Kažkas taikliai pasakė, jog genialumas turi šalutinių poveikių. Klaipėdietis skulptorius Algirdas Bosas - vienintelis Lietuvoje, istorinės asmenybės vardą užrašęs ant skulptūros nugaros, sovietinės imperijos laikais savo kūryba peržengęs visus tabu. Jis ir šiandie savo kūryba įprasmina istorines tautos vertybes.
Dingstis susitikti - Šveicarijoje atidengtas jūsų sukurtas bareljefas lietuvių ir šveicarų mokslininkui, filosofijos mokslų daktarui, Lietuvių katalikų mokslo akademijos nariui, literatūros istorikui, publicistui, visuomenės veikėjui, Lietuvos telegramų agentūros, dabartinės Eltos, steigėjui Juozui Eretui-Jakaičiui. Kuo jus sujaudino šio žmogaus likimas, kurio atminimą įamžinote jo 110-ųjų metinių proga?
Įdomiausia, kad jo likimą ir viso gyvenimo veiklą nulėmė lietuvis Mikelis Ašmys, jaunas Klaipėdos krašto patriotas. Mikelį anksti pakirto ispaniškas gripas, ir prieš mirtį pasikvietęs studijų draugą išsakė atgimstančios Lietuvos perspektyvas bei paprašė už jį padirbėti Lietuvos labui. Jakaitis prisiekė ir tesėjo su kaupu: išmoko lietuvių kalbą, vedė lietuvaitę, ir išties daug nuveikė mūsų kultūrai. Bareljefą man pasiūlė daryti menininkas Petras Repšys.
Šiuo metu kuriate auksines monetas - skirtas pirmajai Konstitucijai Europoje, svarbiausiems Lietuvos istoriniams įvykiams bei asmenybėms.
Manau, ta kolekcija sudomins numizmatus. Kol kas nukaldintos tik šešios monetos. Sukūriau monetų projektus Lietuvos tūkstantmečio paminėjimui, Žalgiro mūšiui, Mindaugo karūnavimui, Baltijos keliui. Galvoju sukurti monetą prezidentui A. M. Brazauskui, Lietuvos krikštui, M. K. Čiurlioniui, kitoms mūsų istorijai reikšmingoms asmenybėms.
Vidurio Lietuvoje, Kėdainiuose, pastatėte Jonušo Radvilo skulptūrą su Lietuvos iždo skrynia. Vėl pasirinkote be galo įdomią asmenybę.
Jis 1650 metais sudarė taikos sutartį su švedais, tuo daugybei metų sustabdęs rusų invaziją į Lietuvą, neteko karaliaus malonės, lenkai jo atsižadėjo. Kazokai jau buvo užėmę, degino Vilnių su keturiais tūkstančiais karių, sudegino Žaliąjį tiltą. Radvila su persprogusia iždo skrynia pasitraukė į Kėdainius. Iš kitos skulptūros pusės padariau sužeisto švedo veidą su ašarėle, jo galvos skylėje susirenka rasos lašai ir ten gali pamerkti gėlę.
Radvilo skulptūros dalis primena įstabųjį "Bokštą" Klaipėdos senamiestyje, prie kurio jauni žmonės skiria pasimatymus.
Bokšto drakonas simbolizuoja visa griaužiantį laiką, o pats bokštas pastatytas toje vietoje, kur kadaise stovėjo namas. Jame gyveno kartų kartos, mylėjosi, gimdė vaikus, o karo metais jis virto griuvėsiais. Tą bokštą, laimėjęs konkursą, stačiau dešimtį metų, kaip bažnyčią, nes vienas po kito mirė Sovietų Sąjungos diktatoriai, ir man buvo pasakyta, kad bokšto nebus. Jo vietoje galėjo atsirasti Jūratės ir Kastyčio skulptūra arba varlės su baseinėliu. Man siūlė padaryti poros metrų skulptūrą - kaip skelbimų lentą ar pašto dėžutę. Šiame bokšte yra pavaizduotos autentiškos gyvenimo scenos, mano autoportretas ir mano mylimos moters, kuriai balandis atneša laišką. Norėjau įamžinti anuometį Vykdomojo komiteto pirmininką Alfonsą Žalį, užmaskavęs kokia didiko kepure, bet apie tai išgirdęs, jis susiėmė už galvos, tad į tą vietą įdėjau santūrų poetą J. Baltrušaitį, ir kaipsyk buvo jo 100-osios gimimo metinės. Dabar ta skulptūra gerai matosi iš visų pusių, iš aukštai. Tačiau jos dalį nuplėšė vandalai.
 |
| A. Boso sukurta kunigaikščio J. Radvilos skulptūra puošia Kėdainius. |
Kaip čia yra, jog kai kurių skulptūrų nepastebi, praeini prošal, lyg jos nebūtų, o ties kitomis stabteli, gėriesi, net pasikalbi, nes atrodo, tarsi būtų gyvos?
Mano skulptūrų yra prie Santuokų rūmų, ligoninėje, universitete. Skulptūrai reikia savitos formos, ne anemiškos; jeigu darai angelą, tai tokį, kokio bažnyčioje nepamatysi nei ant antkapio. Yra daugybė būdų, kaip padaryti skulptūrą neįdomią, o kad padarytum gerą, reikia, kad kažkas vedžiotų tavo ranką. Ir dar - turėti gerą kritiką.
Gūdžiu sovietmečiu Skulptūrų parke atsirado neįprasta jūsų skulptūra Martynui Mažvydui.
Niekada naujas daiktas nebūna populiarus. Tai dabar niekas tavęs nelygina su lygintuvu... Tuomet užteko vienam partiniam valdininkui pasakyti, kad ne vietoje stovi, ir dar išsižergęs, skulptūros nenorėjo statyti alėjos pradžioje. Nei pavadinti "Mažvydu" negalėjau, tik sukurti neva interpretaciją Mažvydo kūrybos tema. Tais laikais mane puolė kritikai dėl ideologinių dalykų, dabar jų priešiškumo neužsitraukiu. Nedarau skulptūrų iš mėsos, Kristaus iš pūvančių žuvų, nes tai tik dėmesio troškimas. Bet Juodkrantėje iš nendrių, kurias paskui sudegina, darau.
Skulptorius Leonas Strioga sakė, kad vos tik pradėjo suprasti, kas yra toji skulptūra, o jau laikas mirti.
Jeigu žinočiau, tai būčiau numiręs; dar stengiuosi ją perprasti. Kol fantazija neišdžius. Skulptūrai reikia laiko, galimybių, sąlygų ir pasitikrinti save. Ji suteikia kitas dimensijas, leidžia pažvelgti anapus žėrinčio horizonto.
Kiekvieną žiemą dalyvaujate Latvijoje, Jelgavoje rengiamame ledo skulptūrų konkurse, jau tris kartus laimėjote pirmąją vietą. Kuo keri ledas?
Jau turiu kvietimą į dvyliktąjį konkursą, ledas užsakytas ir bus atvežtas iš Laplandijos. Šių metų tema - "Mano religija, mano gyvenimas".Vienais metais kūrėme meilės tema, tai su Kęstučiu Musteikiu sukūrėme "Paukščių taką", toje skulptūroje vaizdavome vyrą, moterį, kūdikį, jausmą, pasklindantį žvaigždynuose. Vaikas, patrynęs lango stiklą, įžvelgia dėmėje kitą pasaulį. O ledo gabale žaižaruoja saulė ir spalvos, o jeigu jam suteiki dar kažkokią formą - tikras stebuklas. Juk ledas yra perregimas. Kad tik saulė šviestų... Juk, būdavo, dirbam per lietų, nakčiai skulptūrą pridengiame, kad neišakytų kaip bato aulas. Nakvojame palapinėje - švedai, australai, zelandiečiai ir kinai. Kiekvienas simpoziumas praturtina patirtimi, kiekvieną detalę išbaigi nuo A iki Z.
Jūsų skulptūroje lietuviškumą atseksi iš tautos didžiavyrių veido bruožų. O kaip dar galėtų prasiveržti nacionaliniai ypatumai?
Šostakovičius su Brodskiu vienas kito nemėgo, bet buvo panašūs; klasiką suskaldę, vėl naujai sudėdavo ją iš gabalų. Nemėgstu saloninio meno, kuris galėtų būti gražus, bet tiktų pastatyti nebent Žiemos sode... Jeigu atsiversi tarptautinę skulptūros enciklopediją, ten nerasi nė vieno lietuvio skulptūros. Jeigu M. K. Čiurlionį pasaulis žinojo nuo caro laikų, mūsų nežino.
Jūsų skulptūros puošia net vieną Pietų Korėjos pakrantę.
Ten yra tarptautinės bienalės metu sukurtų skulptūrų. Korėjiečiai turi išlavintą skonį, jie tokie imlūs pasauliui, naujovėms, karta per du metus sukviečia moderniausius kūrėjus ir įvertina jų darbus. Nori nenori, tas skulptūras mato dešimtys tūkstančių žmonių, skulptūrų dydis - iki dešimties metrų. Tokią skulptūrą kaip "Raktas į dangų" čia daryčiau pusantrų metų, o ten padariau per pusantro mėnesio. Mūsų Skulptūrų parkas irgi galėtų kasmet plėstis iki greitkelio, jeigu nebūtume tokie skeptikai.
Mudu abu sutariame, kad Rimanto Sakalausko Kretingos bažnyčiai sukurti altoriai verti nacionalinės premijos. Nustebau, kai paklaustas apie misiją, sakė, jog jo amatas - toks pat, kaip batsiuvio ar duonos kepėjos.
Jis per tikėjimą, dvasinį gilumą iškilo, atrado sakralų, tyrą krikščionybės pasaulį. Jo tikėjimas iš tiesų gilus, prasmingas. Nuo instituto laikų jį pažįstu, kai buvo toks, kaip visi. Paskui surado savo nišą, nebesiblaško. Jį sunku net ištempti pasišnekėti.
Manau, kad yra ta skulptoriaus misija, bet jeigu jam valgyti nereikėtų, tai pusės darbų nepadarytų.
Kokią šventvagystę padarėte dėl duonos kąsnio?
Leniną iš gipso. Artėjo mano sūnaus penktasis gimtadienis, o pinigų neturėjau nė kapeikos, o juk anksčiau, pasiskolinęs penkis rublius, galėjai gyventi savaitę. Šovė šlapimas į galvą, pasisiūliau vaikų darželio vedėjai iš gipso nulipdyti gipsinį Lenino bareljefą, o už jį paprašiau gaublio. Pamačiau milžinišką žydrą gaublį per langą, ir buvau sužavėtas. Jį ir gavau. Tai buvo geras biznis, vaikučiai laimingi dainavo dainas apie revoliucijos vadą... Staliną būtinai reikėjo lipdyti su žvaigždutėmis ir "guzikais", kitaip meno komisija nepriims.
Žalioje jaunystėje ėmiau iš jūsų interviu. Berods parašiau, kad "kalate skulptūras iš gipso"... Kokia medžiaga jums lengviausiai paklūsta kaip kurtizanė?
Lengviausia minkyti molį, o paskui jau aišku, kaip padaryti iš granito. Medžiaga yra diktatorė. Turi išmanyti bronzos galimybes. Iš jos galiu padaryti kiaurą nosiaryklę, plauką arba kasytę. O su granitu sunkiau. Labai daug skulptūrų padariau iš marmuro, tai labai subtili medžiaga, ji pasiduoda, o proceso pabaigoje nuglostai jį, kaip moters krūtinę, iki žvilgesio... Mačiau Korėjoje beprotišką kinų darbą - gervę iš granito, stovinčią ant siūlo plonumo kojyčių.
Ar turite idėją, kuri jus neramina visą gyvenimą, bet aplinkybės verčia vis atidėti jos įkūnijimą?
Turiu tokią, bet jei atliksiu išpažintį, niekada jos ir nepadarysiu. Dabar žūtbūt turiu per mėnesį "pagimdyti" po vieną monetą. Tai atima daug kraujo. Tave nuolat kažkas kursto, judina. Žiūrėkit, V. Pinkevičius kasdien ateina į studiją, ją išsiplauna, įsispiria į šlepetes ir tapo - gali ir lašėti ant galvos, dangus griūti... Jis dirba kaip milžinas savo bažnyčioje... Žvėriškai laiko atima konkursai.
Turite kokių įkyrių darbinių įpročių?
Aš eskizuoju ir raižau atsiklaupęs. Tai man padeda.
Koks dar pradėtas darbas jums šiandien svarbus?
Kuriu seriją medalių - Klaipėdos garbės piliečiams portretų. Jie nusipelnė būti įamžinti. Vienas išugdė olimpinius čempionus, kiti geriausiai Europoje šoka, Tiškus - architektas numeris vienas, Jonas Tatoris - puikus menotyrininkas, Radžvilas mums padovanojo Anikę. Garbės piliečių yra trylika. Padariau dar tik septynis medalius. Atsirado tik vienas žmogus, kuris parėmė šį projektą. Ketinu surengti šių darbų parodą ir padovanoti juos Mažosios Lietuvos istorijos muziejui.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą