Vilties kelyje

Po režisierės Dalios Kanclerytės filmo "Pakūta mano meilė" peržiūros Pakutuvėnų bažnyčioje užsidegus šviesoms, kone visi skubėjo kuo greičiau nusisausinti akis. Juk mes taip vengiame viešinti savo jausmus...

O filmo herojai išdrįso viešai prabilti apie savo nuopuolį ir prisikėlimą: Janina ir Andrius, trylika - keturiolika metų grimzdę kvaišalų liūne, Daiva, per alkoholį nebeįžvelgusi gyvenimo prasmės, Diana, nuo keturiolikos metų įsipainiojusi į narkomanų kompaniją. Jie atgavo laisvę nuo priklausomybių glausdamiesi ir dirbdami Pakutuvėnų Susitaikymo sodyboje.

Ir pati filmo autorė D. Kanclerytė po dvylikos metų išdrįso kalbėti apie kančių pragarus po sūnaus netekties. Kaip ji vėl atgavo gyvenimo džiaugsmą Pakūtoje. Šis filmas - jos padėka Kūrėjui už tai. Ir broliams pranciškonams.

Dalia, daug ką nustebinai dingusi iš Klaipėdos padangės. Atsisakiusi dėstytojos pareigų Klaipėdos universitete, renginių režisavimo, televizijos laidų kūrimo. Artimesni bičiuliai žinojo, kad apsistojai Pakutuvėnuose, bet ką ten veiki, menkai įsivaizdavo. Kodėl taip kardinaliai pakeitei savo gyvenimo būdą?

Po sūnaus žūties aš trejus metus gyvenau visiškoje tamsoje. Skausmas buvo toks didelis, kad bijojau bet kokio prisilietimo prie savo svilinančio kamuolio. Kad tik manęs niekas neliestų. Bet koks žodis buvo praradęs prasmę - niekas nepajėgtų nei išklausyti, nei suprasti. Gyvenau kaip žmogus, atliekantis tam tikras funkcijas, ir tiek.

Atrodė, kad moku tik liūdėti. Kančia užėmė visą erdvę. Jokiems kitiems jausmams nebebuvo vietos. Maniau, kad tai normali būsena. Taip, pasitaikydavo, kad juokdavausi, bet tai buvo tik tikro, nuoširdaus juoko grimasos.

Į bažnytėlę laukuose pirmą kartą atvažiavau 1999 metais. Prieš tai buvo jau kelerių metų sekmadieninis Kretingos bažnyčios lankymas. Joje sielai atgaivos teikdavo brolių pranciškonų Astijaus ir Gedimino pamokslai. O Pakutuvėnuose pajutau, kad siela atgyja. Ją užpildė jausmai.

Kaip jauteisi iš miesto ritmo išsiveržusi į Pakutuvėnų erdves?

Pakūta - mano namai. Man ten gera. Šalia - trys broliai pranciškonai, dvi sesės vienuolės, iš kurių mokiausi gailestingumo, atjautos, meilės, gerumo. Stebėjau, kaip jie tvarko buitį. Tu turi teisę pabūti su savimi.

Mieste esame vertinami tik kaip funkcijų atlikėjai, o ne žmonės su savo siela. Dėl to aš nieko nekaltinu. Tiesiog taip yra.

Pakūta leidžia pamatyti savo jausmus, suprasti, jog turi savo vidinį pasaulį. Čia aš nesu "suprojektuota" pagal viršininkų arba viršininkų viršininkų reikalavimus.

Tikrai jaučiu, kad kažkas "nuimta" nuo akių, nuo ausų, nuo uoslės. Ir tikrai aš matau pasaulį aiškiai. Nes jo takais mane jau veda ne žmonės, nuo kurių priklausau, o Kūrėjas.

Dalia, kaip tavo virsmą vertina buvusi aplinka - menininkai, aktoriai?

