Ačiū tau, "Nerija"

Ačiū tau, "Nerija"

Pratęstas legendinio "Nerijos" ansamblio atsisveikinimo turas per Lietuvą. Kažkodėl esu įsitikinusi, kad koncertai Lietuvos miestuose mano kartai sukėlė ir dar kels škvalus, jei ne tornadus jausmų.

Todėl, kad Jie - gyvieji ir, deja, mirusieji - dainavo ir grojo mūsų jausmus. Mano kartos jausmus. Bet, kaip teko įsitikinti, Jie dainavo, grojo ir žymiai jaunesnių kartų jausmus.

Jaunimo tikrai nestigo "Nerijos" atsisveikinimo koncertų turuose. Ir jie kartu su ansamblio daugelio metų solistais - Nijole Tallat-Kelpšaite, Laima Žemaityte, Birute Petrikyte, Antanu Čapu, Simonu Donskovu, Vitalijumi Pauliuku, Edmundu Kučinsku - dainavo daug sakančius ir protui, ir širdžiai šlagerius.

Žvelgdama į mano kartos poras, šokančias pagal tas dainas avanscenoje, nejučia sukau galvą - ką jiems toji ar kita daina galėtų reikšti? Gal skambant tai dainai susipažino, gal pasibučiavo? Gal per savo vaikų krikštynas džiaugsmingai traukė "Švieski man vėl"?

Atsisveikinimo turo koncertuose kažkaip ėmė ir susilipdė vientisas "Nerijos" ansamblio repertuaras - nuo pažinties žalioje stotelėje, iki stiklų, skiriančių ir dar tebedainuojančius, grojančius, ir jau išėjusius dainininkus ir muzikantus.

"Nerijos" užuomazgos

Keista, kad apie "Nerijos" ansamblio užgimimą tesužinojau būtent per atsisveikinimo turą.

Buvau įsitikinusi, kad "Nerijos" ansamblis užgimė ir susiformavo Klaipėdoje. Ogi ne, jo užuomazgos - Kaune. Ir pirmuosius vokalistus bei muzikantus subūrė Nijolė Tallat-Kelpšaitė. Ji, beje, ir ansamblio krikštamotė, pasiūliusi ansambliui vardą "Nerija". Mat ansamblyje grojo ir dainavo daugiausiai klaipėdiečių. Dabar daug vyrų "dėvi" Nerijaus vardą. Nerijumi sūnų pakrikštijo ir ansamblio muzikantas ir vokalistas Antanas Čapas.

"PALANGOS JUZĖ". 1980-ųjų "Nerijos" ansamblio programos "Palangos Juzė" reklamos fragmentas.

Klaipėda tapo ansamblio "baze", daugelis atlikėjų čia ir gyveno. Tai šiandien, sėdęs į kokį džipą ar "Volvo" gali nuskrieti 200-300 kilometrų iki Kauno ar Vilniaus per kelias valandas. Tuomet tešliaužiojo tik moskvičiai ir zaporožiečiai. Volga buvo tikrai ne liaudies mašina. Nors "Nerija" buvo be galo populiarus ansamblis ne tik Lietuvoje, bet mašinų nei solistai, nei muzikantai neturėjo. Tik žymiai vėliau pradėjo "apsimašiniuoti". O šiaip jau į koncertus bildėdavo autobusu. Filharmoniniu...

Buitis

Ne kartą su ansambliu į miestelius kartu esu riedėjusi ir aš, pasižiūrėti, kokia ta grojančių ir dainuojančių artistų kasdienybė.

Jau šeimas sukūrę veždavosi savo "virtuvę" - tuomet dar tokius netobulus virdulius ar spirales vandeniui ar kavai užsikaisti, traukdami žmonų rūpestingai suteptus sumuštinius.

"NERIJA". Štai tokia komanda traukė dainą "Nerija" 1978 m.

Viengungiai būreliu kulniuodavo į užeigas, kuriose kukliai pavalgyti galėjai ir už rublį ar pusantro. Kai už koncertą pagal atlikėjų kategorijas buvo mokama 11-16-20 rublių, muzikantai ir vokalistai tai galėjo sau leisti. Taupieji į užeigas nepėdindavo, taupė kooperatiniams butams ir net automobiliams, kuriuos pirkdavo ne pagal paskyras, o iš kažkelintų rankų.

