Grafikė Irena Kačenauskaitė dvidešimt metų klausėsi jūros kvėpavimo, miesto gausmo, kariljono varpų, mynė vėjų pustomas kopas.
Už tos erdvės - vidinė erdvė, plytinti jos kūrybos darbuose. Šiandien 15 valandą ji kviečia mus į albumo "Klaipėda grafikoje" pristatymą.
Atvykusią uostamiestin itin savitos pasaulėjautos menininkę apstulbino jūra, marios, laivai ir pats miestas, kurį ji piešė be atvangos.
Mūzos aptildavo, kai dirbo Klaipėdos vaikų dailės mokykloje, vėliau - Balsio menų gimnazijoje dailės mokytoja.
Atitrūkti nuo rutinos padėjo kelionių odisėja. Irena apkeliavo kone visą pasaulį, išvysdama, anot jos, apokaliptinių vaizdų, ir sykiu prisiliesdama prie savitų kraštų žmonių gyvenimų.
Dailininkė keliavo ledlaužiu, visureigiu, sraigtasparniais, pėsčiomis per Karakumų dykumą, skanavo tirštą Kaukazo kalnų orą. Man įstrigo jos pasakojimas apie Sibirą, kai, stebėjusi kaip lėktuvu perkeliami į kitą vietą nartai ir jurta... Bet tegu kalba ji pati, nes aibė vaizdinių tilpo į jos unikalų ofortų ir litografijos albumą.
"Iš toliau kitaip suvoki pasaulį, kitaip matai Lietuvą, Klaipėdos panoramą, visa joje tampa brangu ligi širdies gelmių", - sakė dailininkė, kuriai mūsų uosto laivai, žmonių minia kelte vis dar atrodo stebuklas. Sakė nesanti laivų statytoja nei architektė, todėl šių didybei atskleisti pasitelkia poetišką dailės metaforą.
"Man labai svarbu gamtos ir žmogaus prabudimas. Prabudęs žmogus išvysta saulę, atsiveria kaip kriauklė - pasauliui, meilei, kūrybai. Iš jo sklinda šviesa. Ir skausmas išlaisvina ir brandina.
O užsisklendęs žmogus - tiesiog nelaimė, jo pasaulis mažas", - sako Irena Kačenauskaitė, savo grafikos darbuose atspindėjusi globalines ir politines kolizijas, dvasios nelaisvės kančią.
Albume yra ir sovietmečiu sukurtų darbų: žmogus kaip švyturys, miestas tarsi gaublys ar laivas, Kristaus pavidalas, kurį tik akylas žmogus gali įžvelgti susiliejusį urbanistinio ir gamtos peizažų stichijoje.
Albume yra ir varpai, ir Paukščių Takas, senamiestis ir naujasis uostas, Universitetas. Idėjos ir vizijos, konkretūs vaizdai ir simboliai, žemė ir dangus kryžiuojasi, tampa Vieniu.
Kai kurie albumo "Klaipėda grafikoje" darbai keliauja po pasaulį. - "Man pasaulio buvo per mažai", - juokiasi dailininkė. Jai teko pabūti observatorijoje, po kurio gimė ciklas darbų apie žvaigždynus, galaktikas. - "Man įsitrigo sutiktų astronomų pasakojimai.
Jie pažiūri nakčia į dangų: čia viskas tvarkoj, ir ten, o čia - netvarka, ir taip atranda naują žvaigždę... Kaip dailininkė trokštu tokio pat profesionalumo, taip pat stebeilijuosi į kosmose atsivėrusias "akis" ir stiepiuosi į dangų".
Kurdama albumą grafikė atidavė duoklę ir gimtajam Dainių kaimui Širvintų rajone - tėviškės obelims ir bičių aviliams, avims, žolynams ir sakraliems žemės šventųjų darbams. - "Aplink šulinius veši gyvybė, viskas auga, sode kukuoja gegutė.
Turime gerti iš švarių tėviškės šulinių", - sako ji. Susimąsto: jeigu nebūtų keliavusi, ar turėtų su kuo sulyginti gimtinės įsčių grožį. Įvertinti Mažosios Lietuvos girių, bažnyčių autentiką, minti šio krašto šviesuolių pėdomis.
Albume "Klaipėda grafikoje" atsiskleidžia grafikės filosofija ir nepaprastai savitas santykis su tėvų tikėjimu, laisve, Kūrėjo dvasia, baltų mitiškuoju pasauliu. Ir, žinoma, tėviškė - ašara Visatos ir Dievo aky.
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą