2018 m. sausio 21 d. 06:29 val., sekmadienis

ve  >  Žinios  >  Kultūra  >  Muzika

Muzika

Maestro Andrius Kulikauskas: Gyvensiu ateinančiais metais!

2017-11-27, 08:51

Rimvydas STANKEVIČIUS

Maestro Andrius Kulikauskas: Gyvensiu ateinančiais metais! nuotrauka, foto

Gyvename tokiais laikais, kai nei poetai, nei kompozitoriai nereikalingi, kai jų darbą gali padaryti bet kas ir bet kaip, - sako maestro Andrius Kulikauskas.

© Stasio Žumbio nuotr.

Chemoterapijos kursą užbaigusio visuotinai žinomo ir mylimo kompozitoriaus, legendinio „Dainos teatro“ įkūrėjo Andriaus Kulikausko sveikatos būklė šiandieną - guodžianti: terapija buvo efektyvi, vėžinių ląstelių nebėra.

Keista matyti maestro be „firminių“ liūto gaurų, vešlios, veidą slepiančios barzdos, tačiau pabendravus akivaizdu - liga teišgalėjo pakeisti išvaizdą, bet ne jo sielą, trykštančią gyvybe ir talentu, be saiko dalinančią save kitiems, tačiau nuoširdžiai įsitikinusią, kad apie mirtį galvoti - neturi teisės.

- Spauda graudenasi, kad maestro A.Kulikauskas serga vėžiu, kolegos muzikantai rengia jam paramos koncertą, o štai sutikau jus - linksmą, baltais dantimis švytinčia šypsena, netekusį antsvorio, guvų ir judrų - sakyčiau, dešimčia metų atjaunėjusį. Ar tai reiškia, kad liga įveikta ir visa, kas baisiausia, jau praeityje?

- Negaliu taip sakyti. Žinoma, šią akimirką su manimi yra viskas gerai - atliko bronchoskopiją, paėmė tepinėlį, jokių baisybių nerado, tad trims mėnesiams iš ligoninės paleido. Dabar savo „orkestrėliui“ (taip vadinu mane gydančių gydytojų kolektyvą) turiu pasirodyti tik sausio viduryje. Beje, sakė, kad atlėkčiau nedelsdamas, jei tik pasijusčiau blogiau, tad vakar taip ir padariau - pasiutusiai krenta svoris ir neturiu apetito, tad prašiau, kad kokių tablečių išrašytų...

Dabar jau niekis, bet kai chemoterapijos kursą ėjau - štai tada supratau, kad posakis „valgyti per jėgą“ - jokia metafora. Kiekvieną kąsnį praryti reikia tokių pastangų, it sunkiausią fizinį darbą dirbtum, o skanus maistas, atrodė, apskritai šiame pasaulyje neegzistuoja - nei egzotiškiausiose šalyse, nei karalių virtuvėse.

O skambučiai, skambučiai... Iš visos Lietuvos... Vis skambina ir tuojau pat žinovo balsu ima aiškinti, ką turiu daryti, į kokius „burtininkus“ kreiptis, ką būtinai valgyti, kokias žoleles gerti... Lietuvoje juk - kiek žmonių, tiek ir gydytojų... Nežinau, kiek visko privalgęs ir prigėręs būčiau, jei tų patarimų būčiau klausęs... Bet aš labiau pasitikiu savo „orkestrėliu“. Pamatytum, kokie pasiaukoję žmonės ten dirba - tokie pat savo reikalo fanatikai, kaip mes - meno! Būdavo, vėlų vakarą prie ligoninės durų slapčia parūkyti išsliūkinu, o mano gydytojai - dar tik iš darbo namo beišeiną... Ryte aštuntą - jau vizituoja...

- Tai, nepaisant nieko, vis tiek rūkote?

- Jau beveik ne - tik po kokias penkias cigaretes per dieną... O štai anksčiau, ypač kai pasinerdavau į muzikos kūrimą, nė pamatyti nespėdavau, kaip peleninės kaupinai prisipildydavo. Buvau įsitikinęs, kad be šito kurti apskritai nesugebėčiau, maniau, kad žodžiai „mąstyti“ ir „rūkyti“ reiškia tą patį, bet, pasirodo, visko išmokstama - jau „prasilaužiau“ ir sugebu kurti nerūkydamas. Kovoti su šia yda, beje, labai uoliai man padeda ir šeima - žmona namuose rūkyti draudžia, jaunėlis sūnus cigaretes paslepia...

- Kokių dar įpročių teks atsisakyti? Sudie alkoholiui, sudie kavai, sudie darbui naktimis?..

- Vieną dalyką jau tikrai suvokiau aiškiai - kad išmintingiau elgiasi tie, kurie per gyvenimą važiuoja ne šimto trisdešimties kilometrų per valandą greičiu, kaip dariau aš, o, tarkim, septyniasdešimčia kilometrų per valandą... Tada žmogus turi laiko ir į žalias pakeles, vaizdingus peizažus pasižvalgyti, upokšniu kokiu pasigėrėti... Matai, mane, be vėžio, juk dar ir insultas ne taip seniai buvo ištikęs...

O dėl alkoholio - tai problemų dėl jo niekada neturėjau, įjunkęs nesu, tad tiek, kiek išgerdavau, manau, ir dabar nebus uždrausta, o štai dėl darbo naktimis ir apskritai dėl muzikanto gyvenimo ritmikos tu teisus - būtent šitai mane ir pakirto. Juk visą gyvenimą gyvenau kaip studentas - šiandien Vilniuje, rytoj Kaune, poryt Klaipėdoje... Pietums ir vakarienei - tefteliai pomidorų padaže, pusryčiams - viešbučių sosiskos, žinoma, jei spėji atsikelti iki pusryčių laiko pabaigos... O tada - taksi, ir vėl - Anykščiai, Raseiniai, Palanga...

- Į visas savąsias veiklas jau esate sugrįžęs? Koncertuojate, kuriate?

- Taip, kaip tik vakar vaikiškam spektakliukui muziką rašyti pabaigiau, o gruodžio viduryje turėtų pasirodyti naujas mano dainų albumas, ties kuriuo dabar plušu... Bus jame taip pat ir keturios visiškai naujos dainos.

- Jau esate sukūręs dainų po visų ligoninių?

- Taip, jau esu. Tik jau nebelekiu dabar į įrašų studijas - įsirašau namų sąlygomis. Jau nebenoriu dainuoti kaip kitados - su smegenyse įjungtu sparčiai tirpstančius mano pinigus skaičiuojančiu kalkuliatoriumi - užteks pinigų trečiai dainai įrašyti ar suspėsiu tik dvi?..

- Neseniai internete klausiau ligi šiol buvusią man negirdėtą nepaprastai gražią jūsų dainą pagal Aido Giniočio tekstą, dainuojamą aktorės Ilonos Balsytės: „...aukštais kulniukais per balas, per savo širdį brendu...“ Ji nauja?

- Žiauriai sena. Ją puikiai įdainavusi yra ir Inga Valinskienė...

Et, buvo toks laikas, kai skendėjau skolose... Antstoliai mano namuose buvo pamėgę svečiuotis, net žmonos automobilį (tokį golfuką buvau jai nupirkęs) areštavo... O skola auga... Nuoširdžiai nežinojau, ką daryti, tad kaip žemaitis pas žemaitį nuvažiavau pas Žilviną Žvagulį ir sakau: „Žilva, daryk su manim ką nori, imk viską, ką turiu, leisk ir pardavinėk mano dainų albumus, bet būk draugas, grąžink už mane skolas.“ Ir ką gi - jis ne tik skolas sumokėjo, bet ir išleido mano dainų albumą, kuriame kaip tik ir yra įrašyta minėtoji daina. Man tai buvo karališka patirtis - įrašinėjama buvo prestižiškiausioje studijoje, Arūnas Valinskas leido man pačiam visus muzikantus išsirinkti - nuo trombono iki būgnų lėkščių... O I.Valinskienė dainavo... Rekomenduoju paklausyti ir šią dainos versiją.

- Tai štai koks jis, tas pripažinto kompozitoriaus gyvenimas - tefteliai ir skolos?..

- O ką tu galvoji? Vytautas Kernagis iškeliavo amžinybėn... Pradžioje dar bandžiau nūdienos scenos žvaigždėms siūlyti savo dainas, bet po keleto atsakymų: „O nafig, man dar pinigus tau mokėti? Aš pats sau pasirašau ir melodijas, ir tekstus“ - užsigavau ir nustojau. O juk tikrai, jeigu gyvename tokiais laikais, kai nei poetai, nei kompozitoriai nereikalingi, kai jų darbą gali padaryti bet kas ir bet kaip - nafig jiems pinigus mokėti?..

Taigi, pradėjau savąsias dainas dainuoti pats. Pradžioje buvo žiauriai sunku. Juk „Dainos teatre“, kur prie pagrindinio mikrofono karaliavo Vytautas Kernagis, visuomet būdavau tik pritariančiu - antraeiliu, o dar dažniau - penktaeiliu balsu, tad nė nežinojau, ką reiškia būti varomąja jėga scenoje...

- Atlikdamas chemoterapijos kursą, turbūt taip pat vis prisimindavote Vytautą Kernagį?

- Kodėl būtent tada? Nemanau, kad ta aplinka kuo nors ypatinga - tiesiog Vytuką aš nuolat prisimenu. Kodėl klausi?

- Na, neišdrįsau suformuluoti klausimo tiesmukai - ar nemanėte, kad šis susikibimas su liga jums baigsis mirtimi?

- Ne. Nė kartelio šitaip nepagalvojau. Jei atvirai - aš neturiu teisės šitaip galvoti. Tik susirgęs suvokiau, kaip aplaidžiai ir lengvapėdiškai lig šiol gyvenau - manęs juk milijonas nebaigtų darbų laukia, kurių per tą savo tingumą ir išsibarstymą lig šiol neprisiruošiau atlikti... Pusnys nebaigtų kūrinių, taip pat - ir stambios formos... Įsipareigojimų, pasižadėjimų visokių... Na, kad ir natos, pavyzdžiui... Kur Benjamino Gorbulskio kūrybinis palikimas? Arba Vygando Telksnio? Arba Miko Vaitkevičiaus?.. Nėra. Viskas išbarstyta, į viską numota ranka, o juk tai - lietuviškos estrados klasika... Tad štai, kadangi moku dirbti su natų rašymo programa, Vytukui Kernagiui jaunesniajam buvau pažadėjęs natomis surašyti visą Vytauto Kernagio dainyną... Kai pridžiūvau prie kompiuterio, vos į kuprą nesusimečiau - juk esu žemaitis, tad dirbau pedantiškai, su išnašomis, paaiškinimais, fiksuodamas visus V.Kernagio pakeistus M.Martinaičio eilėraščių žodelius... Trys tomai išėjo - daugiau nei 130 dainų...

Kai pabaigiau, pagalvojau - o manąsias dainas ar kas surinks, ar natomis užrašys?.. Batsiuvys juk - visada kiaurais batais... Taigi, kol viso to nepadariau, ginkdie, neturiu teisės numirti.

- Jūsiškių juk taip pat ne mažiau kaip šimtas dainų susidarytų?..

- Na jau, na - nepervertink manęs... Nors, beje, su vaikiškomis skaičiuojant gal ir susidarytų - vaikams labai daug esu sukūręs... O juk vaikiškos dainos - puiki pedagoginė priemonė. Prisimenat V.Kernagio „Baltojo Nieko daineles“?.. Buvau nuėjęs į Švietimo ministeriją prašyti, kad tokias daineles įtrauktų į mokymo programą, bet, pasirodo, nereikia. Niekaip tik nesuprantu kodėl. Na, pavyzdžiui, artėja kokia šventė. Susiranda mokytoja dainą tinkama tematika ir ne tik ja šventę vaikams perduoda, bet ir savaime ugdo juos kultūriškai. S.Geda, M.Martinaitis, J.Strielkūnas - kas gi galėtų vaikams byloti esmingiau ir įtaigiau?..

- Augančioms kartoms ypač daug duodate dirbdamas vadovu muzikinėse talentingų vaikų vasaros stovyklose. Kažin tik ar gydytojai šios jūsų veiklos neuždraus?

- Jei tik laikysiuos ant kojų - būtinai dirbsiu su vaikais ir toliau. Nors, žinok, tai nelengvas darbas - jie tarsi siurbėlės visą tave išsunkia iki paskutinio lašo... Tačiau tegu tik ima... Kam jau kam, o vaikams man nieko negaila!

- Gera išgirsti tokį atsakymą, maestro. Taip gali atsakyti tik doras ir tik labai stiprus žmogus. Išties, gerbiamas Andriau, tegu silpnieji spėlioja ir nerimauja dėl savo ateities.

- Dėl ateities? O ko dėl jos nerimauti? „Bus aukštas dangus... Pavasario vandenys platūs... Sutiksiu draugus - gyvensiu ateinančiais metais!“

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“

Griežtai draudžiama "Vakarų eksprese" paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Tavo komentaras

Vardas*

El. paštas

Komentaras*

Siunčiama. Prašome palaukti...

Šiandien VE.lt skaitykite

Muzika

Galima dejuoti, kad vasara baigėsi, o jos ir nebuvo, galima skųstis, kad...

Greičiūnų vasaros kiemelyje skambėjo I. Kalmano operetės nuotrauka, foto

Klaipėdos miesto gimtadienio šventę Teatro aikštėje vainikavo įspūdinga specialiai šiai progai kurta...

Dovana miestui – Pamario istorija alsuojanti simfonija nuotrauka, foto

Šeštadienio vakarą šalia Klaipėdos vasaros koncertų estrados galima pamatyti dar gerokai prieš...

SEL gerbėjai traukia į koncertą nuotrauka, foto

Grupė „2 Donatai“ po pusės metų pertraukos pristato naujausią savo kūrinį „2ŠE“....

Po pusės metų pertraukos – hitu vainikuojamas naujausias „2 Donatų“ kūrinys „2ŠE“ nuotrauka, foto

Sausio 21-ąją gimtadienį švenčia nuotrauka, foto

Klaipėda, Jei pastebėjote, jog šiandien Jūsų giminaitis, draugas, pažįstamas ar kolega švenčia gimtadienį,...

"Palangos" ir "Atlanto" kontrolinės rungtynės nuotrauka, foto

Sportas, Abi mūsų regiono komandos "Palanga" ir Klaipėdos "Atlantas", tęsdamos pasiruošimą šių metų...

Prestižinio sklypo kaina glumina ir visko mačiusius nuotrauka, foto

Vakarų Lietuva, Buvusį Palangos policijos pastatų kompleksą pardavinėjusiam Turto bankui kantrybės užteko tik 7...

Vagys vairuotojus skriaudė rečiau nuotrauka, foto

Kriminalai, Nors praėjusių metų pabaigoje ilgapirščiai Klaipėdoje pavogė keletą BMW automobilių daugiafunkcių vairų,...

Klaipėda, Paskelbta prieš 6 val.

Sportas, Paskelbta prieš 8 val.

Vakarų Lietuva, Paskelbta prieš 8 val.

Kriminalai, Paskelbta prieš 12 val.

Pasidalink

Jūsų vardas*

Draugo el. paštas*

Komentaras

Siunčiama. Prašome palaukti...