400 koncertų per metus?

"Nerijos" paklausa būdavo tokia didelė, kad kartais per dieną gretimuose miesteliuose po kelis koncertus atgrodavo ir atšokdavo.

Permiegoję kokiam viešbutuke, kitą dieną - į kitus miestelius, o kartais ir kaimus. O kur dar gastrolių grafikai po SSRS ir net Vokietijos Demokratinę ar Čekoslovakijos respublikas. Žodžiu, gyvenimas ant ratų. Tokį ritmą galėjo atlaikyti tik jaunystė.

Padėdavo ir žiūrovų, klausytojų meilė. Jie visi - ir muzikantai, ir solistai - buvo žvaigždės. Nors tuo metu tas terminas ir nebuvo naudojamas.

"Nerijos" ansamblis ypač suklestėjo, kai jam vadovauti pradėjo Romualdas Bieliauskas, subūręs labai stiprias muzikantų grupes. "Į "Neriją" verždavosi pagarsėję muzikantai, tačiau ansamblio vadovas R. Bieliauskas labiau buvo linkęs muzikantus pats pasirinkti ir išugdyti.

KURTOS LEGENDOS. 1979 m. "Nerija" jau buvo pradėta apipinti pačiomis įvairiausiomis legendomis.  Stanislovo REZGEVIČIAUS archyvo nuotraukos.

"Taip ansamblyje tiesiai iš armijos radosi mūsų trijulė - triūbočius Stanislovas Čiapas, gitaristas Antanas Čapas ir aš", - prisiminė "Nerijos" klestėjimo laikų trombonininkas Stanislovas Rezgevičius.

Nuo kitų estrados ansamblių "Nerija" būtent muzikantų stiprybe ir skyrėsi. Tenka tik apgailestauti, kad atsisveikinimo turuose bent žodeliu nebuvo užsiminta apie tuos ir kitus muzikantus - gyvuosius ir mirusius, mūrijusius "Nerijos" pamatus.

Sėkmės pamatas

Taip, vokalistai "Nerijoje" buvo labai svarbūs. Tačiau be muzikantų dedamų pamatų, R. Bieliausko kompozicijų, aranžuočių ir dar daug ko, kas koncertuose neregima, kažin ar tos vokalistų atliekamos dainos būtų taip skambėjusios ir griebusios už širdies.

Tuo metu reikėjo laikytis griežto dainų repertuaro. Buvo nustatytas net dainų santykis: privalu buvo groti idėjinę tarybinių kompozitorių, socialistinių šalių ir lietuvių kompozitorių muziką. Kapitalistinių šalių autorių dainų likdavo vos vienas procentas.

"O iš tikrųjų grodavome beveik visas užsienietiškas dainas, tik meluodavome tiems, kas mus kontroliavo. Pavyzdžiui, "Šoka basos raganaitės" pristatydavome kaip lietuvių liaudies dainą. Ir niekas geriau už Stasį Povilaitį nesugebėdavo lietuviškai sukurti dainų tekstų, kurie skambėjo panašiai kaip angliški. Tarkim, populiarioji daina "Aidi, aidi" perdaryta iš angliško teksto "Lady, lady". Grodami ir dainuodami vien tarybines dainas, būtume tik namie sėdėję", - yra išpažinęs A. Čapas.

ATSISVEIKINIMAS. "Nerijos" atsisveikinimo turo vokalistai - gryni klaipėdiečiai, ant tvirtų pamatų atsistoję, kai "Nerijai" vadovavo Romualdas Bieliauskas: Edmundas Kučinskas, Antanas Čapas, Birutė Petrikytė, Simonovas Donskovas. Dainiaus ČĖPLOS nuotrauka.

Anot jo, "Nerija" dirbo labai daug: atlikėjai surengdavo po 400 koncertų per sezoną. Sezonas trukdavo 8 mėn., o kitas laikas buvo skirtas kasmet kurti po naują koncertinę programą.

Su "Nerija" apvažinėta visa Tarybų Sąjunga, atokiausi kampeliai. Iš praeities atkeliami įspūdžiai, kai "Nerijai" skandavo 15-tūkstantinė žmonių minia Kijeve, o užtraukus angliškai, juodaodžiai, tuomet studijavę Kijevo aukštosiose mokyklose, į sceną mėtė gėles.

Ansamblio dalyviams yra įsiminę nurodymai, kai per Lietuvos kultūros dienas Rusijoje jiems buvo liepta nusikirpti ilgus plaukus ir ūsus. Ūsus pasilikti leido tik vieninteliam ansamblio vadovui R. Bieliauskui...

Tik vyrai

Vienu metu "Nerijos" ansamblis buvo tik vyriškas. Tai nebuvo R. Bieliausko kaprizas. Lietuvos keliai keliukai, gastrolės kitose respublikose ir net užsieniuose. Tad Besimezgantys romanai trukdytų... Nėra moterų, nėra problemų. Moterys ansamblyje vėl radosi, kai jau stabilizavosi muzikantų ir vokalistų šeimos.

Na, čia labai menkai tepakėliau "Nerijos" kasdienybės šydą. Juk kur kas svarbiau buvo tai, kas vyksta scenoje. O už jos kaip kas sugebėjo, taip tvarkėsi gyvenimus. Apie juos esti visokių legendų. Bet tegul jos ir lieka legendomis. Beje, kaip ir pats "Nerijos" ansamblis, kurio kartos jau taria "sudie" savo gerbėjams.

"Ačiū "Nerijai", kad tapau lietuviu"

Tai "Nerijos" ansamblio daugelio metų trombonininko S. Rezgevičiaus padėka.

"Kai keliavome po Vidurinę Aziją, po Rusijos platybes, turėjau galimybių lyginti kultūrų, tradicijų skirtumus. Pamenu, kaip Maskvoje, kai įsišnekėjome su kolegomis muzikantais, šie negalėjo atsistebėti: "Jis turi nuosavą butą ir automobilį". Tas nuosavas butas buvo kooperatinis, bet mano šeima turėjo patvarų stogą virš galvos, tegul ir labai sunkiu darbu uždirbtą. Mačiau kultūrų skirtumus. Ir didžiavausi esąs lietuvis", - šiandien išpažįsta "Nerijos" muzikantas, besididžiuojantis dar "Nerijos laikais pradėjęs jungti vaizdus ir muziką, kas tuomet buvo labai didelė naujiena.

Ačiū, kad buvote, ačiū, kad skaidrinote mano kartos gyvenimus, dainuodami apie tai, ką jautėt patys, ką jautėme mes. Neabejoju, kad "Nerijos" šlageriai visokiausiais pavidalais bus perdainuojami, pergrojami ir kitų kartų. Ženklų nemaža...

Visų laikų populiariausiam - 72 metai

"Nerijos" atsisveikinimo turuose dalyvavę vokalistai išpažino: "Stasys Povilaitis - visų laikų populiariausias estrados atlikėjas."

Šiandien jam būtų sukakę 72 metai. Palangos savivaldybė dar 2017 m. gegužę atrinko geriausius darbus įamžinti S. Povilaičio atminimą. Pirmoji vieta pripažinta dailininko ir skulptoriaus Romo Klimavičiaus bei architektės Gerdos Antanaitytės idėjai.

S. Povilaičio autografas ant Palangos koncertų salės sienos turėjo rastis dar prieš dvejus metus. Deja, to autografo nėra ir šiandien.

R. Klimavičius sako, kad jau anksčiau gimusią viziją jam įgyvendinti pavyko pasiskolinus iš draugo kompaktinį diską su maestro parašu. Dailininkas pabrėžia, kad koncertų salė ir S.Povilaitis, kuris daugiau nei keturis dešimtmečius joje koncertavo, yra neatsiejami.

"Tai yra autografo, jo paties rašyto ant platininio disko tarsi dešimties metrų ilgio ir trijų metrų aukščio kopija. Nežinau, dėl kokių priežasčių toji idėja neįgyvendinta", - stebėjosi dailininkas.

Stebisi ir palangiškiai, ir klaipėdiškiai, ir visa Lietuva.

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder