"Visa kompanija planavome eiti į Vingio parką žiūrėti Laimio Vilkončiaus ir Sigito Gedos roko operos "Eglė žalčių karalienė", bet, kai lietus užpylė, tai visa "strategija" baigėsi namie prie televizoriaus. Labai pykome ant savęs, kad pabijojom to vandenuko iš dangaus, nes kūrinys ir jo atlikimas buvo neeilinis. Dėl to pykčio ir aistrų dar ir visą Viačeslavo Ganelino "Velnio nuotaką" po to išklausėme", - sakė Vilniuje puikiai įvairių sričių menininkams pažįstama ir juos pažįstanti Margo Ustinavičiūtė Gedmontienė.
O Klaipėdoje netikėtai "užsiroviau" ant situacijos, kai gal kelios dešimtys apklaustų žmonių prisipažino - nei matė, nei girdėjo.
Neturėjau su kuo pasidalinti įspūdžiais, nes pastatymas tikrai paliko įvairių įspūdžių, o ir sukėlė kur kas gilesnių minčių nei pačios įvairiausios pasakos traktuotės iki šiol. Tai - žemės ir vandenų gyventojų užkoduotas konfliktas.
Taip, tą vakarą žaidė futbolą kroatai su danais, krepšinį "skaldė" lietuviai su vengrais.
Tad tikėtis, kad "prūdai" žiūrovų rinksis "Eglę" buvo labai naivu.
Tuo labiau, kad visada tai galėsi pamatyti "Mediatekoje", o gal ir sulaukti roko operos gyvai, pačioje Klaipėdoje. Tačiau iš ankstesnių patirčių žinau, kad iki Klaipėdos panašūs reginiai ir renginiai "atrieda" gerokai aptrupėję.
Negi kas gabens orkestrą, du chorus, kuriems, ir ne tik jiems, dirigavo Gintaras Rinkevičius. Žiūrėk, solistai bus pakeisti "pigesniais" nei Česlovas Gabalis (Girinis), Raimundas Juzuitis (Kariūnas), Rafailas Karpis (Artojas).
Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro, Kauno valstybinio choro (vad. Petras Bingelis), choro "Bel Canto" (vad. Egidijus Kaveckas) girdėsime tik fonogramas. Pagrindiniai atlikėjai - Jeronimas Milius (Žilvinas), Monika Pundziūtė (Eglė), Vladas Bagdonas (Rupūžė) gal ir išliks tie patys, nes man jie atrodė tiesiog nepakeičiami. Bet su kitais atlikėjais - jau būtų visai kita ir "opera".
Tad iš daugelio pasiūlymų tarp futbolo ir krepšinio rinkausi vis dėlto "Eglę". Ir nepasigailėjau. Kas man tie kroatai su danais... Rūpėjo, kokios pajėgos išaugintos ar pačios tarsi savaime subujojusios Lietuvoje.
"Eglė" rūpėjo dar dėl vieno aspekto: Laimis Vilkončius su Sigitu Geda šią roko operą buvo sumąstę dar Atgimimo laikais. Ir į pamario mergaitės ir jūrų karaliaus meilę pažvelgta kiek plačiau nei šeimų žemėje ir jūroje tragediją.
"Eglės" autoriai per šeimos istoriją siekė atspindėti ir Lietuvos tūkstantmečio istoriją. Kai visą laiką turėta vilčių užauginti tobulesnes kartas.
O visos pastangos baigdavosi "kraujo putomis", kaip ir Eglės su Žilvinu atveju. Labai daug ką erzina, kai kas nors gyvena kitaip - gal keleriopai šviesiau, nei, tarkim, Eglės broliai, žemę ariantys jaučiais. Jiems netelpa galvoje, kad galima į vandens vežėčias pasikinkyti žvaigždes, jas nukabinus net nuo dangaus.
Čia, man regis, turėta omenyje nuolatiniai šūkaliojimai "Lietuva - jūrinė valstybė", o iš esmės nežinomas autorius "paleido" labai sparnuotą frazę: "O žagrės taip ir tebekyšo iš Armanio kostiumų kišenių"...
Dėl tam tikrų peripetijų beveik užbaigta roko opera Atgimimo laikais taip ir nepasirodė. "Istorinė klaida" atitaisyta po 30 metų. Ir, kaip teigė daugelis ją mačiusiųjų gyvai, tai didelė ir autorių, ir Lietuvos pačių įvairiausių žanrų atlikėjų sėkmė.
Žiūrint ir klausantis "Eglės", dar aplankė mintis, - kokia stipri buvo "Jėzus Kristus - super žvaigždė" įtaka: tiek V. Ganelinui, kūrusiam "Velnio nuotaką", tiek L. Vikončiui "Eglę".
Kaltinti plagiatu nei vieno, nei kito tikrai negalima, bet "superinių" modifikacijų tikrai išgirsti gali.
Priekaištas "Eglei" gal tik vienas - buvo labai sunku išgirsti choro atliekamus žodžius, nes jie labai svarbūs. Bet roko operos statytojai, matyt, šį "efektą" numatė: kaip teigė reginį stebėję gyvai - ekrane buvo rodomi atliekamų arijų žodžiai.
Tačiau, pasak jų, tai labai apsunkino sekti tragedijos vyksmą. O dėl lietaus žiūrovai net džiaugėsi, nes jis labai natūraliai papildė "lyjančias" šviesų instaliacijas.
Klaipėdoje per TV žiūrėjusias roko operą vis dėlto pavyko atrasti. Tai Valerija Povilaitienė, kuri įvertino muziką - kaip jaunatvišką, gaivią.
Patiko ir pagrindiniai atlikėjai. "Bet aš juk ne profesionalė, gal ir neturėčiau teisės kritikuoti. Čia jau gal profesionalų duona", - teigė ji.
Stasio Šimkaus konservatorijos vadovė Loreta Jonavičienė, žiūrėjusi operą, ją įvertino vienareikšmiškai: "Tai neabejotina operos kūrėjų ir statytojų sėkmė. Tik labai nervino filmavimo rakursai.
Kai Eglės ir Žilvino vaikai verčiami medžiais, su tėvu rodoma tik dukrelė, virtusi Drebule. O juk labai svarbios ir sūnų emocijos.
Jie kažkur nuo kamerų "nuslydo". Užtat stambiais planais buvo rodomi dekoracijų karkasai, kurių iš viso neturėtume matyti, o jie mirguliavo per visą spektaklį tarsi pagrindiniai dekoracijų elementai", - supeikė LRT operatorius ji.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą