T. Petrikis - kvėpuojančios muzikos kūrėjas

Muzikos kūrimas kino filmams - didžiausia Tito Petrikio aistra. Tačiau 28 metų Anglijos Bournemoutho kino akademijos doktorantas padebesiais neskraido - dar būdamas vaikas suprato, kad pažeidžiamos pianisto rankos garantijų gyvenime neatneš, ir įgijo tvirtą pagrindą po kojomis.

T. Petrikis dalyvauja televizijos bei teatro projektuose, kuria elektroninę muziką. 2007 m. tarptautiniame Berlyno filmų festivalyje nurungęs daugiau nei 80 konkurentų, jis pateko į "Volkswagen" filmų muzikos konkurso finalą. Be to, penkerius metus vadovavo informacinių technologijų kompanijai. Paskutinis jo nuopelnas - "Sidabrinės gervės" apdovanojimas, skirtas dviem filmams, kuriems kompozitorius sukūrė muziką.

Kūrybiniai procesai tavo gyvenime prasidėjo anksti - muzikos generavimo ėmeisi vos sulaukęs 12 metų. Kodėl tavo pasaulį užvaldė muzika?

Iš tikrųjų muzika į mano gyvenimą atėjo gerokai anksčiau - pirmieji bandymai skambinti pianinu prasidėjo, kai buvau penkerių. Pamenu, man priėjus prie fortepijono, klavišai būdavo ties akimis. Grojimu užkrėtė vyresnis brolis, kuris vėliau pasuko programavimo link, o mane, pamėgusį pianiną, tėvai nuvedė pas mokytojus. Muzikos mokykloje tik atlikėju būti nepatiko - visada bandydavau groti tai, kas gimdavo mano galvoje. Ją mečiau - gal amžiaus krizė atėjo, be to, nenorėjau būti priklausomas tik nuo savo rankų, kurios atrodė tokios trapios. Man metus muzikos mokyklą, tetos pradėjo kalbėti, kaip joms gaila gabaus vaiko. Tada mane suėmė pyktis ir aš pasakiau - daug kursiu. 12 metų prasidėjo mano elektroninės muzikos era. Mūsų kartai labai pasisekė - 1992 metais atsirado pirmieji personaliniai kompiuteriai, o prie jų ir primityvios programos, išsaugančios garsus.

Kaip į tave žiūrėjo bendraamžiai, kurių interesai greičiausiai skyrėsi nuo tavųjų?

Draugai net nelabai žinojo, kad kuriu. Toks mano būdas - dvejopas. Buvau mokyklos prezidentas, aktyvistas, tačiau, kita vertus, be mokyklinio gyvenimo turėjau privatų. Gyvenome už miesto, vienkiemyje, ir ši brendimo vieta buvo ideali kūrybiniams procesams. Vienam spardyti kamuolį nusibosdavo, todėl greitai grįždavau prie muzikos.

Po mokyklos baigimo savo gyvenimą bandei susieti su politikos mokslais, vėliau dirbai tarptautinės kompanijos vadovu. Tau, kaip muzikos kūrėjui, prisireikė tvirto pagrindo po kojomis ir garantijų gyvenime?

Aš buvau labai rimtas vaikas, kuris mąstydavo, kaip ateityje reikės pragyventi iš muzikos. Žinojau, kad reikia įgyti "normalią" specialybę. Vėliau, dirbant amerikiečių kompanijoje, atėjo kitas etapas - supratau, kad didžiausias "kaifas" man ne darbinė veikla, o kūryba po jos. Suvokiau, kad kažkas negerai - prioritetus reikėjo keisti vietomis, kad vėliau dėl nieko nereiktų gailėtis. Jei esi nuoširdus sau ir darai tai, kas tau patinka, žymiai daugiau pasieksi - tau padės visa aplinka ir net tavo organinė organizmo sandara, - juokiasi. - Grįžti prie tarptautinių santykių ar verslo administravimo visada spėsiu.

Ar kuriuo nors metu racionalumas, buitis, mokslai ir darbai buvo atitraukę tave nuo muzikos?

Visiškai nutolęs nebuvau. Tačiau dirbant tarptautiniame versle tekdavo išvykti į ilgas komandiruotes, o tai tikrai neprisidėdavo prie muzikos "darymo". Mąsčiau, ką man davė darbas, ir supratau, kad daugiau laimėjau nei praradau. Įgijau įgūdžių, kurių kolegos neturi. Muzikas, kompozitorius ar kino režisierius, nepaisant to, kad daro meną iš visos širdies, bet kokiu atveju dirba rinkos sąlygomis. Džiaugiuosi, kad sunkų adaptavimąsi prie pardavimo santykių perėjau ne su savo muzika, o kitoje srityje. Įsitikinau, kad reikia daryti tai, kas patinka tau, tačiau kartu privalu sukurti abipusę komunikaciją su klausytoju.

Esi Anglijos Bournemoutho kino akademijos doktorantas. Kaip patekai į šią prestižinę aukštąją mokyklą?

2003 metais Juodkrantėje dalyvavau "Vasaros media studijoje", kuri buvo skirta kino kompozitoriams. Ten ir sutikau savo dabartinį profesorių S. Deutschą. O jis man sako: "Matau, kad turi supratimą, su tavo estetika viskas gerai, bet jei nori profesionaliai dirbti, reiki įgauti pagrindus, o ne kliautis intuicija." Klausiu, tai ką daryti? Profesorius sako - paduok dokumentus, o mes pažiūrėsim. Mano gyvenime kaip tik buvo toks momentas, kai šešerius metus pasimokęs politikos subtilybių toliau gilinti žinių nenorėjau, o penkeri metai versle davė puikų supratimą apie jį. Nusprendžiau pasukti į muzikos mokslus. Nuvykau į pokalbį akademijoje, pasišnekėjau, o man sako - per 5 mėnesius apsispręsk - tu priimtas. Išvykau į Angliją studijuoti.

Akademija paliko didžiulį įspūdį - vien magistro specialybių medijų srityje yra 18-a, o kiekviena dar turi po tris pogrupius. Prasidėjus paskaitoms pamačiau, kad visi bendrakursiai - profesionalai, baigę muzikos mokslus, todėl teko vytis. Ateini, o tau sako, kad pagal vaizdą čia tikrų tikriausia XV amžiaus itališka harmonija, - juokiasi. - Turėjau bičiulį graiką, kuris savo tėvynėje baigė septynias konservatorijas - viską, kas įmanoma Graikijoje. Jis, būdamas puikus pedagogas, man viską ir aiškindavo. Tuos metus tikrai daug dirbau.

Kuo patraukė galimybė kurti muziką filmams?

Man visada patiko vienas aspektas - kaip muzika ir garsas pakeičia vaizdą ir tai, ką mes išgyvename. Kai dirbu, kiekvieną sekundę savęs klausiu, kodėl aš prašau auditorijos žiūrėti mano kūrinį. Kodėl viena ar kita muzika reikalinga šitam vaizdui, kodėl yra taip, o ne kitaip, kur link juda muzikinė dramaturgija. Aš negaliu versti auditorijos gaišti laiko, jei neturiu konkrečių atsakymų į šiuos klausimus.

Kuo skiriasi muzika filmui nuo to, ką mes klausome kasdien?

Sunkiausia kompozitoriui yra suprasti, jog prisidėdamas prie filmo kūrimo, jis yra komandos narys, sistemos dalis. Jo darbas turi papildyti filmą, prasmę. Koncerte muzika yra kitokia, nes jai skiriamas šimtaprocentinis dėmesys. Filme muzika turi savo vietą - kartais stipriai dominuoja, kartais suteikia tam tikrą emocinę potekstę. Manau, kad požiūris, jog filmų muzika yra paprastesnė ir mažiau vertinga, klaidingas. Aš manau, kad tokia muzika turi turėti gyvybės, kvėpavimo, ji gali būti paprasta, bet iš tikrųjų transliuoja stiprią emocinę žinią. Animacijoje svarbu sinchronizacija, muzika turi bėgti kartu su pieštu personažu, koviniame filme - situacija panaši, dramoje - atspindėti veikėjų ar reiškinio būseną, išgyvenimus, emocijas. Dramoje svarbu muzika išreikšti veikėjų charakterių transformaciją filmo metu. Šie uždaviniai sudėtingi, bet įdomūs.

"Kai tau pasako, kad neprisimena filmo muzikos - vadinasi, viską atlikai pakankamai subtiliai", - teigia kompozitorius T. Petrikis

Kokiems filmų žanrams kurti muziką tau patinka labiausiai?

Savo muzika teko prisidėti prie įvairiausių trumpo metro filmų studijų metu. Paprastai ilgiau dirbant prie kurios nors juostos, susigyveni su ja, tačiau smagu keisti projektus. Nereiktų "kepti" vien tik animacijos - tai būtų sunkiausia. Turbūt ir statybininkas pasakytų, kad jam patinka statyti penkiaaukščius, dviaukščius namus, jis norėtų pastatyti bunkerį, tačiau visą gyvenimą bunkerių konstruoti nenorėtų. Su muzika kinui taip pat, - juokiasi.

Kokį poveikį filmui savo sukurta muzika gali padaryti kompozitorius?

Lengviausia - sugadinti ir patį didžiausią šedevrą. Nepataisomai. Nėra blogas komplimentas, kai tau pasako, kad neprisimena filmo muzikos - vadinasi, viską atlikai pakankamai subtiliai. Bet jei žmogus pradeda sakyti, kad norėjosi išjungti tą grojančią muziką, tai jau nekas.

Ar turi rimtų konkurentų Lietuvoje?

Nemąstau apie tai. Kūryba nėra durų pardavimas, kurios visos vienodos, tik klausimas, kiek kainuoja. Meno srityje viskas kitaip. Tiesiog visas jėgas stengiuosi atiduoti kūrybai ir darau tai iš širdies.

Pripažinkim, kad kūryboje reikia racionalumo, o buityje bei darbuose fantazijos ar polėkio. Kaip šitą situaciją išgyveni tu?

Man niekada nepavyko nubristi į kraštutinumus. Kažkuria prasme dėl to džiaugiuosi ir net vengiu jų. Jie išbalansuoja žmogų. Nepriklausau bohemai, bet mėgstu leisti laiką su draugais, esu ekspresyvus ir emocionalus. Žmogus gyvenime turi būti laisvas, bet kartu neiškrypti iš savo kelio. Niekas nuo to nėra apsaugotas, bet "vaikščiojančiu menu" greičiausiai netapsiu - šia prasme, o ypač išvaizdos ar radikalumo, esu konservatyvus.

Evelina ZENKUTĖ