V. Straupas - apie erą be sekso ir rokenrolo

"Vakarų ekspresas" tęsia rašinių ciklą apie lietuviško pramogų verslo istoriją bei ryškiausias jos asmenybes. Telekomunikacijų bendrovės "Balticum TV" programų direktorius Vladas Straupas, vienas pirmųjų miesto didžėjų ir aktyvus melomanas, sovietinį laikmetį prisimena kaip akmeninę draudimų plytą, iš po kurios į saulę įžūliai veržėsi uždraustų įspūdžių troškulio daigai.

Kitoniškumu ir "buržuazine" laisve svaiginę užsienio žurnalai, muzika ir kinas, kuriuose visiems rūpimi dalykai buvo vadinami jų tikraisiais vardais - dar prieš trejetą dešimtmečių dėl šitų pramogų buvo kovojama rizikuojant toli gražu ne vien gera reputacija.

Kasdienybę, šiandien varginančią milžiniškos pasiūlos mirguliavimu, anądien pilkai dažė priverstinis šios nebuvimas. Bet taikstymasis su juo būtų prieštaravęs jaunimo prigimčiai.

Visaaprėpiančių draudimų absurdą V. Straupas spėjo patirti dar mokyklos suole. "Iš mokyklinio ansamblio, kuriame grojau mušamaisiais, buvo išmetę pusei metų - už tai, kad per repeticiją įsileidome panelių. Jos tiesiog pasėdėjo ir pasiklausė, tačiau kažkas paskundė, direktorius išsikvietė ant kilimo... Beje, ansamblyje perdainavome angliškas dainas, tačiau iš klausos, todėl išeidavo kažkokia sava paukščių kalba. Kartą per repeticiją užėjusi anglų mokytoja pašiurpo ir pabėgo", - prisimindamas juokėsi pokalbininkas, netrukus po to pradėjęs naują uostamiesčio jaunimo pramogų etapą - diskotekų judėjimą. Drauge su broliu V. Straupas visą dešimtmetį rengė Kultūros rūmų (dabar - Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras) diskoteką, liaudiškai vadintą "kultūrke".

Kokia buvo "kultūrkės" istorija?

Ji prasidėjo 1978 metais. Vasarą, baigęs vidurinę, mėginau dėl kompanijos - kartu su bendraklase - stoti į darbo ekonomiką Vilniuje, ir, ačiū Dievui, neįstojau. Įsidarbinau kroviku ir susiradau papildomos veiklos: neatsimenu, kaip ir kodėl, bet Kultūros rūmuose atsirado vietos, ir kažkas pasiūlė daryti diskoteką. Kadangi jau mokykloje buvome kažką panašaus darę, sutikome.

Pamažu Klaipėdoje įsikūrė keturios populiarios diskotekų aikštelės: mūsų su broliu "kultūrkė", Algio Poškio "strojkė" Statybos treste, Henriko Šmaižio "portiankė" Prekybos uosto kultūros rūmuose (dabartinis klubas "Kiwi") ir Henriko Žižio "medienkė" (arba "fanierkė") Medienos kombinato klube.

Salėje mus pasitiko tuščios sienos. Su broliu savo rankomis pasidarėme garso kolonėles, sceną - sumontavome iš statybinių atliekų... Dabar pagalvojus, atrodė avangardiškai. Veidrodinius rutulius darėme patys - apklijuodavome gaublius veidrodžių šukėmis. Tam, kad gautum papildomų deficitinių prožektorių ir lempų jiems, reikėdavo į Vilnių vežti kyšius - rūkytos žuvies, konjako...

Pramogų bado laikais diskotekos buvo labai populiarios. Vienu metu "kultūrkė" veikdavo net penkiskart per savaitę, surinkdavo iki 500 žmonių. Prie kasų nusidriekdavo eilės, gudresni lipdavo per galvas... Dabartiniams klubams paprasčiau, nes į kiekvieną renkasi savas kontingentas. O į šokius eidavo visi - nuo "gatvinių" iki tuometinės vidutinės klasės.

Įprastas šokių atributas buvo muštynės. Masinės ir stichiškos - kažkas kažką užkabino ir, žiūrėk, jau visi mušasi. Ištisos gatvės mušdavosi tarpusavyje arba su jūreivystės mokyklos kursantais. Palaikyti tvarką uždarame masiniame renginyje padėdavo tuometiniai gatvių autoritetai. Metodika buvo paprasta ir labai efektyvi - už išsišokimus duodavo į dantis.

Per dešimt metų radikalių permainų diskotekoje neįvyko, tiesa, prie įprastos programos prisidėjo šokių vakarai "Kam per trisdešimt". Mums, dvidešimtmečiams, jų publika atrodė "seniai", bet vakarai nešdavo dideles pajamas Kultūros rūmams, be to, jų metu galėdavome sugroti visas jaunimo nemėgstamas sovietines dainas, kurių procentas bendrame muzikiniame "formate" buvo griežtai nustatytas - ne mažiau kaip 50 proc.

Mano gyvenimo ritmas buvo įtemptas: po darbo - į dušą, tada - "į kultūrkę". Šokiai vykdavo nuo aštuonių iki vienuolikos vakaro, po to grįždavau namo, nakčiai pasiimdavau iš kaimyno plokštelių ir persirašinėdavau dainas į juostas. Dieną kaimynas darė "biznį": perrašinėdavo plokšteles į juostas - trys rubliai viena, naktį miegojo ir man nuomodavo pigiau - po du rublius.

Iš "kultūrkės" mus iškrapštė tik 1988-aisiais, kai pradėjo steigtis Muzikinis teatras. Tada mums prasidėjo bado dienos, mat iš diskotekų užsidirbdavome neblogai. Deja, iš tų pajamų, kiek jos realiai atnešdavo, negavome nė pusės procento. O jeigu tai būtų įmanoma, būtume galėję sukaupti neblogą pradinį kapitalą nuosavai radijo stočiai steigti. Juolab kad traukiantis sovietų armijai galėjome įsigyti puikius karinius radijo siųstuvus.

Kokios dainos buvo didžiausi diskotekų hitai?

Grupių "Boney M", "Eruption" dainos, "Electric Light Orchestra" kūryba, ypač daina "Don't Bring Me Down". Merginos alpdavo nuo "Smokie", Chris Norman ir Rod Stewart. Buvo draudžiamų dainų sąrašas - kūrinių iš jo negalima buvo groti jokiomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, "Boney M" - "Rasputin", "10CC" - "Reds In My Bed", "Pink Floyd" albumas "The Final Cut", nes vienoje dainoje yra žodžiai "Brezhnev Took Afghanistan".

Jokiuose skelbimuose, plakatuose negalima buvo vartoti žodžių "rokas", "rokenrolas" - įrašius juos buvo liepiama išbraukti. Kita vertus, eiliniai saugumiečiai nemokėjo kalbų, tad tam, kad paleistum gerą "gabalą", reikėjo sukurti režimui tinkantį politinį foną. Tarkim, austrų grupės "Supermax" dainos praktiškai buvo apie seksą, tačiau mes jas leisdavome, pristatę kaip kūrinius apie pažangią Afrikos valstybių kovą su imperializmu - dainose buvo afrikietiškų motyvų. Šiaip diskotekose pavykdavo "prastumti" nemažai populiarių vakarietiškų hitų.

Kokių ritualų ir šiandien nebeįprastų atrakcijų buvo diskotekose?

Apskritai diskotekos schema buvo adaptuoda iš mokyklos laikų, ir pradžioje niekas neidavo šokti. Buvo toks grupės "Alan Parsons Project" "gabalas", kuriame nuskambėdavo bombos sprogimas. Tuo momentu po merginų kėdėmis mesdavome savadarbes bombikes iš "margancovkės" ir kalio. Visos klykdamos pašokdavo, ir šitaip dažnai pradėdavome diskoteką.

Be hitų, pamažu diskotekoje "diegėme" ir džiazroką, ir "metalą". Rengdavome ir teminius vakarus - surinkdavome informaciją apie kokią populiarią grupę, jos muziką, rodėme skaidres, darytas iš užsienietiškų žurnalų. Daug padėjo buvęs "Vakarų ekspreso" žurnalistas Artūras Grigaliūnas - mokėdamas daug kalbų, jis versdavo straipsnius iš čekų, bulgarų, vokiečių žurnalų.

Dabar sunku suvokti, kad tuomet "telikas" rodė vienintelę "teisingą" programą, o kokį muzikos klipą galėdavai pamatyti kartą per metus. Sukdavomės iš padėties, darydavome skaidres, perfotografuodavome albumų viršelius, žurnalų iliustracijas... Tos spalvotos nuotraukos buvo iš kito pasaulio, iš kito gyvenimo, ir labai praskaidrindavo gyvenimą sovietiniame "rojuje". Beje, "kultūrkėje" per aštuonių milimetrų kino projektorių rodėme ir trumpametražius filmus, pavyzdžiui, populiarų animacinį parodijų filmą "Špionskie strasti". Trumpametražę komediją "Samagonščiki" buvome užzulinę tiek, kad juosta tapo permatoma.

Ką veikėte po "kultūrkės" etapo?

Diskotekas perkėlėme į "Bilduką", kuris buvo šiuolaikinių naktinių klubų prototipas. Erdvės čia buvo mažiau, užtat buvo staliukų, baras. Pamažu sklido laisvės nuotaikos, įsibėgėjo "perestroika", kūrėsi kooperatyvai... "Bilduke", be šokių vakarų, vykdavo pirmieji videoseansai. Čia parodėme F. Felinio "Kazanova". Parašiau jam skelbimą: "Filmas, kuris buvo pripažintas pornografiniu", ir tada pirmąkart suvokiau reklamos galią - į seansą suplūdo minia, - juokiasi. - Atsiradus vaizdo magnetofonams, įprasta buvo išsinuomoti tokį kartu su maišu įvairiausių kasečių. Čia buvo visko - ir pigiausių pornofilmų bei kovinių juostų, ir klasikos - nuo Felinio iki Bergmano. Tai, kas dabar pasiekiama ranka, tada buvo pradėję plūsti sunkiai suvaldomu nefiltruotu srautu, kuriuo žmonės godžiai mėgavosi. Bandėme atsigriebti už visą geležinės uždangos laikotarpio informacijos badą.

Kažkas yra pasakęs, kad Sovietų imperiją sugriovė roko muzika ir džinsai. Panašu, kad šiuose žodžiuose - daug tiesos.

Tai, kas dabar pasiekiama ranka, tada buvo pradėję plūsti sunkiai suvaldomu nefiltruotu srautu, kuriuo žmonės godžiai mėgavosi

Valerija LEBEDEVA