Į akis tiesiai šviesiai niekas nieko nėra pasakęs. Nežinau, už akių gal ir pasišaipo. Tie žmonės, kurie man buvo brangūs, tokie ir tebėra. O ką jie mano apie mane, tikrai man nebėra svarbu. Nesakyčiau, kad tai manęs visiškai nebejaudina. Bet aš jau sugebu su tuo tvarkytis be streso, be didesnių ar mažesnių emocinių sąnaudų.

Gyvenimas iki Pakūtos buvo tikras emocinis pragaras. Bičiulystė, meilė, draugystė buvo atskiri dalykai, paskendusios salos be pamato. To pamato bandžiau ieškoti mene, literatūroje ir patyriau visišką krachą - neradau kuo paremti savo gyvenimo. Visus atsakymus į iškilusius klausimus randu Šventajame Rašte. Kūrėjo žodis užpildo tuštumą.

Būti kelyje nėra lengva. Tačiau su tikėjimu ateina ir viltis. Jei nebūčiau pagijusi, jei nebūčiau vedama vilties, to filmo tikrai nebūtų...

Tavo sukurtą filmą "Pakūta mano meilė" kai kas bandė lyginti su Andrejaus Tarkovskio filmu "Veidrodis", kai kas įžvelgė paraleles su to paties režisieriaus "Stalkeriu". Kaip pačiai atrodo tokie lyginimai?

Žinoma, aš, kaip ir visa mano karta, buvau veikiama ir Tarkovskio, ir Felinio išminties. Tačiau rašydama scenarijų "Pakūta mano meilė" apie jų filmus negalvojau. Tiesiog norėjau kuo tiksliau atkurti Pakutuvėnų erdvę.

Kad praradusieji tikėjimą gyvenimu žinotų - Lietuvoje yra kertelė, kurioje gali išsigydyti sielą.

Viena filmo herojų - iš alkoholio priklausomybės išsilaisvinusi Daiva užsimena apie tai, kaip ji jautėsi Dievo šiukšle. O brolis Gediminas tvirtina, kad Dievas šiukšlių nekuria. Pakutuvėnuose ji įsitikino, kad ji priimama ne kaip šiukšlė, o kaip visavertis žmogus...

Brolis Gediminas labai stiprus, pareikšdamas paradoksą, kad Jėzus prieš jį stoja... narkomano pavidalu. Jis stiprus ir tuo, kad prisipažįsta - narkomano ar narkomanės įpročiai gali erzinti, siutinti... Tačiau Pakutuvėnai - Susitaikymo sodyba.

Kada filmą galės pamatyti Tavo laidų gerbėjai, pagaliau tie, kurie kaip ir Daiva, laiko save Dievo šiukšlėmis?

Konkrečios datos, vietos šiandien tikrai negaliu nurodyti. Bet manau, kad tą filmą tikrai daug kas pamatys.

Ką tik įvyko tavo pirmojo filmo premjera. Žinau, kad degi naujais sumanymais. Kokiais?

Dabar esu kupina įvairiausių sumanymų. Norėčiau sukurti filmą apie labai gražias katalikiškas šeimas, auginančias tris-penkis vaikus. Apie jų harmoningus tarpusavio santykius su aplinka, su kitais žmonėmis, kurių dabar mato tik tokios pačios gražios šeimos.

Praėjusią vasarą du mėnesius praleidau JAV. Su operatoriumi skubėjome užfiksuoti ligos prislėgto Tėvo Parnciškaus liudijimus. Jis - visa lietuviškos kultūros epocha Niujorke. Spaustuvininkas, leidęs lietuviškas knygas, laikraščius ir žurnalus. Norėjome įamžinti ir Tėvą Placidą, kurio pastangomis buvo kurti lietuviškų parapijų namai, stiprios bendruomenės. Medžiagos iš JAV parsivežiau labai daug. Dabar ją reikia apdoroti.

Aš degu noru tą daryti. Kai tu esi tik žmogus, atliekantis savo funkcijas, tave ardo mechanizmas - suspėti, suspėti, nepražiopsoti. Nors tavo funkcijų atlikimo rezultatas neturi nieko bendra su siela...

Gražina JUODYTĖ