambicingų projektų, stebina ne vieną. "Kartais išties keistai aplinkiniai sureaguoja, kai pasakau, ką veikiu, tačiau juk man irgi gali būti keista tai, ką daro jie", - šypsojosi Kristupas.
Tenka girdėti, kad daliai jaunų žmonių sunku atrasti save. Ar galima sakyti, kad Jūs šį kelią jau praėjote ir šiuo metu esate save atradęs?
Manau, kad taip. Nuo pat vaikystės mane traukia teatras. Todėl nuo 14-os dirbu Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre Reklamos pardavimų skyriuje. Pakvietė tie, kurie mane pažinojo ir įtarė, kad šita veikla mane gali sudominti. Ir išties - patiko. Juk be galo įdomu būti tarp tų žmonių, kurie turi ką papasakoti.
Dabar iš teatro manęs nė norėdamas neišvarytum.
Turbūt galvojate ir apie aktorystę?
Taip. Ateities planuose išties yra minčių apie aktorystę.
Ne paslaptis, kad teatre dirbantys žmonės uždirba ne per daugiausiai. Ar nebaisu dėl ateities?
Visi teatre dirbantys žmonės uždirba nedaug. Kaip ir aš, dalis jų verčiasi ir papildoma veikla. Bet tai nėra svarbiausia - reikia vertinti tai, ar man patinka šis darbas.
Kaip manote, ar Vyriausybė deda pakankamai pastangų, kad teatro žmonės uždirbtų oresnį atlyginimą? Ar reikėtų, kad jis būtų didesnis?
Žinoma, kad jis ne tik turėtų, bet tiesiog privalo būti didesnis, nes vargiai kas nors išgyvena vien iš teatro atlyginimo. Deja, valdžiai menas ir jo darbuotojai yra kažkur dešimtame plane. Ne tik kad nesistengiama didinti finansavimo, bet ir dar labiau mažinamas teatrų biudžetas.
Akimirka iš vieno Kristupo Lino Bernoto rengto seminaro.
Ar jaunimas domisi teatru?
Kai kurie domisi. Tačiau pastebiu liūdinantį dalyką. Pažvelgęs į susirinkusius žiūrovus matau, kad daugelis jų yra ne jaunimas. Ir tai būna net tada, kai rodomi itin jaunatviški spektakliai, kalbama apie jaunam žmogui aktualias temas. Galima sakyti, kad teatre norėtųsi matyti daugiau jaunų žmonių.
Kaip manote, ar yra būdų, kaip teatras galėtų sudominti jaunimą? Galbūt trūksta reklamos?
Mano nuomone, tai nėra tik teatro atsakomybė. Manau, kad ir mokyklos galėtų rodyti didesnį norą moksleivius pratinti prie teatro, pavyzdžiui, tam tikrą literatūros pamokų skaičių išnaudoti spektakliams, atitinkantiems mokymo planą. Tokiu būdu jaunimas pratintųsi prie teatro ir suprastų, kad tai nėra nuobodu.
Labai gaila, bet šiuo metu jaunimui teatras ir spektakliai yra atgyvena.
Galėtų būti koks projektas, susijęs su šia tema, kuris turėtų padėti jaunam žmogui pamėgti ar bent truputį laiko praleisti teatre.
Koks spektaklis labiausiai įsirėžė į atmintį? Kodėl?
Spektaklių, įsirėžusių į atmintį, yra galybė. Labai sunku išrinkti vieną, nes su visais, ypač kai taip dažnai juos matai, tarytum susigyveni.
Galiu pasakyti taip: iš miuziklų - "Velnio nuotaka", dėl tam tikro žaismingumo, tačiau sykiu ir rimtumo ir, žinoma, be proto gražios muzikos. Taip pat miuziklas "Čikaga". Jis žavi lengvabūdiškumu ir dideliu profesionalumu, kurį lemia visas kolektyvas, nes juk teatre nėra "aš" - esame "mes". Tai komandinis darbas. Beje, turiu pripažinti, jog labiausiai mane, be miuziklų, žavi šokių spektakliai, o ypač - "Altorių šešėly". Žiūrint pastarąjį šiurpuliai po visą kūną laksto. Visiems jį patariu pamatyti.
Papasakokite apie savo pirmąjį renginį. Apie ką jis buvo ir kokių iššūkių kyla organizuojant tokius žmonių susibūrimus?
Pirmasis renginys buvo "Susikurkime ramybę patys. Mandalų kūrimo dirbtuvės". Iš pradžių buvo gal net ne baisu, o neramu. Kas bus, jei nesurinks žmonių? Liksi nieko neuždirbęs, o gal net turėsi nuostolių... Pirmąkart tu dar labai mažai žinai. Tačiau tas jausmas, kuri apima, kai surenka pilna salė žmonių, atperka visus sugadintus nervus.
Turbūt didžiausias iššūkis ir yra ta baimė ir nerimas. Bet jie pradingsta su patyrimu. Svarbiausia nesutrikti ir nenuleisti rankų, nes nėra lengvesnio būdo kažką padaryti kaip tiesiog daryti. Šis renginys sulaukė tokio populiarumo, kad, regis, teks kartoti dar ne kartą.
Jaunuolis domisi kultūra ir menu, tad sutiko ir paslėptus talentus, kuriuos kviečia į renginius pasidalinti savo žiniomis.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą