Sofija Kanaverskytė: "Jaunoji karta privalo stebinti!"

Sofija Kanaverskytė: "Jaunoji karta privalo stebinti!"

Žymi Lietuvos dailininkė ir scenografė Sofija Kanaverskytė prieš pokalbį jaudinosi: "Ką gi naujo aš jums pasakysiu?" Tačiau neįtikėtinai šilta ir nuoširdi asmenybė nestigo žodžių: atvėrė save it knygą ir dalijosi mintimis apie kūrybinį unikalumą, asmenybių charakterius portretuose, svajonių planus ir planų svajones.

Menininkė Prano Domšaičio galerijoje dar liepą pristatė parodą "Lietuvos valdovai". Savo darbus, kurių iš viso dailininkė ir scenografė sukūrė 13, pati vadina tekstiliniais koliažais.

Už viską didesnė meilė siūti

Kaip kilo mintis atsiduoti net 8-erius metus trukusiai Lietuvos valdovų portretų kūrybai?

"Aš be galo mėgstu siūti. Labiau nei megzti, piešti ar tapyti", - pradėjo pasakoti menininkė ir išdavė, jog drabužius sau ir dukrai Agnei ji siūdavo visą gyvenimą. "Juk taip žymiai įdomiau ir ekonomiškiau! - teigė S. Kanaverskytė, kuri kone visą savo garderobą atkurdavo net kelis kartus "naujam" gyvenimui. - O juk ir figūros apimtys nėra 90-60-90, kad būtų taip paprasta atrasti sau tinkamą drabužį prekybcentryje."

Gabumai meistriškai valdyti adatą atsiskleidė dar tuomet, kai S. Kanaverskytė sulaukė vos 10-ies metų. "Mes gyvenom kaime. O tais laikais buvo įprasta, jog iš vienos trobos į kitą keliaudavo siuvėjai. Jie kokiam mėnesiui apsistodavo pas vieną šeimą, kol visus "apsiūdavo", ir po to eidavo pas kitus. Pamenu, kaip man buvo įdomu stebėti jų darbą... Sėdėdavau ir žiūrėdavau... ir, be abejonės, mokinausi", - prisiminimais dalinosi S. Kanaverskytė.

Nereikėjo nei vadovėlio, nei specialių pamokų, kad mergaitė pasisiūtų savo pirmąjį drabužį - pokario mada alsuojantį švarkelį, kurį vilkėdama keliavo į mokyklą. Vėliau ir kitiems pasiūdavo vieną kitą drabužį, savo uždarbiu prisidėdama prie bendro šeimos biudžeto.

Juodas darbas ir pažinimo džiaugsmas

Apie tai, kaip sekėsi kurti Lietuvos valdovų portretus, menininkė dalinosi patirtimi. "Iš pradžių kūriau portreto piešinį ant kartono. Vėliau per kalkę perpiešiau kiekvieną portreto detalę, jas sunumeravau, po to susikarpiau ir kiekvienai detalei ieškojau atitinkamos spalvos audinio savo lagaminuose. Kiekvieną detalę ir kiekvieną plėmą užbaigdavau tik tada, kai puskartonio gabalėlį aptraukdavau reikiamos spalvos audiniu. Po to viską susiuvi į vieną audinį. Taip gimsta norimas paveikslas", - apie tokį juodą kūrybinį darbą pasakojo menininkė. Jos dirbtuvė virsdavo margaspalvėmis audinių skiautėmis nusėta "pieva".

 

AKIMIRKA. Nors Sofija Kanaverskytė didžiąją savo laiko dalį paskendusi kūrybiniuose darbuose, tačiau laiko mylimai anūkei visada atranda. Astos ASU nuotr.

Ir taip, kaip dėliojama "puzlė", ji paveikslą lipdė iš atskirų audinio gabalėlių. "Juodas darbas truko metų metus. Pradžia buvo prieš 8-erius metus, kai sukūriau dekoratyvinį Barboros Radvilaitės portretą", - atviravo scenografė ir pridūrė, kad kurti šios didžios asmenybės portretą buvo tikras džiaugsmas.

"Prieš kurdama Barboros portretą, apie ją perskaičiau šūsnį literatūros. Nors niekas nežino, kaip iš tiesų ji atrodė, reikėjo vadovautis intuicija... Sakoma, kad ji nebuvo jau tokio spindinčio grožio moteris. Aišku tik tiek, kad Barbora buvo tikra puošeiva. Dėl to ir pavaizdavau ją kaip pridera: puošniai ir iškilmingai", - pasakojo S. Kanaverskytė.

Vėliau į porą Barborai Radvilaitei scenografė sukūrė Žygimanto Augusto, po to šv. Kazimiero, didžiojo kunigaikščio, Lenkijos karaliaus Aleksandro atvaizdus... Paskutiniaisiais metais dailininkė prisėdo prie kitų didžiųjų LDK asmenybių portretų.

Spalvotas skiautes kruopščiai susiūti į bendrą audinį nebuvo lengva. Tam reikalinga didelė patirtis. Juk, anot S. Kanaverskytės, net ir suknelę siuvant kuri nors siūlė norom nenorom susibanguoja, o paveiksle paviršius turi būti lygus, kaip ledas.

Kaip menininkė atsirinko asmenybes, kurias galima išvysti jos cikle "Lietuvos valdovai"? Ji teigė, kad vadovavosi literatūra, kai kuriais istorinių asmenybių senaisiais bei dabartinių laikų portretais. S. Kanaverskytei požiūrį ir žinojimą išplėtė ir jos krikšto sūnus: "Jis yra ūkininkas, tačiau randa laiko domėtis Lietuvos istorija ir jo žinios - tiesiog stulbinamos! Krikšto sūnus apgailestavo, kad nepadariau Vytauto Didžiojo dukters Sofijos portreto. Tai iškili asmenybė, savo laiku nutekėjusi į Rusiją ir ten suvaidinusi didelį istorinį vaidmenį."

"Mes taip griausmingai švenčiame Mindaugo karūnavimo dieną! Tačiau yra žinoma, kad Mindaugas po kurio laiko atsisakė popiežiaus jam uždėtos karūnos ir grįžo prie pagonybės. O kaip klaipėdiečiai nori atstatyti pilį!.. Bet juk tai buvo kryžiuočių pilis! Kiek būta mirčių ir lavonų, nėra žemės lopinėlio, kuris nebūtų persisunkęs žemaičių arba klaipėdiškių krauju", - pasakojo S. Kanaverskytė.

Šaržuodavo užstalės pakrašty

Scenografė tiesiog dievina piešti portretus. Ji turi didžiulę jų šūsnį. Būtų ji ir dar didesnė, jei piešinių menininkė nebūtų išdalinusi "modeliams".

Dar vaikystėje ji per pamokas nupiešdavo mokytojus. Už tokį įžūlumą nereitai mokinė būdavo išmesta iš pamokų: "O kaip visi klasės draugai juokdavosi, kai pamatydavo piešinį, panašų į mokytoją... Piešiniai eidavo per rankas!" - smagiais prisiminimais dalijosi S. Kanaverskytė ir pridūrė, jog tikrais šedevrais menininkė laiko tuos darbus, kuriuos nupiešdavo vos per kelias sekundes. Tai jau meistrystė, pasiekiama ilgo darbo dėka.

"Vėliau, būdavo, piešdavau baliuose. Aš nei kavalieriaus, nei vyro neturėjau, tai atsisėdusi užstalės pakraštyje darydavau šaržus. Dažniausiai visus dovanodavau. Bet yra buvę, kai mane specialiai pakviesdavo daryti visų svečių šaržus, po to juos įrėmindavo ir dovanodavo kaip svarbią vakaro atminimo dovaną", - pasakojo S. Kanaverskytė.

Menininkė puikiai pagaudavo ir perteikdavo įvairių žmonių charakterius. Vis dėlto keista, jog užsieniečiai, išvysdavę savo portretus, garsiai juokdavosi ir leisdavo piešinius vieni kitiems per rankas, o štai lietuviai, gavę savo šaržą į rankas, subjurdavo. Menininkės manymu, tai - išsilavinimo trūkumas. Juk šaržas - ne fotografija. Jis tik parodo, kuo žmogus yra įdomus ir išskirtinis. Ir tas įdomumas galbūt yra kažkiek juokingas!

Tarp didelės šaržų kolekcijos yra tokių širdžiai brangių portretų, kurių niekam neatiduotų net už brangiausius kailinius.

Savybė, tapusi balastu

Žinia, S. Kanaverskytė daugybę metų ne tik užsiėmė individualia kūryba, bet ir dirbo scenografe Juozo Miltinio, Jaunimo teatre, Klaipėdos dramos teatre ir kt. Daugiau nei 30 metų ji dėstė Klaipėdos universitete.

Kuri iš visų darbo sričių buvo artimiausia "dūšiai"? Laisva, savarankiška kūryba. Tai maloniausias darbas, - paprastai atsakė, - teatre, deja, aš neturėjau savo režisieriaus ir nepasireiškiau kūrybingumu bei atradimais, o universitete studentai nemokėjo pasiimti to, ką aš jiems duodavau."

Scenografė prisimena, jog dėl vaikystėje patirto nepritekliaus ji, dirbdama teatre, visada stengdavosi darbus padaryti kuo pigiau ir ekonomiškiau. Šią savybę šiandien moteris keikia: "Aš labai taupydavau, kad tik teatrui mažiau kainuotų spektaklio pastatymas. O štai kiti dailininkai mokėdavo išreikalauti lėšų pačioms brangiausioms medžiagoms ar brangiems darbams atlikti..."

S. Kanaverskytė apgailestavo, jog taip elgtis ji nemokėjo.. Tačiau, deja, savęs nepakeisi...

Šiukštu - ne asociatyvinis

Dailininkė ir scenografė S. Kanaverskytė pripažino esanti tikroviško, praėjusio šimtmečio realistinio meno kūrėja. Tačiau ji mananti, kad modernus ir šiuolaikinis menas taip pat yra be galo įdomus.

"Aukšto lygio klasikinis, realistinis menas jaudina, o modernusis stebina", - citavo J. Miltinio žodžius scenografė.

"Egzistuoja nepaprastai gražių moderniojo meno kūrinių. Tai - nauja ir išradinga karta, kuri tiesiog privalo būti stebinanti, ekstravagantiška ir drąsi. Kitaip mūsų šalis būtų labai atsilikęs kraštas", - dalijosi mintimis S. Kanaverskytė.

"Kai mokiausi Dailės institute, mums į galvas kaldavo, jog menas tai tarybinės tikrovės atspindys. Kūrinys, ypač scenografija, turėjo būti dokumentiškai tikslus. Bet koks siekimas asociatyvinio meno poveikio būtų palaikytas formalizmu, už ką ir iš instituto galėjo pašalinti", - pasakojo menininkė.

Svajonių planai, arba Planų svajonės

S. Kanaverskytė išdavė paslaptį. Jei tik sveikata leis, Lietuvos šimtmečio proga ji žadanti sukurti ciklą "Lietuvos didieji". Taip pat kaip Lietuvos valdovus, ji ant rankomis austos drobės, keliavusios iš kartos į kartą, žadanti įamžinti Žemaitę, Simoną Daukantą, Kristijoną Donelaitį, Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, Antaną Baranauską, Joną Basanavičių, Justiną Marcinkevičių bei Salomėją Nėrį ir kt. "Tai - svajonių planai ar planų svajonės..." - tinkamo pasakymo ieškojo menininkė.

Tačiau kūryba reikalauja vienintelio dalyko - stiprios sveikatos. Pastaruosius metus moteris, palinkusi prie stalo, kasdien sėdėdavo valandų valandas ir kruopščiai siūdavo Lietuvos valdovų portretus. Tokį varginantį darbą vėl pradėti reikia didelės drąsos ir mižiniškų jėgų. Bet ji tikisi susikaupti, nepasiduoti metų naštai ir atlikti pareigą, Lietuvos šimtmečio paminėjimui surengti galbūt, paskutinę savo darbų parodą.

S. Kanaverskytė taip pat atskleidė, jog šiuo metu ji rašo memuarus. Tačiau neslėpė - dar nežinanti: palikti tikruosius aprašomų asmenybių vardus ar juos pakeisti.

Čia ji planuojanti atskleisti neįtikėtinai įdomią savo gyvenimo patirtį, sunkius mokymosi metus, pažintį su J. Miltiniu bei šimtus laiškų, parašytų tuo metu, kai buvo bendradarbiaujama ir kasdien kalbamasi su šia unikalia asmenybe.

Kūrybiškumo iškrova

Šiandien S. Kanaverskytė didžiausią malonumą ir poilsį atranda knygose. Tačiau tradicija tapę vizitai į knygynus moters nebedžiugina, nes atrasti "tą" knygą dabar - pernelyg sunki užduotis. Tad menininkė literatūros ieško savo rūsyje. Čia ji atradusi Rytų šalių pasakas, kurias vadina tikru literatūros lobynu.

Žymi Lietuvos menininkė darsyk pradėjo skaityti ir Fiodoro Dostojevskio kūrybą, tačiau ši esą tokia tiršta, jog jei tai būtų skystis, įmetus šaukštą, šis tiesiog neskęstų.

Ar knygos įkrauna energija jos kūrybišką sielą? S. Kanaverskytė sako, jog idėjų ir energijos jai tiesiog niekuomet nestinga. Tereikia priemonių, laiko ir vietos, kur ją iškrauti!

Gemius

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder