Parodoje ekponuojami Lietuvos partizanų ir ryšininkų portretai, kurie 1944 – 1958 m. kovojo visose devyniose partizanų apygardose, o dabar gyvena Aukštaitijoje, Suvalkijoje, Dzūkijoje, Žemaitijoje bei didžiuosiuose Lietuvos miestuose, taip pat Lenkijoje, Vokietijoje ir Latvijoje.
„Įamžinti veidus tų, kurie kūrė mums laisvę, akis, kuriose visada žibėjo laisvė ir viltis – manau, yra idėja verta valstybės šimtmečio. Tai man didžiausią įspūdį ir susižavėjimą sukėlęs pastarojo meto projektas“, - sako prie parodos atsiradimo prisidėjęs ambasadorius Vygaudas Ušackas.
Neįsigilinus prabėgant Klaudijaus Driskiaus fotoportretus, galima pamanyti, kad tai dar viena tradicinė lietuviškos fotografijos serija, skirta minėtoms senolių godoms. Veiduose šmėkšteli ir minėtas paprastumas, ir gudrios ironijos šypsena.
Tačiau tai veikiau atsitiktinumas. Tai, kas tų žmonių gyvenime svarbiausia, neatsispindi jų veiduose ar povyzose. Jie visi buvo kariai. Arba bent karo dalyviai. Partizanai, jų rėmėjai, ryšininkai. Jie nugyveno dešimtis metų kitaip, negu daugelis Antrojo pasaulinio karo veteranų. Jie negavo pensijų, specialios socialinės ir psichologinės pagalbos. Atvirkščiai, daugelis jų kalinti, negalėję įgyti išsilavinimo, daryti karjeros. Portretų žmonės ne tik išgyveno, bet išliko nepalūžę, orūs, nepraradę vilties, tik savo vidinių galių dėka. Bet jie yra ilgame kare nugalėjusioji pusė.
Paralelinė parodos dalis – tekstai. Jie mus iš dabarties nukelia į praeitį. Pailiustruoti mažomis senomis nuotraukomis, tarsi dokumentiniu įrodymu, jog tie žmonės kadaise buvo jauni ir tikrai dalyvavo istorijose, kurias pasakoja.
„Niekad negalvojau, kad pateksiu gyvas priešui į rankas – būtų pasitaikius galimybė, būčiau pats nusišovęs,“ – taip baigiamas vienas pasakojimas. „Jie visi, partizanai, man buvo kaip broliai,“ – tokie vienos ryšininkės žodžiai tiktų daugeliui pasakojimų.
„Ši praeities ir dabarties portretų – žodinių ir vaizdinių – seka nieko neįrodinėja. Tiesiog skaitant liudijimus ir žvelgiant tiems žmonėms į veidus, tegul tik fotografinius, savaime išryškėja daugelio šiandienos diskusijų beprasmybė. Tie žmonės tiesiog yra. Savo visą gyvenimą jie atidavė Lietuvai. Paprasčiau sakant – mums“, - sako parodai tekstą parašęs Vytautas Ališauskas.
Klaudijus Driskius (g. 1959) yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys nuo 1989 m. Meno kūrėjo statusas suteiktas 2005 m. 1995–2016 metais dirbo devyniasdešimtyje mokslinių menotyros ekspedicijų Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Rusijoje. Svarbiausi fotografijų ciklai „Rasos šventė prie Sartų ežero“ (1981 – 1992); „Vestuvių papročiai“ (1986 –1991); „Lietuvių kalendorinės šventės“ (1980 – ... ) ; „Lietuvos žmonės“ (1982 – ...). Surengta 14 personalinių parodų. Autorius yra sudaręs ir išleidęs 16 albumų ir knygų. 1984 m. Tarptautinėje Baltijos jūros šalių meninės fotografijos parodoje „Scanbaltic“ apdovanotas medaliu už Rasos šventės fotografijų seriją. 2011 m. pelnė Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos Balio Buračo fotografijos meno premiją. 2014 m. apdovanotas Patriotų premija už knygą „Balys Vaičėnas. Partizano sąsiuviniai“. 2015 m. apdovanotas medaliu „Už nuopelnus Vilniui ir tautai“.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą