Skulptorius L. Strioga - pakeliui į savo gentį

Skulptorius L. Strioga - pakeliui į savo gentį

"Jeigu menininkas nėra savitas, jis kalba netiesą", - sakė kaunietis skulptorius, Nacionalinės premijos laureatas Leonas Strioga, kurio skulptūrų paroda eksponuojama Klaipėdos galerijos filiale Herkaus galerijoje.

Kodėl parodą pavadinote: "Kelionė. Ieškantis Gimtinės garsų"?

Man šiemet sukako aštuoniasdešimt metų ir aš keliauju po Lietuvą: Kaune kelias parodas atidariau, Vilniuje, Birštone, o dabar Klaipėdoje. Norėčiau dar surengti parodą Palangoje, A. Mončio muziejuje.

Aš po viso to "moderno" noriu sugrįžti prie savo šaknų, į savo gentį, į tai, ką supratau, kas manyje apsigyveno. Kad būtų lietuviška dvaselė, atsakomybė prieš savo tėvus, gentainius, kuriuos myliu. Pasižvalgau ir į pasaulį, bet per prievartą į save kišti meno trupinius aš nenoriu. Aš labai domiuosi Pikaso, esu daręs kubistinių skulptūrų, bet svarbiausia man - neišsenkami tautos lobynai.

Kaip yra, kad jūsų lietuviški šlubi angelai ar varguoliai iki ašarų jaudina australiečius ir izraeliečius?

Reiškia, tikrus dalykus darau, o jie visur skamba. Nuvažiuoju į Indiją, pamatau modernizmą - baisu žiūrėt, nueinu į senovės šventyklas - stebuklai! Ir mes, baltai, labai plačiai išsibarstę po pasaulį, ir kodėl turėtume kuklintis? Mano darbai yra neišsišokantys, neaštrūs, nerėksmingi - tylūs ir dvasingi. Mūsų gamta, pažiūrėkit - kalnai ir slėniai, upeliai, viskas yra minkšta, atgaiva. Audimų raštai, liaudies skulptūros, senoviškos dainos, kurių ir aš moku - viskas natūralu.

Jaunystėje užsimojote išbandyti visus skulptūros plastikos būdus - nuo akmens amžiaus iki modernizmo. Ar pavyko?

Vienu metu norėjau pereiti visą meno vystymąsi - iki dabartinių performansų, šių nebandžiau ir neapgailestauju. Dariau primityvias ir archajiškas skulptūras, antikines, impresionistines. Ar šios - ne impresionistinės? Matote, kaip raibuliuoja, viskas tarsi ūke. Ir drauge jos modernios. Įsiliejau į pasaulinio meno terpę su savo genties mąstymu, požiūriu, net rauda. Sakau, kad esu liūdnas optimistas.

Ar jūsų darbuose tik meno kritikai įžvelgia sąsajų su mūsų literatūros klasikų kūrinių personažais, ar iš tiesų literatūra daro įtaką?

Domiuosi poezija, J. Apučio kūryba ir pasauline literatūra, tai man padeda susiorientuoti, kokioje dvasinėje terpėje esame. Mano tėvas buvo lyrikas ir vos ne šventas žmogus, labai gražiai dainavo, ir aš toks gimiau.

Ar kurdamas jaučiate ypatingą būseną, geram kūrėjui reikia stiprių sukrėtimų?

Mano gyvenimas, kaip ir daugelio, persunktas skausmo, išdavysčių, džiaugsmo, atradimų, dėkingumo. Kai kurie prieš mano skulptūrą yra net klūpėję, aš po parodos jaučiausi kaip po išpažinties. Jeigu nors vienam įtikau - labai gerai, vadinasi, nesu iš kosmoso atskridęs, kalbu žmonių kalba.

Ar jūsų gyvenime buvo moterų - mūzų?

Štai mano mūza, - rodo į žmoną. - Neabejingas buvau dailiajai lyčiai, ir dabar neabejingas gražiausiam, tobuliausiam Dievo kūriniui.

Sakėte, tik dabar pradedate suprasti, kas yra skulptūra, o jau laikas mirti.

Tai ne aš pasakiau, bet Lipšicas prieš pat mirtį. Skulptūra yra saviraiška, kuri leidžia tau kondensuotai tavo gyvenimą, supratimą išreikšti. Tai panašu į didįjį sprogimą. Aš niekada ant pjedestalo nelipau, alkūnėmis nesimušiau.

Mokslininkai atrado, kad bet kokios rasės ir laikmečio žmogaus prigimtyje užkoduotas tikėjimas, religija. Ar menas taip pat?

Kartais netikėtai pakvieti žmogų į parodą, jis sako: "Kodėl aš nežinojau, kad tokie dalykai vyksta?" Kartais mus nusigvelbia materija, rutina, pramogos. Žmonės pamiršta, kad menas yra brangenybė, kurią reikia garbinti ir puoselėti, domėtis. Kaip Pikaso pasakė apie Sezaną: "Man ne tiek įdomus jo natiurmortas su obuoliais, kiek tai, kas su juo buvo prieš tai, koks jo mąstymas". Religijos, apeigos buvo visada, visiems to reikia, praplečia tavo dvasią ir įžvalgas, bet būna, kad kai kas net atbaido, kai popiežiai, kardinolai ne visai šventai elgiasi. O juk jie yra tik tarnai.


Ar jūs stengiatės savo kūryba daryti poveikį žmonėms?

Stengiuosi būti teisingas sau. Man atrodo, kad kuriu skulptūrą ir rengiu parodas, kad prisišaukčiau bendrasielių. Ne visada jauku gyventi pasaulyje, tiek daug yra juodo, o kai pamatai, kad daug yra tokių, kaip aš, tampa šviesiau.

Dažnas menininkas prisipažįsta, kad nori šokiruoti, išvesti iš pusiausvyros. Sigitas Parulskis pasakė apie V. Urbanavičiaus Nėries pakrantėje pastatytą skulptūrą: "Jeigu tas vamzdis būtų auksinis, sakyčiau: super, mūsų "šūdų venecijos" plaukia aukso vamzdžiais, tai bent! O kai "šūdinas" vamzdis plukdo "šūdus" - tai ne menas, tik "šūdinas" vamzdis."

Gerai pažįstu autorių, jis man patinka visapusiškai, o apie vamzdį ir aš sakiau, kad jeigu jis būtų auksinis ar marmurinis, visiems būtų gražu. Čia - ne išsidirbinėjimai, tai yra mąstymas, gilesni dalykai. Jis yra giliai mąstantis, protingas ir jautrus. Jam patinka ir mano darbai.

Ar įkūnijote savo didįjį kūrybinį sumanymą?

Geriausias amatas yra skulptoriaus. Tavo protas, raumenys, širdis - viskas apkrauta, pats esi scenaristas, režisierius ir aktorius. Tu esi pats sau šeimininkas. Aktoriai save kankina, ne ant to kurpalio traukiami jie pasiunta. Jie labai kenčia ir vargsta.

Kas yra menininko varomoji jėga: nerimas, kad dar nepadarei tobulo darbo, nenudildei ribos tarp "noriu" ir "galiu"?

Kažkokią didžiulę skolą jauti - tėvams, žmonėms, kad neįvertinom, ką mes turim, neiškėlėm, nepasididžiavom ar nepaverkėm. Mano varomoji jėga - ne būti iškeltam, ne šlovė, man geriau tyliai viską daryt. Kai teisingai mane supranta, man patinka. O būna, ateina koks skulptorius, sako: "O, šitas geras darbas. O ten - pats blogiausias."

Skulptorius Robertas Antinis sakė, kad vertingiausias tas šventas akmuo, kurį išduobė jį bučiuojančiųjų lūpos. Sutinkate?

Labai teisingai. Su juo bendravau, esu padaręs jo figūrinį portretą. Jis buvo labai nekalbus. Jis klausdavo: "Kaip tau mano šis darbas?" Sakydavau: "Tu geriau žinai, ką aš tau sakysiu."

Klaipėdos skulptūrų parke ant aukštos kolonos stūkso jūsų darbas "Mintis". Yra dar jūsų pėdsakų mūsų mieste?

Kokia nesąmonė, kad tame parke prie mano marmuro skulptūros "Motinystė" parašyta, kad tai Gaigalaitės darbas...

Kaip jūs supratote, kad jūsų pašaukimas - skulptūra?

Paprastai. Mano tėvas drožinėjo, ir tai viską pasako. Darė iš akmenukų Vytauto Didžiojo mozaiką, meistravo dėžutes, klumpes, labai madingas karo metais, ir žaisliukus. Kalėdoms iš samanų ir kankorėžių zuikučius darė, Velykoms kiaušinius margino, mes matėm.

Jeigu dar šimtą metų gyvensite, ką norėtumėte sukurti?

Aš nežinojau, kad taip dirbsiu, tokią faktūrą kursiu, ji atsirado dar dirbant su marmuru, ne su medžiu - aš nežinau, kas po valandos bus. Bet galvoju, gal reikės moderniau daryt. Pažiūrėjau Okeanijos šalių meną - labai geros skulptūros, atrodo modernios, ne be reikalo Pikaso jas "pasigavo". Viskas gerai - pažinti tą pasaulį, bet kad tavo savasties neužmuštų.

O kodėl ši paroda "medinė" - ne akmuo, ne marmuras?

Irgi lengva pasakyti. Tai greičiau įvykdoma ir tavo mintys greičiau įgyvendinamos: vieną darbą padarai, ir jis kaip atsparos taškas antram ir trečiam.

Menininkai sako, kad sendamas tampi išmintingesnis, bet apsisukimų tempai, kūrybos procesas sulėtėja. Nebėra gaivališkumo...

Dar kol kas nesulėtėjau. Dar, matyt, jaunas. Aš ne mažiau dirbu dabar. Akmenį sau esu padaręs ant kapų... Jaučiu atradęs šaltinį, jis teka, aišku, užsiteršia vietomis... Gerai pasakyta, ar ne? Savo šaltinį atrask, būk savimi. Didžiausia vertybė yra unikalumas, kad tu pats darai, ką sugalvoji, o ne tai, kad padarei "a la Rodenas, "a la Pikaso". Ar galit prisiminti mačiusi tokias skulptūras, kaip šios?

Jūsų darbų pavadinimai metaforiški: "Skrenda debesim vėlelės", "Purvini keliai - žvaigždėti dangūs", "Paukštis, šildantis pasaulį", "Nenoriu būti didesnis už save". Esate dar ir rašytojas.

Nesu rašytojas. Esu vienos eilutės poetas.

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder